Verslininkas nebijo būti vadinamas vieno dailininko kolekcininku, nors pasirinktas kelias koncentruotis į P.Kalpoko kūrybą sunkesnis. „Neįdomu tai, kas lengva“, – sako A.Jankauskas.
– Andriau, su žmona Vaiva auginate dvi dukras Evą (10 m.) ir Mariją (8 m.). Ar lengvai pavyksta paskirstyti laiką tarp šeimos ir kolekcionavimo?
– Man kolekcionavimas nėra darbas, tai veikla po darbų, kuri, deja, sueikvoja nemažai laisvalaikio.
Stengiuosi laviruoti, kad iš šeimos nereikėtų girdėti priekaištų, kodėl aš vėl prie knygų, prie literatūros, vis tikrinu, kažko ieškau, lyginu, per mažai skiriu laiko šeimai.
Tiesa, tokių priekaištų sulaukiu nedažnai. Šeima mane visada palaiko, kartu džiaugiamės ir pasiekimais šioje srityje, kai koks nors sugrąžintas dingęs ar prarastas kūrinys vertingai papildo mūsų kultūros paveldą.
Jeigu į kolekcionavimą žiūrėtume profesionaliau – su aiškia strategija ir tikslais, tai nepažįstu žmogaus, kuriam pavyktų išvengti nuostolių dėl mažiau praleidžiamo laiko su šeima.
Tenka tai pripažinti, bet bent kol kas tai pavyksta suderinti. O ir patirties atsiranda – kaip atskirti nereikalingą ar beprasmę informaciją ir kaip atrasti tai, ko reikia.
– Pasirinkote sunkesnį kelią – juk yra tokių, kurie užeina į galeriją ir perka tai, kas tuo metu yra rinkoje.
– Pats kolekcionavimas yra tam tikra kūrybos rūšis ir jei visa tai darytum teisingai, turėdamas aiškią kryptį, nusistatymą – tai labai daug žinių, supratimo ir laiko reikalaujantis procesas, kuris niekada nesibaigia, nes savaime niekas neatsiranda.
Tačiau tikrai yra žmonių, kurie žiūri kiek paprasčiau, nesigilindami įsigyja tai, kas siūloma aukcionuose ar galerijose.
Mano atveju viskas sudėtingiau, nes netinka tai, kas yra pasiūloje, čia ir yra didysis darbas – kaip gauti tai, ko reikia.
– Išpildyti norus padeda pinigai?
– Kolekcionuojant pinigai nėra svarbiausias dalykas, tačiau, be abejo, jie reikalingi. Pinigus vertinu kaip priemonę, kurią nukreipus kryptingai galima papildyti savo kolekcijos rinkinį turiningai, vertingai vienu ar kitu eksponatu.
Svarbu jų neiššvaistyti prisiperkant to, kas nereikalinga, kas bus (arba toks taps) tik balastas prie jau turimo rinkinio.
Kolekcionuodamas žiūriu ne kaip į pavienius darbus, o kaip į bendrą organizmą – lyg mozaikos papildymą.
Tačiau yra žmonių, kurie verčiau pirks dešimt ar dvidešimt menkos meninės vertės objektų ar net reprodukcijų nei vieną kokį nors mūsų klasiko darbą.
Yra ir tokių, kurie geriau turės 50 000 eurų banko seife, nei, pvz., nediduką Antano Samuolio paveikslą. Tad kiekvienas su savo resursais elgiasi, kaip jam atrodo teisinga.
– Ar dukras nuo mažų dienų stengiatės supažindinti su menu, taip pat įtaigiai pasakojate apie dailę?
– Kartą dukroms esu sakęs: išsirinkite paveikslą, kurį galėsite parduoti ir tuomet pačios nusipirkti ko norite, – juk vaikams visko norisi. Nė karto abi dukros nepasakė, kad to norėtų, nors vaikų norų juk yra įvairių.
Prieš vieną parodą paveikslus nukabinome nuo sienų, pakavome į dėžes. Vaikai grįžo, klausė, ar mes išsikraustome iš namų.
