Jos vaikystė prabėgo ežerų apsuptyje esančiuose Lazdijų ir Alytaus rajonuose. Inga buvo tikra kompanijos siela – su bendraamžiais krėtė išdaigas, dėl kurių šiandien net šiek tiek gėda: ir kaimynų braškes vogė, ir slapčia svetimus žirnius skynė.
Kaimas romantika, sako, kvepėjo pas senelius atvykstantiems vasaroti vaikams. O jai, gimusiai ir augusiai kaime, jis kvepėjo realybe – kiaulių pašaru, karvių melžimu, nesibaigiančiomis bulvių, kurias rinkdavo rankomis, vagomis.
Tačiau gyvenimas toli nuo miesto šurmulio žavėjo šviesiaplaukę. Gal todėl, kad ir didmiesčio šviesas ji ilgą laiką buvo regėjusi tik televizoriaus ekrane.
Keturi berniukai ir dvi mergaitės nepatyrė nepritekliaus, bet ir per daug sočiu gyvenimu tikrai negalėjo pasigirti. Inga tėvo neturėjo, ją augino patėvis, bet didžiausias ramstis visą gyvenimą buvo šį pavasarį sunkios ligos įveikta mama.
„Buvau pagrandukė, bet nelepinama, vyresnėlių spaudžiama atlikti ne tik savo, bet ir jų darbus. Kai tik tėvai nematydavo, ir malkų už juos turėdavau parnešti, ir kambarius sutvarkyti. Tačiau, nepaisant amžiaus skirtumo, mus visus siejo labai tvirtas ryšys“, – pasakojo šiandien Kaune gyvenanti ir jau gerą dešimtmetį grožio versle besisukanti energinga dzūkė.
Kad atsidurs stilingų žmonių kupiname pasaulyje, ji žinojo nuo mažų dienų. Kai bendraamžės su lėlėmis žaidė namus, Inga joms... dažydavo plaukus. Flomasteriais ar viskuo, kas galėjo nuspalvinti plastikinių gražuolių kasas.
„Mano lėlės buvo ir salotiniais plaukais, ir violetinėmis blakstienomis – rezultatas man visada labai patikdavo, nes mano lėlės tapdavo ryškios, išsiskirdavo iš kitų mergaičių lėlių“, – juokėsi jau ne kartą tarp geriausių pasaulio profesionalių plaukų plaukų minėta I.Bagdonaitė-Balevičienė.
Kai kitos mergaitės svajojo apie kur kas žemiškesnes profesijas, ji žvalgėsi į aktorės karjerą. „Jei tik prireikdavo, kaipmat apsiverkdavau“, – skardžiu balsu nusijuokė Inga, tada naiviai įsivaizdavusi, kad didžiajame ekrane rodomų moterų gyvenimas šiek tiek primena pasaką.
„Nuo paauglystės žinojau, kad kaime neliksiu, – atvirai prisipažino ji. – Iš namų ištrūkau vos sulaukusi penkiolikos. Išvykau pas brolį į Alytų. Mokiausi kirpėjos amato ir kartu baigiau vidurinę.“
Nors labai mylėjo savo globėjišką brolį, jaunos merginos siela troško laisvės, tad įkalbėjo mamą išnuomoti jai mažą kambarėlį pas senyvą moterį. Vis dėlto savarankiškas gyvenimas greitai nebeatrodė toks saldus.
„Ištvėriau vos mėnesį, nes ta bobutė buvo labai taupi: išsimaudžiusi vonioje tuo pačiu vandeniu liepdavo nulieti tualetą. O kiek tarakonų ten gyveno...“ – net pašiurpo prisiminusi.
Inga sugrįžo į brolio namus. Jos nedomino pažintys su vaikinais, nes galva buvo prikimšta vien minčių apie kirpėjos karjerą, nuvesiančią ją į dar neregėtas grožio pasaulio aukštumas. Žinoma, dėl to teko pasistengti.
„Viskam reikėjo pinigų, tad dirbau vadinamuosiuose skudurynuose, kur rūšiavau drabužius, – labai neromantiškas darbas, bet ši veikla padėdavo šiek tiek susitaupyti“, – prisiminė išvaizdi ilgaplaukė, aplinkinių dėmesį dabar dažniausiai į save atkreipianti sugarbanotais plaukais iki juosmens.
Visą interviu skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
