Saviugdos bei specialistų padedama Indrė atsitiesė ir pradėjo naują etapą. Moteris augina du nuostabius vaikus – Ceciliją (8 m.) ir Pranciškų (5 m.), užsiima širdžiai miela veikla ir spinduliuoja meile. Apie pasikeitusį gyvenimą Indrė sutiko atvirai papasakoti žurnalui „Stilius“.
– Šį rudenį po daugelio metų jūsų neliko TV eteryje. Kaip pasinaudojate atostogomis nuo žiūrovų?
– Po ketverių metų padariau pertrauką televizijoje. Labai vertingos tokios pauzės. Tačiau mano atveju ji buvo neilga, nes tuojau pat tuščią vietą užėmė kitas projektas – su TV laidų vedėja Beata Tiškevič pradėjome tinklalaidę „Mudvi“. Apie jį svarsčiau ir idėją brandinau porą metų, kol atėjo laikas, kai galiu ją įgyvendinti.
– Kuo save šiandien įvardytumėte?
– Esu iniciatyvos „Moterų pasaulyje“ įkūrėja, LNK GO veidas, socialinių projektų kūrėja, nuomonės formuotoja ir dviejų nuostabių vaikų mama.
– Kuri iš šių veiklų mieliausia širdžiai?
– Motinystė, kurios vedama pradėjau visus projektus.
– Prieš aštuonerius metus tapote viena pirmųjų nuomonės formuotojų, iš šios veiklos uždirbančių pinigus. Ar dar pamenate, nuo ko viskas prasidėjo?
– Pati pradžia buvo, kai ieškojau atsakymo, kuo noriu užsiimti, ką sugebu. Šie klausimai ėmė kilti gimus Cecilijai. Taip netikėtai atsirado mano pirmasis prekės ženklas „Moterų pasaulyje“ ir vėliau tai išsirutuliojo iki renginių ir socialinės iniciatyvos.
Pirmieji mano įrašai instagrame buvo juokingi vaizdeliai iš kasdienybės, buities, motinystės. Rodžiau viską iš moteriškosios prizmės – liūdnas ar sudėtingas situacijas pateikdavau juokingai. Pirmasis vaizdo įrašas, sulaukęs išskirtinio dėmesio, buvo kelionė su vaikais iš darželio namo.
Su vaikais vykome namo ir Cecilija kamštyje be sustojimo giedojo himną. Stovėjome spūstyje, nebuvo kur dingti, visi nervino... Tuomet man prasidėjo nevalingas nervinis tikas. Ir tai buvo temos, daugeliui labai aktualios ir atpažįstamos. Visiems buvo labai juokinga, linksma ir taip kuriamais vaizdais susikūriau savo auditoriją ir gerovę.
– Kaip reagavote matydama augančią auditoriją?
– Tokio pripažinimo nesitikėjau, nes nei aš turėjau į ką lygiuotis, nei žinojau, kaip ir ką daryti, – viską dariau viena. Dariau tai, kas man buvo smagu, ir gavau tą grįžtamąjį ryšį, palaikymą, kuris yra be proto svarbus ką nors pradedant. Užsiauginau savo auditoriją ne tik per juokingus vaizdelius, bet ir per nuomonę, tam tikrus keliamus stereotipus, kurių neva turi laikytis moterys.
Visa tai buvo ir yra opios temos, kurios padėjo sukurti savo kanalą. Tai nuo pat pradžių dirbau nevaržoma ir į nieką nesilygiuodama, nieko nevaidindama.
– Ką jums davė žinomumas?
– Jis niekada nebuvo mano siekiamybė, tačiau tapo neišvengiamas. Ganėtinai anksti pradėjau užsiimti veikla, kurioje tapau matoma – renginiai, MTV laida, įvairūs TV projektai, darbas pirmojoje internetinėje televizijoje, kur pati kūriau savo autorines laidas.
– Esate prasitarusi, kad dabar vienas jūsų įrašas socialiniame tinkle gali kainuoti 1500 eurų. Ar vadinate save turtinga moterimi?
– Man labai liūdna ir keista, kad pas mus visuomenėje kalbėti apie savo uždirbamus pinigus yra kažkoks tabu. Atrodo, šnekėti apie kelnaites, apie kitus tam tikrus asmeninius dalykus kur kas paprasčiau nei apie pinigus.