Atsakiau neigiamai, o dukros pastebėjo: paveikslų juk nėra. Jeigu būčiau patraukęs kėdes, vazą ar televizorių, tokio klausimo nebūtų buvę, bet paveikslas yra daugiau nei interjero detalė.
Mano, kaip tėvo, širdis džiaugiasi, kai girdžiu tokį dukrų atsakymą. Tai teikia vilties, nors kartos keičiasi, paveikslų vietos taip pat.
Juk ne vienas mano taip mėgstamo P.Kalpoko darbas anksčiau būdavo perduodamas iš kartos į kartą, dažnu atveju tėvų savo vaikams kaip kraitis ar palikimas, o dabar juos galime matyti muziejuose ir tai leidžia dar labiau didžiuotis mūsų nacionalinės dailės paveldu.
– Nebijote būti pavadintas vieno dailininko kolekcininku?
– Kažkas iš meno perpardavėjų anksčiau jau man buvo tokią pravardę suteikęs, tik dėl to, kad vis negalėdavo nieko pasiūlyti, kas mane domino, nors tai buvo ne tik itin retai pasitaikantys P.Kalpoko darbai, kuriuos kolekcionuoti – nemenkas uždavinys, nes didelė dalis ankstyvosios dailininko kūrybos, dėl kurios jis buvo pripažintas Vakarų Europoje anksčiau nei Lietuvoje, vis dar gaubiama paslapties, nors nemaža dalis jau yra surasta ir šiuo metu eksponuojama Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus parodoje pirmą kartą.
Tai apskritai Lietuvos dailę pakelia į naują kokybinį lygį. Smagu matyti sugrąžintų darbų originalus, kurie buvo pradingę 1914 m. Berlyne ir buvo žinomi tik iš pavadinimų ar fotografijų.
Tad man šio dailininko kolekcionavimas nėra atsitiktinis, tai apskaičiuotas veiksmas, nors ilgas ir daug laiko užimantis procesas, nes atrasti vieną ar kitą darbą ir jį įgyti nėra paprasta.
Būtų kur kas paprasčiau, jeigu kas nors pasiūlytų nusipirkti nuvykus į galeriją. Tačiau kiekvienas į meną žiūri savaip, kai kurie skuba kuo greičiau apstatyti namus paveikslais tarsi baldais ir esu matęs labai chaotiškų be aiškaus tikslo ir koncepcijos supirktų darbų, kurių mažai kam bereikia.
– Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip kolekcininko, kelias?
– Nuo pirmojo surasto P.Kalpoko paveikslo „Laukai“ (1912 m.), kuris man nebuvo toks, kokio norėjosi, bet tai tebuvo tuometė mano meninio neišprusimo, nesupratimo problema.
– Meilės iš pirmo žvilgsnio tarp jūsų ir lietuvių dailės nebuvo?
– Anksčiau man iš viso nepatiko lietuvių dailė – akys krypo tik į Vakarų Europos impresionizmo ir postimpresionizmo kūrėjų dailę.
Galėčiau to meto nuomonę paneigti – tai tebuvo mano menko susipažinimo su lietuvių tapyba ir jos paveldu problema.
Juk jei kalbėsime apie XX a. pradžią, turime nuostabių dailės klasikų, kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, P.Kalpokas, Vytautas Kairiūkštis, A.Samuolis, Stasys Ušinskas ir kiti.
– Bet jūsų pamėgtas P.Kalpokas savo pripažinimo sulaukė tik dabar?
– P.Kalpokas Vakaruose pripažinimą pelnė kur kas anksčiau nei Lietuvoje. Jo darbai ten iš parodų būdavo perkami dar jo studijų Miunchene metais, kur jau dalyvaudavo svarbiausiose tuometėse dailės parodose.
Lietuvoje pripažinimo sulaukė vėliau, po pirmųjų Lietuvos dailės parodų 1907 m. Jo darbai laikomi lietuvių tapybos aukso fondu, nacionalinės dailės chrestomatine istorija.
Tačiau šiandien jau turime galimybę analizuoti dailininko kūrybinę visumą – to nebuvo įmanoma tinkamai padaryti anksčiau.
– Ar jaučiatės prie to prisidėjęs?
