Vargu ar rastume žmogų, kuris dar ir šiandien nepaniūniuotų kadaise Eglės sukurtos dainos. Nuo trejų metų dainuojanti E.Jurgaitytė tikrai nesikrato vaikystės įvaizdžio.
„Žmonės mane prisimena. Vadinasi, kažką padariau gerai.
Nors jau nebedainuoju apie laimingas dienas ar meškas, visada tokį žmonių prisiminimą priimu kaip komplimentą“, – šypsojosi Eglė.
– Ar šiandien taip pat nuoširdžiai galite pasakyti, kad jūsų dienos yra laimingos?
– Tikrai taip. Jaučiuosi labai laiminga, savo vietoje – ten, kur ir norėčiau būti. Esu pasinėrusi į muziką, pasiruošusi leisti savo kurtas dainas. Tai mano mėgstamiausia ir svarbiausia veikla.
– Kai atlikote dainą „Laiminga diena“, jums buvo 10 metų. Ką tuomet, dar būdama vaikas, galvojote kurdama šią dainą?
– Ta dešimtmetė taip pat buvo labai laiminga mergaitė, ji darė tai, ką mėgo labiausiai, – dainavo. Visos istorijos, susijusios su „Eurovizija“, pačios geriausios. Džiaugiuosi, kad anuomet mano keliai susidūrė su prodiuseriu Raigardu Tautkumi, kuris ir įgyvendino visą šią dainą. Tuo metu ta mergaitė turėjo didelių svajonių, buvo užsispyrusi. Manau, kad niekas nepasikeitė.
– Lietuvoje yra daug atlikėjų, kuriems viena daina atnešė milžinišką sėkmę ir kartu rūpestį: reikia daug darbo, kad kitos dainos būtų dar populiaresnės. Pavyzdžiui, Marijonas Mikutavičius ne kartą sakė, kad jam nusibodo dainuoti „Tris milijonus“. Ar jūsų neerzina, kad iki šiol esate neatsiejama nuo buvusio įvaizdžio ir nuolat klausinėjama apie jau seniai praėjusį etapą?
– Manęs tai visiškai neerzina. Mano situacija skiriasi nuo Marijono. Tuomet buvau maža mergytė, kuri po sceną šokinėjo su dviem kasytėmis, o dabar užaugau ir esu visiškai kitokia. Džiaugiuosi, kad žmonės po tiek metų vis dar mane prisimena ir gali atpažinti. Vadinasi, kai kas buvo padaryta gerai. Man tai pagyrimas. Visada nusišypsau. Aišku, tos dainos vos paprašius tikrai nedainuoju, nes tai yra mažos mergaitės daina.
– Nors po vaikų „Eurovizijos“ atrodė, kad tai buvo didelis šuolis į sceną, vis dėlto greitai nuo jos pasitraukėte. Kodėl?
– Po vaikų „Eurovizijos“ išleidau dar keletą kitų dainų. Tačiau tada buvau maža, linksma mergaitė, kuri dainuoja apie laimingą dieną, meškas ir panašiai. Po to buvo paauglystė, toks momentas, kai nebesinorėjo apie tai dainuoti. Kilo klausimų: kas aš esu – dar vaikas ar jau panelė? Nutolau nuo televizijos ir didesnių projektų, bet kartu uoliai mokiausi dainavimo, išbandžiau įvairius muzikinius stilius.
Per tą laiką baigiau muzikos mokyklą – kur tik galėjau, save išbandžiau ir tobulėjau. Tėvai visada skatindavo mane būti tokią, kokia esu, tikėti savimi, jie mane palaikė.
– Prieš trejus metus projekte „Lietuvos balsas“ užėmėte antrąją vietą. Ar nesinorėjo jėgų išmėginti suaugusiųjų „Eurovizijoje“?
– Galvojau. Kažkada juokavau, kad jei grįšiu į suaugusiųjų „Euroviziją“, tai daina turės vadintis „Happy Day“ („Laiminga diena“). O jei rimtai, žinau, kad kada nors ten tikrai dalyvausiu. Man pačiai būtų graži sąsaja su vaikų „Eurovizija“.
Kol kas noriu labiau surasti savo muziką, o kai atrasiu savo auditoriją, komandą, tikrai pamatysite mane toje scenoje.
– Užsiminėte, kad prieš grįžimą į viešumą baiminotės, kaip žmonės jus priims. Ar pati jaučiatės jau suaugusi?
– Man 23 metai. Galbūt tėvai mane teisingai auklėjo ir sudėliojo prioritetus. Dar vaikystėje supratau, kad be sunkaus darbo nieko nebus, nes konkurencija didelė ne tik muzikos pasaulyje, bet ir visur kitur. O jei nori būti geriausias, savo veiklai turi skirti daug laiko, širdies ir darbo.
Dainavimą lyginu su sportu. Sportininkai turi nuolat tobulėti, turėti trenerį ir rengtis kiekvienoms varžyboms. Lygiai taip pat yra ir dainuojant. Balsas – raumuo, kurį reikia nuolat lavinti ir stiprinti. Viskas priklauso nuo žmogaus.
Dainavimo, mano nuomone, reikia mokytis visą gyvenimą. Todėl iki dabar lankau dainavimo pamokas ir stengiuosi judėti pirmyn, nustebinti net save – išmokti vis sudėtingesnių dainų.
– Sakoma, kad kūryba neatsiejama nuo liūdesio.
– Esu jauna kūrėja, tad neturiu daug patirties. Bet atsisėdu prie pianino ir tuo metu visi jausmai tiesiog iškrinta. Pati nesuprantu, iš kur tai ateina.
Visi turime sukaupę įvairių jausmų ir emocijų. Džiaugiuosi paprastais dalykais, vertinu gyvenimą ir visus jo momentus. Liūdnos emocijos irgi reikalingos.
– Šiemet tapote rytinės ZIP FM radijo laidos vedėja. Ar darbas tiesioginiame eteryje buvo jūsų svajonė?
– Visada slapta svajojau patekti į radiją, todėl buvau labai laiminga, kad mane pasiūlė ten dirbantis Paulius Mikolaitis-Paul de Miko. Prieš startą buvo jaudulio, bet labai džiaugiuosi, kad atsidūriau tarp žmonių, kurie visada mane palaikys ir iš visų situacijų išsuks. Galiu mokytis iš profesionalų.
Visą intervių galite rasti antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