Aš nieko nevagiu – dirbu ir uždirbu. Man tai nėra gėda. Vienam 1000 eurų yra labai daug, kitam mažai. Tai yra labai individualu ir atsakydama į šį klausimą neįvardyčiau, kad esu turtinga tiktai dėl pinigų. Aš esu turtinga dėl to, kad jaučiu laisvę tobulėdama, turiu galimybę į save investuoti, pasirinkti mėgstamą veiklą. Visuomet stengiuosi draugiškai palaikyti smulkųjį verslą. Jį per karantiną reklamavau nemokamai.
– Kam negailite pinigų?
– Mylimiems žmonėms. Kai žinau, kad artimas ar mylimas žmogus neleistų sau išleisti pinigų tam tikram daiktui ar pramogai, turėdama galimybę jo norą išpildau ir nustebinu jį. Negalvodama tai padarau, nes man nieko nėra geriau, kaip matyti artimą žmogų nuoširdžiai laimingą. Man tai svarbiausia vertybinė motyvacija.
Taip pat tikrai negailiu pinigų ne tik savo artimiesiems, bet ir tiems, kuriems reikia. Iš to, tikriausiai, ir gimė iniciatyva „Moterų pasaulyje“.
– Viešumoje matomas žmogus visada turi atrodyti gerai. Ar daug tenka investuoti į savo išvaizdą?
– Po trisdešimties metų kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi savo branda, laisve, patirtimi, kuria galiu pasinaudoti ir kalbėti. Esu labai laiminga ir man tai atsiperka. Kai buvo be galo sunkus mano gyvenimo periodas, kai net nenorėjau pakilti iš lovos, praeidama pažiūrėdavau į save veidrodyje ir kaskart pagalvodavau: „O, Jėzau.“ Kai širdis buvo išdraskyta, tik tada supratau, kokie žmonės mane supa. Tuomet ir suvokiau žodžio vertę, kiek visa tai daug reiškia.
Kalbant apie investiciją, savęs lepinimą ir grožį – viso ko pagrindas yra mano emocinė būsena. Šiuo metu daugiausia investuoju į save, kaip į asmenybę. Skaitau daug knygų, klausausi ir klausiu savęs, ko noriu, girdžiu savo mintis ir imu susidraugauti su savimi.
Praėjusiais metais su Monika Linkyte išleidome dainą „Aš myliu save“, kuria tarp eilučių siuntėme žinutę, kad mes, moterys, labai dažnai save nustumiame į antrą, trečią ar paskutinį planą, nepasitikime savimi, tampame auka ir pasilaidojame pirma laiko.
Nereikia painioti: jei save myliu ir investuoju į save, tai nereiškia, kad esu savanaudė. Visuomet būtina pradėti nuo savęs. Kai esi laiminga, spinduliuoji džiaugsmu, akys spindi ir visus nori apkabinti, tuomet ir tave norės apkabinti. Tad investicija į save visuomet atsiperka su kaupu.
– Ko niekada nesutiktumėte reklamuoti?
– Niekuomet nereklamuočiau to, kas prieštarauja mano vertybėms, pavyzdžiui, greitųjų kreditų. Man labai svarbu, ką aš savo įrašu pasakysiu, ištransliuosiu, kaip kūrėjai man labai svarbu pačiai išbandyti produktą, kurį viešinu.
– Turite vadybininkę, su kuria jau ne vienus metus derinate visus savo tiek profesinius, tiek asmeninius reikalus. Kaip atrodo jūsų diena?
– Turiu prodiuserę ir dar vadybininkę, savo dešiniąją ranką. Mano diena atrodo taip – atsikeliu, pasižiūriu į darbo kalendorių, ką turiu atlikti, tuomet einu ir atlieku. (Šypsosi.)
Smagu, kad dirbu moteriškame kolektyve ir moterys yra supratingos – visuomet, esant reikalui, pastumdo mano planus ir kartais leidžia atsipūsti.
– Savo renginiuose stengiatės motyvuoti moteris, išgyvenančias net juodžiausias gyvenimo situacijas. Kas jums padeda įveikti sunkumus?
