Daug labiau viešumoje girdimi Vakario broliai – Rytis ir Ąžuolas iš pirmosios Žilvino santuokos. Galbūt tam įtakos turėjo ir tai, kad V.Žvagulis buvo jauniausias ir dar nebuvo į lentynas susidėliojęs savo užmojų. Prieš dvejus metus jis susikrovė lagaminus ir išvyko į Londoną krimsti muzikos technologijos studijų. Būtent tuo metu Žilvinas ir Irena sužinojo apie slaptą sūnaus norą kurti muziką.
„Nuo dvylikos metų domėjausi visu procesu, atsisiunčiau reikiamas programas muzikai kurti, mėginau, mokiausi nuo nulio. Tėvams to nesakiau, kol neįstojau į universitetą. Jie šioje sferoje sukosi daug metų, nenorėjau jiems to rodyti, todėl su visa kūryba užsidariau savyje“, – kalbėjo Vakaris.
Tačiau prieš pat karantiną užsiveriant valstybių sienoms jis grįžo į tėvų namus tvirtai apsisprendęs viską pradėti nuo pradžių.
„Metu studijas“, – tokius žodžius iš Vakario išgirdo tėvai. Ir jis jau nebegrįžo į Londoną, kur pastarąjį laiką jautėsi tarsi būdamas ne savame kailyje. Nors Žilvinas bandė atkalbėti sūnų, suprato, kad naujas jo planas Lietuvoje daug stipresnis.
Vakaris kartu su bičiuliu persikraustė į naują įrašų studiją, kuria prodiuserinę kompaniją, o po Naujųjų metų dienos šviesą išvys darbai, kuriuos per pastarąjį laiką nuveikė su atlikėjais ir grupėmis.
– Spalio pradžioje, tą pačią dieną su mama atšventėte gimtadienį. Kokie jūsų santykiai?
– Kasmet laukiu mūsų gimtadienio, nes visuomet jis švenčiamas su visa šeima. Iš tikrųjų mus nustebina tėtis – pasako, kur ir kada būti, jis vis ką nors surengia. Šį kartą mes plaukiojome laivu po Nerį, vėliau važinėjomės motociklu, vakarieniavome.
Mūsų su mama santykiai artimi, labai daug bendraujame. Didžiausią skirtumą su abiem tėvais įžvelgiu muzikoje.
– Spėju, jūsų namuose nebūdavo tradicinių šeimos savaitgalių, juk tėvai – scenos žmonės, daug dirbdavo per laisvadienius. Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Labai daug ko iš jų išmokau, visada į tėvus žiūrėjau kaip į autoritetą. Mane mokė, kaip gyventi, elgtis su kitais žmonėmis.
Manau, dabar jie supranta, kad mane išauklėjo tiek, kiek galėjo. Buvau auklėjamas paprastai. Kartais galbūt jie daugiau koncertuodavo, nei būdavo su manimi. Tačiau lepindavo ir kiek įmanoma kartu praleisdavo laiko. Jie bandė užauginti gana tvirtą vyrą. (Juokiasi.)
– Nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų Žvagulio ir Starošaitės. Ar pats jautėte jų populiarumo naštą?
– Niekada to labai nesureikšminau. Nors mūsų šeima ir žinoma, esame paprasti žmonės.
Nesureikšminame populiarumo. Visose situacijose galvodavau apie patį save, ne apie tėvus.
Esu ne kartą nuslėpęs savo pavardę. Pavyzdžiui, kai perėjau į gimnaziją iš vidurinės mokyklos, pusę metų niekam nesakiau ir niekas nežinojo, kieno esu sūnus. Kartais, žinodami pavardę, žmonės pradeda kitaip bendrauti su tavimi. Galbūt muzikos pasaulyje ta pavardė gelbėja, bet aš ja niekada nesinaudojau.
– Kodėl? Juk jums, tikiu, durys į pramogų pasaulį buvo atviros.
– Aš nelabai norėjau ten lįsti. Ne visada žinojau, ką noriu veikti gyvenime. Jaučiau, kad dar ne laikas rodytis, norėjosi darbų.
Laikausi nuomonės, kad kai neturi nieko, kas patvirtintų tai, ką kalbi, – neverta ir kalbėti. (Šypsosi.)
– Skeptikai tikrai pasakytų: lengva taip kalbėti Žvagulių sūnui, juk jam tėvai padeda, nereikia nė apie darbą galvoti...
