„Tikėk ir kasdien padaryk po gerą darbą“, – vis pakartoja mamos žodžius. Todėl taip tvirtai ir žengia per gyvenimą, kurio kelias nebuvo grįstas vien spindinčiais deimantais.
Rytą Dana pradeda bėgiodama bundančiame sostinės Senamiestyje, išgeria mėgstamų sulčių, o kai jaučiasi pasiruošusi, įžengia į pačios įkurtus deimantų namus „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ Stiklių gatvėje, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Čia skamba rami muzika, kvepia kava, pasisveikinti užeina jaunėlis sūnus Patrikas (25 m.), o iš po stiklinių vitrinų akį traukia įvairiabriauniai deimantai.
D.Ribas gyvena laisvai, bet už šį jausmą reikėjo pakovoti. „Aš anksčiau negyvenau, mano gyvenimas prabėgo lyg žvilgtelėjus į paveikslą. Atrodo, štai, čia mano gyvenimas, bet... aš nesu jame. Visą laiką lėkiau ir lėkiau, kai kiti puikiai leido laiką, bet... viskas į gera“, – šypteli moteris, kuriai rutina išties nebūdinga. Juk daug įdomiau gyvenimas „su kalniukais“.
– Negaliu nepaklausti apie mūsų visų gyvenimo ritmą pakoregavusią koronaviruso pandemiją. Vieni verslai nutraukė veiklą, kiti rado būdų prisitaikyti prie neišvengiamų pokyčių. O jūs?
– Prieš pandemiją skraidydavau į Izraelį kas dvi savaites ar dažniau, dabar šis etapas sustojęs. Mano namai niekur nedingo – jie ir čia, Lietuvoje, ir Izraelyje.
– 1992-aisiais ištekėjote už Lietuvos žydo, persikėlėte į Izraelį, įgijote šios šalies pilietybę. Tuomet sugrįžote į gimtinę, bet po sesers mirties nusprendėte gyvenimą ir vėl kurti Izraelyje. Kokią Lietuvą palikote, kai likimas pavertė jus emigrante?
– Lietuva man atrodė kaip šalis, kuri nesirūpina savo piliečiais, nes ji dar tik pati kūrėsi. Dabar, kai sugrįžau, kai dėl pandemijos neturėjau galimybės išskristi, iš naujo pamilau savo šalį!
Supratau, kokia esu laiminga, kad gimiau Lietuvoje, kad esu šios šalies dalis. Kaip Lietuva sugebėjo susitvarkyti, kaip žmonės susivienijo, kaip valstybė rūpinosi žmonėmis – čia kaip rojaus kampelis.
Gal lietuviai to neįvertino, bet galbūt jie tiesiog neturi su kuo palyginti? Emigravę tautiečiai turėtų sugrįžti ir bučiuoti šią žemę. Čia tiek galimybių, darbo – jeigu tik galėčiau save padalinti į kelias dalis...
– Čia, jūsų salone, akį traukia ne vienas tviskantis deimantas, bet kiekvienas šis spindintis akmenukas turi ir ne vieną briauną. Jūsų gyvenimas – kaip šie jus supantys brangakmeniai, su visomis aštriomis briaunomis?
– Mano gyvenimas tikrai toks – su visomis briaunomis. Labai gaila, kad emigrantai negrįžta į Lietuvą, šaliai tai būtų didžiulis turtas. Kai Izraelis suteikė galimybę sugrąžinti žydus iš Sovietų Sąjungos šalių, ekonomika šovė į viršų. Anksčiau to nesupratau – sesuo mirė, viskas, atrodė, buvo juodos spalvos.
Izraelyje mano sūnūs su manimi kalbėjo hebrajiškai, jie gyvenimą kūrė ten, nors skrisdami į Lietuvą jau lėktuve pradėdavo kalbėti lietuviškai. Manau, kad grįžau per vėlai, – būčiau sukūrusi daugiau verslų, juk čia tiek galimybių.
Čia nuostabi šalis, jai neprilygsta nei Šveicarija, nei Norvegija. Turime savo kalbą, papročius, manau, kad tikrą laimę galima jausti sau artimoje aplinkoje. Šią laimę jaučiu kasdien jau ketverius metus.
– Nors dabar švytite ir mėgaujatės gyvenimu, žinote, ką reiškia ir gyvenimo siųsti išbandymai. Po skyrybų su pirmuoju vyru likote su dviem sūnumis, teko daug dirbti, kad galėtumėte išlaikyti ir save, ir atžalas. Ir tada atėjo jis – žmogus, pakeitęs jūsų gyvenimą. Tikite atsitiktinumais, aukštesne jėga?
– Žinote, viskas, apie ką pagalvoju, išsipildo, svarbu tik tą norą pajusti, pažinti. Savo gyvenimą mačiau aukštesniame lygyje – tuo metu dirbau kosmetikos parduotuvėje, mano tikslas buvo pragyventi, aš turėjau dirbti.
Bet mačiau, kad mano gyvenimas turi būti kitur.
– Kaip jautėtės patekusi į verslą, kuriame sukasi vyrai?
– Vyrai ir šeimos! Izraelio deimantų biržoje jaučiausi per maža, nuolat klausiau savęs, kas aš tokia, – juk esu iš Skuodo, paprastos šeimos. O ten – tik šeimos, jie tiek pasiekę.
Biuro virtuvėje, kur visi pietaudavo, jaučiausi nedrąsi, nors buvau vieno įtakingiausių Deimantų biržos narių gyvenimo draugė.
– Šis statusas jūsų netenkino?
– Man gyvenime svarbu jausti laisvę, kad nuo nieko nepriklausyčiau. Nueitas ilgas kelias – galiausiai, kai įregistravau savo įmonę, įkūriau biurą, pas mane įsidarbinti atėjo ne vienas profesionalas, kuris karjeros pradžioje, kai žengiau pirmuosius žingsnius Deimantų biržoje, atrodė kaip siekiamybė.
Tie visi žmonės buvo vietiniai, galėjo pasiekti daugiau negu aš, juk man viskas buvo nauja – kalba, mentalitetas. Reikėjo dešimties metų, kad jausčiausi ten gerai.
Dirbau intensyviai, diena iš dienos. Užsidirbau vardą, buvau geriausia Deimantų biržos gemologė. Pas mane mokytis ateidavo žmonės, kurie su deimantais dirbo po 20 metų.
– Durys į Izraelio deimantų biržą atsivėrė, bet įsibėgėti nebuvo lengva?
– Reikėjo atlikti poligrafo tyrimą, dalyvauti tardymuose, darytis narkotikų testus. Tave tikrina daugybė žmonių, reikia gauti rekomendacijas. Kelias patekti į Deimantų biržos katilą išties sunkus.
– Su tuomečiu gyvenimo partneriu išsiskyrėte...
– Buvau jauna, man buvo svarbu ištekėti. Jis vis delsė, o aš svarsčiau – ką, aš laikina? Dabar, kai susitinkame, pajuokaujame, jis vis manęs klausia: kodėl tu viską sugadinai, iki šiol sėkmingai gyventume.
Visas interviu ir fotosesija – naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