– Viso ko pagrindas buvau aš pati. Man labai padėjo aplinka – mamytė, sesė. Kai būna sunkių akimirkų, suvokiu, kad reikia mokėti būti su savimi. To aš išmokau. Dažnas nemoka, nes bijo savo minčių, elgesio. Einame į mases, renginius ir bandome nustumti visus šiuos dalykus. Todėl sąmoningai prieš ketverius metus pradėjau po truputėlį skaityti, domėtis literatūra apie emocinį intelektą, savivertės kėlimą ir buvimą su savimi.
Ankstesnė aš nebūtų pradėjusi sportuoti ir dar spalio mėnesį maudytis ežere. Dabartinė aš esu kitokia, nes ėmiau klausytis savęs ir išgirsti. Tai man suteikė daugiau tvirtumo, stabilumo, ramybės ir laimės bei pozityvumo.
Kai man buvo labai sunku, mano psichologė sakė: įsivaizduok, kad matai save 10–12 metų. Kaip ta mažoji Indrė reaguotų į tave tokią? Aš iš tiesų supratau, kad bėgant metams vis labiau esame spraudžiami į rėmus, stereotipus, normas, kad negalima daryti tam tikrų dalykų. Vaikystėje drąsiai lipdavau į sceną, dainuodavau, šokdavau, vaidindavau. O suaugus, atrodo, to daryti nepridera.
– Kada pradėjote ieškoti savęs?
– Kritinis momentas buvo tuomet, kai supratau, kad susikurtos vizijos pradeda slysti iš rankų. Tuo negalėjau patikėti.
– Kalbant apie neigiamus komentarus, kurie lydi visus žinomus žmones, ar skaudžiai dėl jų išgyvenate?
– Aš nelabai įtinku vyresnės kartos žmonėms, nes, anot jų, apie daug ką šneku atvirai. Buvo draugų senelio laidotuvės ir močiutė, stovinti prie karsto, sako: „Na va, gerai, senas ožy, dabar tai pagyvensiu.“ Tada suvokiau, kad reikia gyventi dabar, o ne po šitiek metų. Supratau, kad dažnai gyvename stereotipų pasaulyje, vadovaujamės kitų žmonių nuomone, per kančią turime kažką daryti. Privalu stengtis išgirsti save ir gyventi dėl savęs.
Anksčiau į kritiką reaguodavau daug jautriau, bet ir dabar reaguoju, nes esu žmogus. Anksčiau rašydavau ilgus atsakymus, teisindavausi, tačiau naujoji Indrė nesiteisina. Suprantu, kas aš esu, žinau savo vertę. Kritikuojantiems galiu pasakyti: nepatinka – nežiūrėkite ir nesekite.
– Kiek daugiau nei prieš metus prakalbote apie skyrybas su Mantu Stonkumi. Kas atsitiko, kodėl, rodos, viena idealiausių pramogų pasaulio porų nusprendė sukti skirtingais keliais?
– Negaliu komentuoti, nes tai jautru, liūdna ir liečia ne tik mane, bet ir Mantą. Aš tai priimu kaip neišvengiamą pamoką, nes, kad ir ką sakytų žmonės, visą tiesą žinome tik mes. Labai skaudu, kad aplink žmonės neva viską žino geriau.
Mes, moterys, esame prisitaikančios ir kartais ne viskas būna mūsų valioje, tad esame priverstos išmokti prisitaikyti. Kadangi per šešerius metus susikūriau savo iniciatyvą, tai buvo geriausias pavyzdys: kai man nepatiko pasaulis, kuriame gyvenu, kūriausi jį pozityvesnį. Nenoriu, kad užvaldytų emocijos, – priimdama bet kokį sprendimą visuomet įsivaizduoju save kito žmogaus vietoje. Tai liečia ne tik mudu, bet ir mums artimus žmones, kuriuos be galo myliu. Tas žmogus vis tiek bus mano gyvenime vienokiu ar kitokiu atveju, nes turime du nuostabius vaikus, tad svarbiausia, kad mums rūpėtų bendras tikslas – vaikų gerovė.
– Ar sunkus buvo skyrybų procesas?
