Dar prieš sutikdama duoti interviu „Stiliui“ J.Anusauskienė patikino: jei jau kalbės, tai darys atvirai. „Nėra nepatogių klausimų. Nepatogios gali būti tik kelnės“, – nusijuokė ji.
Pastarieji metai Jurgai nebuvo iš lengvųjų – dėl karantino sustojo dauguma darbų, o fotografijos ji nebegali įvardyti kaip savo pajamų šaltinio. Tačiau net ir tokiame nelengvame etape moteris išliko pozityvi ir, kaip pati sakė, mėgaujasi ir labai saugo auksinę valiutą – laiką, kurio vis pristinga dėl galvoje nuolat besisukančių naujų idėjų.
„Jau seniai galvoju ne apie tai, kaip man blogai ar liūdna, o kokiame taške aš būsiu, kai baigsis karantinas. Stengiuosi šiuo laiku tinkamai pasinaudoti. Ne visada reikia žiūrėti vien sau po kojomis. Platesnis mąstymas suteikia įkvėpimo ir optimizmo“, – šypsojosi Jurga.
Tad kartu su operos solisto Merūno Vitulskio žmona Erika ji rengs nuotolinius mokymus moterims „Ladies Go For Fashion, Beauty & Life” ir padės joms išreikšti save naudojantis išmaniaisiais įrenginiais.
„Dalysimės žiniomis, kaip visada gerai atrodyti kadre, suderinti drabužius ir fotosesijos vietą, kaip redaguoti nuotraukas“, – su užsidegimu kalbėjo fotomenininkė.
– Pro fotoobjektyvą jūs žvelgiate daugiau nei dvidešimtmetį. Su dabar jau buvusiu vyru Ričardu Anusausku keliavote po egzotiškas šalis ir fotografavote gyvūnus, o po skyrybų praėjus ketveriems metams fotoaparatą į rankas paėmėte įamžinti... automobilių sporto užkulisių. Drįsčiau teigti, kad tai nėra moteriška.
– Automobilių sporto fotografavimas mane užkabino netikėtai. Kodėl tai pasirinkau? Nes sunku. Todėl, kad susidūriau su diskriminacija, kai man buvo tiesiai šviesiai pasakyta: „Boba laive – blogai, išeik.“ Tuomet pagalvojau: „Dar pažiūrėsime, berniukai.“
Automobilių sportas yra visiška jų smėlio dėžė. Kalbu net ne apie lenktynininkus ar jų technines komandas, pirmiausia apie kolegas fotografus. Dauguma jų buvo vyrai ir man nepaprastai pasisekė, kad jie buvo velniškai profesionalūs. Tai motyvavo tobulėti.
Žodis „konkurencija“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia bėgti greta, o ne ko nors kito sunaikinimą. Gaila, kad ne visada prisimename šiuos dalykus.
Kol fotografijoje buvau padariusi pertrauką, joje įvyko tikras technologinis lūžis, kaip nuo „Nokia 3310“ iki „iPhone“. Pamenu, kai vėl paėmiau fotoaparatą į rankas, supratau nieko nemokanti. Su savo visa 15 metų patirtimi, išleistomis 3 knygomis-albumais, konkursais ir parodomis aš užsiklijavau žalią lapą ir pradėjau nuo nulio.
– Smulki moteris ir, įtariu, labai daug sverianti įranga...
– Tuo metu mano kuprinytė svėrė maždaug 22 kilogramus – vos vienu mažiau nei kelioninis lagaminas. Manęs tai neatbaidė. Reikėjo daug objektyvų, kompiuterio, laidų, įvairiausių įkroviklių. Be to, su ta kuprine daug judėdavau, nuolat keisdavau poziciją. Jei nori rimtai dirbti, tempas nežmoniškas.
– Ar vis dar galima jus vadinti automobilių sporto fotografe?
– Po šešių sezonų draugystę su automobilių sportu užbaigiau. Dabar turiu keletą projektų, kuriuos norėčiau paleisti į gyvenimą, tad jiems reikia skirti daug laiko, nes jie susiję su analize – recepto, iš ko susideda asmenybė, paieška. Fotografija tai padeda stebėti.
Jau gerus metus dirbu su aktorių atrankos agentūra „Baltic Actors“. Nuo mano nuotraukų priklauso žinomų lietuvių aktorių ateitis, tad man tenkanti atsakomybė yra didelė.
– Pati irgi dažnai stojate kitapus fotoobjektyvo. Ar esate priekabi savo nuotraukoms?
– Daugiau nei 15 metų į pasaulį žvelgiau pro fotoobjektyvą, tad savo nuotraukų beveik neturėjau. Lūžis įvyko, kai prieš ketverius metus nuvykau pas dukrą Eveliną į Los Andželą. Pagalvojau, juk tikrai norėsiu girtis ir pasakoti, kaip viskas ten gražu!