– Aš žinau, kad viską parodysiu savo darbais. Pats dėlioju savo kelią, atskirai nuo tėvų.
Galbūt man šiek tiek lengviau nei kitiems, kalbant apie muzikos pasaulį, bet šiomis pažintimis naudosiuosi tik padėdamas žmonėms, kurių karjeros kelias sunkesnis.
– Kaip priėmėte sprendimą mesti muzikos technologijos studijas Londone?
– Galiausiai pajutau, kad man studijos yra per silpnos. Kas atkeliavo į tą universitetą, visko pradėjo mokytis nuo pat pagrindų. Aš buvau pažengęs, tapo nebeįdomu išbūti dešimt tūkstančių valandų per metus, be to, studijoms buvo skirti gana dideli pinigai.
– Tikriausiai dėl tokio sprendimo turėjote rimtą pokalbį su tėvais?
– Jie mėgino atkalbėti. Tikriausiai didžiausias šokas buvo tėčiui. Jis labai norėjo, kad aš ką nors baigčiau, turėčiau diplomą. Galiausiai suprato, kad man nepatinka ne tik studijos, bet ir šalis, kurioje neradau sau vietos, nemaloniai jaučiausi.
Londone labiausiai pasiilgdavau žmonių, draugų, šeimos, namų. Visada tiksliai žinau, kad Anglija nėra mano vieta.
Galbūt atsiras kokių nors gyvenimo pokyčių, kurie galėtų mane dar kartą išvežti iš Lietuvos, tačiau kol kas labai tuo abejoju. Matau save čia, Lietuvoje.
– Papasakokite, kaip atrodys nauji užmojai muzikoje.
– Su kolega Dominyku Sribike naują planą gvildenome metus.
Nors man labai liūdna, kad pasaulį užvaldė pandemija ir daug žmonių nukentėjo, bet man tai buvo labai ramus laikas, kai studijoje dirbdavome 24 valandas per parą. Su kolega buvome užsidarę dviese ir nieko kito nedarėme, tik kūrėme. Vienu metu net ketinome ten atsinešti čiužinį ir miegoti. (Juokiasi.)
Šiuo metu renkame skirtingų stilių atlikėjus, grupes, kurių vardų dar negaliu išduoti. Kursime skirtingą muziką – nuo jautresnės popmuzikos iki elektroninės, repo.
Turime subūrę komandą ir darome tai, ką darė ir mano tėtis, tiesiog tai darau pagal save, kitokiu formatu, naudojuosi šiuolaikiniais socialiniais tinklais, įranga. Manau, kad po Naujųjų metų pradėsime savo įmonės veiklą.
– Ar niekada negalvojote pats dainuoti?
– Galbūt. Turiu savo dainų, jas rašau, tačiau nesu įsitikinęs, ar jau noriu jas leisti į pasaulį. Bet kai viskas pradės kilti su muzikos įrašų studija, tada viskas ir bus matyti. Galite laukti staigmenų.
– Užsiminėte, kad didžiausią skirtumą su tėvais įžvelgiate muzikoje. Kokie jie?
– Tėčiui vis ką nors parodau, jis man duoda patarimų, pasako nuomonę. Bet mes skirtingo amžiaus, kitaip žiūrime į muziką. Jis į ją žiūri iš savo patirties, ko jį išmokė gyvenimas.
Aš panaudoju savo sukauptas žinias iš studijų, mano požiūris labiau vakarietiškas nei klasikinis.
Tačiau su mama pasikalbame, ji manęs paklauso, padedu jai dirbti su nauja muzika.
– Vyrauja nuomonė, kad muzika – neužtikrinta sfera.
– Tai sritis, kurioje galiu atsiskleisti, išsilieti. Man ramu, nes žinau, ką darau. Apskritai man tai viena labiausiai užtikrintų sferų gyvenime.
Labai ilgai link to ėjau. Nedrąsiai pasvajoju, kad mūsų įrašų kompanija Lietuvoje taptų didžiausia, ir tuomet žingsniuotume toliau. Iš Lietuvos į atvirą pasaulį.
– O ar yra jūsų gyvenime vietos meilei?
– Aišku, yra.
– Kokia mergina pavergtų Vakario širdį?
– Dainuojanti. Vieniems vyrams raktas į širdį – per skrandį, o man – per ausis, tai yra muziką.