– Be proto sunkus ir skaudus.
– Vienoje iš TV laidų minėjote, kad nenorėjote būti Manto Stonkaus šešėlyje. Ar ne tai paskatino jūsų skyrybas?
– Tokie klausimai yra tam tikra provokacija. Esu linkusi pirmiausia patylėti, išbūti, o tik vėliau kalbėti garsiai. Pirmiausia – niekada nesijaučiau jo šešėlyje. Visą tiesą žinau pati ir tikrai nenoriu niekam nieko įrodinėti.
Esu tokios nuomonės, kad nieko, kas buvo, nekeisčiau. Tada jaučiausi laiminga, mylėjau ir net būdama tame šešėlyje taip įsivaizdavau santykius, šeimą ir turėjau tokią poziciją, kad esu mama.
– Kaip į skyrybas reagavo jūsų šeima, bendri draugai? Juk sakoma: kai poros skiriasi, skiriasi ir jų aplinka.
– Galiu labai trumpai pasakyti, kad skaudu ir liūdna. Nors su Mantu išsiskyriau, neišsiskyriau su jo tėvais. Bandau sau priminti, kad jei jau taip atsitiko, privalome su artima aplinka kurti kitokius tolesnius santykius. Visi liūdėjome, išgyvenome, bet viskas praėjo ir dabar visi drauge stengiamės susikurti naujas taisykles.
– Ar buvo žmonių, kurie nusisuko?
– Sunku pasakyti, nes tuomet man buvo taip liūdna, norėjau gulėti lovoje susisukusi į kokoną ir su niekuo nesidalyti išgyvenimais.
Atrodė, kad sugriuvo visos viltys, lūkesčiai, svajonės – viskas. Visa tai išgyvenau labai tyliai, viena pati, artimiausia aplinka man buvo šeima.
– Kaip apie skyrybas pasakėte vaikams? Kaip jie tai priėmė?
– Dėl to ir užsidariau, pradėjau dirbti su savimi, stengiausi įsileisti tą informaciją, suvokti, kas čia vyksta, viską susidėlioti į lentynėles tam, kad jausčiau atsakomybę savo vaikams. Mes kreipėmės pagalbos į psichologus, tarėmės, kaip tai pranešti. Norėjome jiems suteikti kuo mažiau liūdesio.
Manau, kad yra kur kas geriau ir jiems gyventi tokioje aplinkoje, kurioje nėra įtampos, pykčių. Jie žinojo ir žino, kad turi abu tėvus ir bet kada gali susiskambinti, susitikti – niekas niekur nedingsta.
Pamenu tą dieną, kai vaikams pasakiau, jog tai nėra taip blogai: smagu, turėsite du savo kambarius, švęsite du gimtadienius, atostogų keliausite du kartus. Pradėjau dirbti su savimi, kad jie matytų linksmą, veiklią, o ne ašarotomis akimis mamą. Būtent tokią jie mane mato dabar.
– Kaip pavyko po to atsitiesti?
– Dar kol kas vyksta procesas. Jautriai apie viską kalbu, nes man dar reikia laiko. Nenoriu nieko sakyti, nors galiu apie tai ramiau kalbėti, nenoriu per daug pasakoti, nes tai jautrus gyvenimo etapas, liečiantis ne tik mane.
– Kokie dabar jūsų santykiai su buvusiu vyru?
– Kaip su vaikų tėvu.
– Kaip priimate jo naujus santykius su aktore Gelmine Glemžaite?
– Aš taip džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi, kad išmokau atsitraukti nuo visko. Man svarbiausia, kad mano vaikai laimingi ir jie matytų laimingą tėtį. Jei Mantas laimingas ir toks jo pasirinkimas...
Man svarbiausia yra vaikai. Dabar jie yra laimingi ir myli tiek Vidą, tiek Gelminę. Visada linkėjau ir linkiu Mantui kuo didžiausios sėkmės, kad kuo labiau jam pasisektų ir jis būtų laimingas. Jei jis bus laimingas, tai ir mūsų vaikai bus laimingi.
– Tiek socialiniuose tinkluose, tiek TV laidose prisistatote Indre Stonkuviene. Ar nebuvo minčių keisti pavardę?