Susikūriau instagramo paskyrą ir turėjau matymą, kad ten dėsiu tik nuotraukas, kuriose esu aš. Buvo labai sunku. Puikiai pamenu, kaip mes su Evelina net susiginčijome ir aš apsiverkiau – kaip sunku pačiai fotografuotis!
Bet būtent ši patirtis davė suvokimą, kaip dirbti su žmogumi, kaip padaryti gerą kadrą. Nefotogeniškų žmonių nėra – yra tik prasti fotografai. Labai dažnai susiduriu su nuostabių profesijų atstovais, kurie bijo fotografuotis.
Galbūt kažkada gavo nepavykusias nuotraukas ir jiems atrodo, kad yra negražūs. Pats blogiausias dalykas, kurį fotografas gali pasakyti modeliui: „Atsipalaiduok.“ Tai tolygu priminimui, kad tu įsitempęs. Fotografui vertėtų susifokusuoti į žmogų ir padėti jam užmiršti jaudulį. Tai padeda gauti gerą rezultatą. Manau, kad mane nėra sunku fotografuoti, nes perėjau tiek, jog žinau, kaip reikia stovėti, kaip turi kristi šviesa ar atrodyti fonas. Labai daug detalių nulemia, ar pavyks nuotrauka, ar ne.
– Atrodo, nenustygstate vietoje – save vis dar atrandate naujuose projektuose ir nė neketinate lėtinti tempo. O juk dažnam karantinas taip užspaudęs svajones, kad kartais tai degina visą motyvaciją ką nors kurti. Iš kur semiatės noro tobulėti?
– Pirmiausia, man labai patinka gyventi. Antra, manau turinti kažkokį geną, kuris negatyvą greitai konvertuoja į pozityvą. Kiekvienoje situacijoje pažiūriu į save iš šalies ir sakau: „Palauk, ką mes iš to galime turėti gero?“ Trečia, nutiko toks linksmas dalykas – per 50 savo gyvenimo metų pagaliau išmokau save mylėti.
Mes tai esame daug kartų girdėję, bet viena yra, kai tu tai žinai teoriškai, o visai kas kita, kai prie to suvokimo prieini praktiškai. Džiaugiuosi priėjusi etapą, kai man tai iš tiesų pavyko.
– Ar sutiktumėte su mintimi, kad bėgant laikui visi kompleksai išnyksta?
– Atėjo suvokimas, jog pakankamai moku, kad ko nors nemokėčiau. Supratau, kad kitaip nebūtinai yra blogai. Tai vidinė tolerancija. Jei kas nors nepavyksta ar negaliu ko nors padaryti, dėl ko anksčiau kompleksavau, šiandien manau, kad velniai to nematė, nes moku tą, aną ir dar trečią. Šiuo metu turiu ne tik energijos, bet ir išminties – tai padeda.
– Neįmanoma nepastebėti, kad sulaukusi 50-ies atrodote puikiai. Neretai moterys kreipiasi į plastikos chirurgus, ką nors sugalvoja pasigražinti, kad dar labiau patiktų ir sau, ir aplinkiniams. Koks jūsų požiūris į grožio chirurgiją?
– Šiuo metu svarstau vėl daryti vokų pakėlimo operaciją. Iš prigimties turiu senbernariškas akis. Po pirmos operacijos buvo labai geras rezultatas. Šis noras susijęs ne tiek su išvaizda, kiek su akių ašarojimu. Tai trukdo fotografuoti, vairuoti – esu linkusi pasitarti su specialistais dėl sprendimo šį diskomfortą dar kartą sutvarkyti chirurgiškai.
Į plastinę chirurgiją žiūriu kaip į kokį plaukų kirpimą ar dažymą. Jei sau nepatinki, tikrai yra galimybė susitvarkyti. Ar man šiandien reikėtų ką nors koreguoti? Manau, ne.
Aš sau patinku tokia, kokia esu. Bet jei po 5 ar 10 metų kas nors nebepatiks, tikrai tai susitvarkysiu. Kaip kultūros reikalas yra susitvarkyti dantis, lygiai taip pat galime susitvarkyti kitas kūno vietas.
– Nuo meilės sau neatsiejami ir įvairūs grožio ritualai. Kam daugiausia skiriate dėmesio?
– Manau, kad mūsų išorė priklauso ne nuo pavienių procedūrų, o nuo to, ką darome kasdien. Anksčiau sau užtekdavo valandos, dabar reikia poros. Nuo 18 metų darau mankštą.
Beveik kasdien pasidarau makiažą, atlieku įvairias plaukų puoselėjimo procedūras. Man tai ne tik išvaizdos, bet ir minčių harmonija: galimybė sutvarkyti save, nusiraminti.
Praktikuoju akupresūrą, kuri labai patinka. Be jokios abejonės, kažkiek stebiu mitybą. Tačiau niekada nesilaikiau ir nesilaikysiu jokių dietų! Tai – nereikalingas stresas organizmui. Už savo išvaizdą galiu būti dėkinga geriems genams, neramiam būdui ir kasdieniam darbui pačiai su savimi.
Visą interviu skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