– Į Lietuvą grąžinau dalį dingusių darbų, P.Kalpoko siųstų į parodą Berlyne. Atsirado ir kitų darbų, kurie buvo parduoti jam esant gyvam, dirbant Miunchene.
– Jaučiatės lyg ištraukęs laimingą bilietą? Laiku pastebėjote P.Kalpoko kūrybą, juk jo darbų vertė dabar ypač išaugusi.
– Tai yra didžiulis darbas, nelaikyčiau to laimingu atsitiktinumu. O P.Kalpoko darbų vertė visais laikais – tiek carinės Rusijos, tiek nepriklausomoje ar sovietinėje Lietuvoje – buvo didelė.
Ant kai kurių ankstyvųjų darbų porėmių yra išlikusios ir kainos – 500–700 carinių rublių. Ir nors P.Kalpoko darbų vertė šiandien yra didžiausia iš Lietuvos dailininkų, būtų įdomu sulyginti, ar anais laikais ji nebuvo netgi didesnė nei dabar.
– Jūsų kolega advokatas ir kolekcininkas Rolandas Valiūnas yra sakęs, kad kolekcionuojant sunkiausia nepirkti. Jaučiate tą patį?
– Nežinau, bet man šiuo atveju kur kas sunkiau rasti ką pirkti. Su visa pagarba manau, kad jis yra vienas tų, kuris pirmasis kaip privatus asmuo, o vėliau ir muziejus atliko švietėjišką veiklą ir parodė kitiems, kaip per kolekcionavimą galima mylėti, puoselėti ir kelti savo kultūrinį paveldą. Mūsų ryšys geras, bendraujame kolegiškai, draugaujame.
– Kaip vertinate lietuvių kultūrinį išprusimą?
– Apie žmogų galima pasakyti daug per meno prizmę – kas jums patinka iš lietuvių dailininkų? Įvardykite bent vieną, du.
Niekas nepatinka? Kodėl? Turėtų būti pagrindimas – ar žmogus nežino, ar jam neįdomu, gal nėra susipažinęs?
Kiekvienam siūlau nueiti į Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją – atrasti dominančius Lietuvos dailininkus.
Švietimas yra svarbu. Pažiūrėkite, koks susidomėjimas įsteigtais privačiais muziejais, – laukia eilės. Tai rodo, kad žmonėms įdomu.
– Jaučiatės Lietuvos patriotu?
– Kiekvienas turime vertinti savo kultūrą, mylėti savo šalį. Žinote, koronaviruso pandemija turėjo vieną gerą pusę – žmonės praleido vasarą savo šalyje ir jie nėra nepatenkinti.
Jie važiavo į pajūrį, prie ežerų, į Nidą, Palangą. Žmonės nori čia turėti savo nekilnojamojo turto labiau nei užsienyje, kur visada, vietinių akimis, bus tik Rytų Europos imigrantai ar turistai.
Esu už savo šalies palaikymą, patriotišką požiūrį – norėčiau, kad mano kelias užkrėstų ir daugiau žmonių gerąja patriotiškumo prasme – mylėti savo kultūrą, geriau ją pažinti, nebijoti pasakyti, kad nesame prastesni, nes tokie ir nesame.
– Ne kartą sakėte, kad labiausiai P.Kalpoko paveiksluose mėgstate upelius. Savo dabartinį gyvenimo etapą galėtumėte prilyginti nenustojančiam upelio judėjimui?
– Ko gero, kiekvieno žmogaus gyvenimas toks kaip P.Kalpoko upelis, kurį dailininkas vaizduoja metaforiškai. Tai gyvybės, atgimimo, energijos išraiška.
Skirtinguose dailininko paveiksluose jo vaizdavimas taip pat skiriasi – nuo beveik juodo ir vos tekančio žiemos peizažuose iki žaižaruojančio ir besiveržiančio per krantus pavasarį.
Lygiai kaip skirtingas ir nevienodai sudėtingas žmonių gyvenimas – kupinas jėgų ir beribės energijos jaunystėje ar neišvengiamai sulėtėjantis vėlesniuose etapuose. P.Kalpoko upelis, kaip ir gyvenimas, niekada nesustoja.