– Didžiąja savo gyvenimo dalį aš esu Stonkuvienė. Tai, mano manymu, yra tik pagrindinio patiekalo – mano, kaip žmogaus, asmenybės – ingredientas. Be to, mano vaikai yra Stonkai.
– Kaip apskritai pasikeitė jūsų gyvenimas po skyrybų?
– Atsirado vidinė laisvė, ramybė, išmokau būti su savimi.
– Šių metų pradžioje patvirtinote kalbas apie santykius su atlikėju Vidu Bareikiu. Kaip atrodė judviejų pažintis?
– Mes susipažinome jo laidos filmavime. Tada mačiau, kaip Vidas klauso ir siurbia mano informaciją, kai aš kalbu.
Po to jis man parašė palaikančią žinutę, kad mano veikla jam labai patinka, kad esu lietuvių Michelle Obama, kad taip judėčiau ir toliau. O tada buvo numatyti du renginiai: vienas – kovą, o kitas – lapkritį. Į juos buvo pakviestas Donatas Montvydas ir Vidas Bareikis.
Įvyko nesusipratimas ir D.Montvydas, sužinojęs, kad jis gali koncertuoti ne lapkritį, o kovą, šią datą ir pasirinko.
Tad Vidas sutiko atvykti koncertuoti lapkritį. Jis atvažiavo į „Moterų pasaulyje“ renginį – tai buvo vienas geriausių mūsų renginių. Po to mes pasilikome drauge, daug bendravome ir taip susipažinome.
– Kokia buvo santykių pradžia?
– Visa tai buvo labai artima sielai. Aš tiek buvau įtikėjusi šeima ir įsikabinusi į vieną vyrą, kad nebuvo minčių apie kitus vyrus ar santykius net ir po skyrybų. Buvo sunku pagalvoti, kad galėsiu dar kokį nors kitą vyrą susirasti. Vidas išgyveno lygiai tą patį.
Mes buvome tarsi sielos brolis ir sesė, abu mokėmės, skaitėme tą pačią literatūrą, domėjomės tais pačiais dalykais, analizavome santykius.
Dabar abu brandžiai žiūrime vienas į kitą, vertiname, dirbame, stengiamės drauge. Kai sutinki žmogų, viską darai atsargiai, bet nekontroliuoji nieko, nestabdai to, nes supranti, kad gyvenimas trumpas ir nenuspėjamas. Dėl to reikia kokybiškai išgyventi ir jausti šią akimirką.
Abu mes be galo daug kalbamės, padedame vienas kitam ir abu suvokiame tai, kad esantis šalia tavęs žmogus neturi suvaržyti tavo laisvės, pamesti savęs dėl kito.
– Kuo jus sužavėjo Vidas?
– Aš jį vadinu savo Buda, ramybe. Jis yra labai geras žmogus. Žvelgdama į Vidą mačiau ramybę, saugumą, palaikymą.
Aš labai vertinu tai ir jis lygiai taip pat, nes aš į jo gyvenimą įliejau naujų spalvų. Tiek jis, tiek aš papildėme vienas kitą ir ėmėme kartu tobulėti.
– Kaip jį priėmė jūsų šeima, vaikai?
– Tai staigiai nenutiko, negaliu klausytis kalbų, jog kažkas kažką išskyrė. Galiu visas jas paneigti. Kai susitikome, Vidas jau nebebuvo kartu su Jurga, lygiai taip pat aš nebebuvau su Mantu. Tiesiog ilgesnį laiką viską stengėmės nuslėpti.
Tai nebėra šešiolikmečių santykiai, tai yra brandūs, kito lygio santykiai. Kaip suaugę žmonės kalbėjomės, savo artimai aplinkai pasakojau apie viską nuo pradžių. Mes Kūčias ir Kalėdas jau šventėme visi kartu.
– Ilgai šiuos santykius slėpėte nuo viešumos? Kiek jau laiko esate drauge?
– Mes supratome, kad nesame dviese, tad stengėmės pasaugoti tą draugystę, tačiau pastaruoju metu tai daryti jau buvo nebeįmanoma, nes visur būdavome fotografuojami, jausdavome dėmesį.
Kai skridome į Ameriką, tada jau ta bomba buvo numesta tikslingai. Abu jautėme atsakomybę – tiesiog jau būtų buvę nebeįmanoma slapstytis. Visą laiką buvome sekami, tad nusprendėme patvirtinti santykius, kad nebebūtume įdomūs.
Lapkričio 14-ąją švęsime pirmuosius metus drauge. Tai mes darome kas mėnesį. Norime kurti šventes tam, kad tądien vienas kitą palepintume, skirtume dėmesį vienas kitam, nenorime užsisukti buityje.
– Vidas turi sūnų Adą, kaip su juo pavyko užmegzti santykius?
– Viskas išėjo labai natūraliai ir spontaniškai, nieko specialiai nedariau. Išskridę į Ameriką daug bendravome su Adu, jį globojau, nes turiu tą motinišką instinktą. Mūsų santykiai su Adu yra labai geri. Suprantame, kad ką mama ir moteris gali padaryti, to negali padaryti vyras.
– Gyvenate atskirai, tačiau daug laiko leidžiate drauge – ar nekyla minčių apsigyventi kartu?
– Yra planų, bet kitas dalykas tas, kad nesame šešiolikmečiai, turime vaikus, planų. Mums abiem vaikai yra svarbiausia, tad žiūrime pagal užimtumą, intensyvumą.
Mokslo metų pradžioje, kad vaikams nekeltume streso, atsižvelgėme į jų norus ir penktadienio vakarą visi drauge leidome laiką, žiūrėjome animacinius filmus. Mes prisitaikome prie situacijos.
– Kokių bendrų pomėgių per šį laiką jau išsiugdėte?
– Dabar jau turėsime šventus šeimos sekmadienius, laiką sau. Bendraujame žinutėmis, visuomet jam pranešu, kai atvykstu į renginius. Tai darau, kad jaustųsi ramus. Jis elgiasi taip pat. Tai mums naujas dalykas – suprantame svarbą paties bendravimo, santykių bei to, jog reikia palaikyti tą tarpusavio ryšį. Kokybiškai leidžiame laiką kartu tiek su vaikais, tiek dviese.
– Drauge sportuojate jau daugiau nei 100 dienų, ar nėra sunku prisiversti tai daryti?
– Karantinas išėjo man į naudą, nes per jį radau laiko sportui. Išmečiau save iš komforto zonos, o dabar tai tapo mano gyvenimo dalimi, rutina, po kurios labai gerai jaučiuosi.
– Neįmanoma nepastebėti, jog sporto rezultatai matomi akivaizdžiai. Po kiek laiko pati ėmėte juos justi?
– Jau gerai jaučiausi po 50-os sportavimo dienos. Pokyčius pamačiau labai greitai, po to viskas sustojo. Esu įstrigusi, bet gyvenime išmokau taip išlankstyti, kad matytųsi viršutiniai pilvo raumenys, kurių dar neturiu. Save sustatau taip, kad matytųsi tai, ką aš noriu matyti. (Šypsosi.)
– Ar pradėjusi sportuoti pakeitėte ir mitybą?
– Pradėjau stebėti save, žiūrėti, kada ir ką valgau, nes yra tikrai opi bėda moterims – nervinis valgymas. Pradėjau labiau gerbti save.
Cepelinai man patinka, bet suvokiu, kad jų privalgiusi jausiuosi labai prastai – skaudės skrandį, gersiu vaistus. Tada pradėjau galvoti, kam man to reikia. Ėmiau stebėti organizmo reakcijas. Žinoma, pasilepinu, tačiau pajutusi skirtumą tiesiog stengiuosi to išvengti.
– Ar esate iš tų žmonių, kurie mėgsta planuoti gyvenimą?
– Taip, esu moteris, gyvenanti papunkčiui.
– Ar svajojate apie dar vieną santuoką? Ir galbūt jau esate pasiruošusi judėti pirmyn, leistis į naują gyvenimo etapą, kuriame – vestuvės ir vaikai?
– Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes šį interviu skaitys žmogus, kuris gali dėl mano atsakymo pakeisti savo emocinį gyvenimo sprendimą.
Aš geriau patylėsiu ir informuosiu, kai kas nors pasikeis. (Šypsosi.)
