Panevėžyje įsikūręs A. Vėberis atvirai – apie Tėvo dieną, vaikus ir atšauktas vestuves

Muzikantas, prodiuseris, buvęs grupės „Naktinės personos“ narys Aras Vėberis (51 m.) su sužadėtine Martyna Kerbedyte (34 m.) ir keturmečiu sūnumi Nojumi įsikūrę Panevėžyje. Jis neslėpė – šeima buvo paskutinė rasta dėlionės detalė, kad jaustų gyvenimo pilnatvę ir gyventų būtent taip, kaip nori.

 Aras neslepia – tamsiaplaukė Martyna pakeitė jo gyvenimą. Šiandien vyro laimė – paprasta ir jauki: mylimų žmonių šypsenos, laikas kartu, sūnaus išdaigos ir galimybė kasdien matyti, kaip jis auga.<br>Nuotraukos – Klaudijus Kairys Makiažas – Goda Vinciūnaitė („Elona MAKE UP“) Drabužiai – parduotuvė „Lileila“.
 Aras neslepia – tamsiaplaukė Martyna pakeitė jo gyvenimą. Šiandien vyro laimė – paprasta ir jauki: mylimų žmonių šypsenos, laikas kartu, sūnaus išdaigos ir galimybė kasdien matyti, kaip jis auga.<br>Nuotraukos – Klaudijus Kairys Makiažas – Goda Vinciūnaitė („Elona MAKE UP“) Drabužiai – parduotuvė „Lileila“.
 Su mažyliu Nojumi Aras ir pats išgyvena vaikystę, juk retas kuris be vaikų kieme statytų sniego senį, mėtytųsi gniūžtėmis ar siaubtų namus, tuo kartais visai nedžiugindami antrosios pusės.<br> Nuotraukos – Klaudijus Kairys Makiažas – Goda Vinciūnaitė („Elona MAKE UP“) Drabužiai – parduotuvė „Lileila“.
 Su mažyliu Nojumi Aras ir pats išgyvena vaikystę, juk retas kuris be vaikų kieme statytų sniego senį, mėtytųsi gniūžtėmis ar siaubtų namus, tuo kartais visai nedžiugindami antrosios pusės.<br> Nuotraukos – Klaudijus Kairys Makiažas – Goda Vinciūnaitė („Elona MAKE UP“) Drabužiai – parduotuvė „Lileila“.
 Nuotraukos – Klaudijus Kairys Makiažas – Goda Vinciūnaitė („Elona MAKE UP“) Drabužiai – parduotuvė „Lileila“.<br>Nuotraukos – Klaudijus Kairys Makiažas – Goda Vinciūnaitė („Elona MAKE UP“) Drabužiai – parduotuvė „Lileila“.
 Nuotraukos – Klaudijus Kairys Makiažas – Goda Vinciūnaitė („Elona MAKE UP“) Drabužiai – parduotuvė „Lileila“.<br>Nuotraukos – Klaudijus Kairys Makiažas – Goda Vinciūnaitė („Elona MAKE UP“) Drabužiai – parduotuvė „Lileila“.
Nuotraukos – Klaudijus Kairys Makiažas – Goda Vinciūnaitė („Elona MAKE UP“) Drabužiai – parduotuvė „Lileila“.
Nuotraukos – Klaudijus Kairys Makiažas – Goda Vinciūnaitė („Elona MAKE UP“) Drabužiai – parduotuvė „Lileila“.
Aras Vėberis ir Kristina Kerbedytė<br>G.Bitvinsko nuotr.
Aras Vėberis ir Kristina Kerbedytė<br>G.Bitvinsko nuotr.
Aras Vėberis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Aras Vėberis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Aras Vėberis su seserim Jurgita<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Aras Vėberis su seserim Jurgita<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Aras Vėberis.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Aras Vėberis.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Aras Vėberis<br>G.Bitvinsko nuotr.
Aras Vėberis<br>G.Bitvinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Jun 6, 2021, 9:08 AM, atnaujinta Jun 8, 2021, 10:39 AM

Savo gyvenimą ir veiklą dabar Aras vadina būtent tuo, ko šiuo metu jam reikia ir kas daro jį laimingą. Nors nepamiršo audringų laikų su „Naktinėmis personomis“, scenos spindesio ir galingų aplodismentų, vyras sako visai nepasiilgstantis to.

Jam kur kas svarbiau ne gręžiotis į praeitį, praėjusį etapą, o būti laimingam šiandien. O tos laimės prideda galimybė kas vakarą ir savaitgaliais būti su šeima ir matyti sparčiai augantį jaunėlį sūnų, jį migdyti, skaityti pasakas ar tiesiog dūkti visiems kartu. Anksčiau Aras nebūtų galėjęs sau to leisti, net jei ir būtų norėjęs.

Tad ir Tėvo dieną garsus muzikantas, prodiuseris ir dainų kūrėjas pasitinka itin skaidriomis nuotaikomis. Tris vaikus turintis vyras jaučiasi be galo dėkingas pirmųjų dviejų – jau suaugusių Pijaus ir Marijos – motinoms, kurios juos užaugino puikiais žmonėmis. Juk jo tuomet nebuvo nei namuose, nei auklėjant vaikus.

„Vyresnieji užaugo puikūs ir geri žmonės – be galo didžiuojuosi jais abiem ir būsiu visada dėkingas jų mamoms. Su Marija pabendraujame kiekvieną mėnesį, šiandien tam turime puikių nuotolinių priemonių. Pijus neseniai susiremontavo savo namus – kai važiuosiu į Vilnių antrojo skiepo nuo koronaviruso, būtinai jį aplankysiu ir įvertinsiu jo triūsą.

Ar kritikuosiu? Tikrai ne – vaikai yra laisvi ką nors rinktis, spręsti ar įgyvendinti. Mano pareiga ir noras – visada ir visur juos palaikyti, jei klaus – patarti, bet tikrai nesikišu į jų gyvenimą. Norėčiau apie save manyti, kad esu protingai liberalus tėvas“, – pasakojo Aras.

Vyras patikino, kad jaunėlis Nojus iš esmės pakeitė jo gyvenimą. Su mažyliu jis ir pats išgyvena vaikystę, juk retas kuris be vaikų kieme statytų sniego senį, mėtytųsi gniūžtėmis ar siaubtų namus, tuo kartais visai nedžiugindamas antrosios pusės.

Aras mėgaujasi kiekviena akimirka ir visus darbus stengiasi padaryti tol, kol sūnus darželyje, kad vakaras būtų skirtas tik šeimai.

„Nojus – be galo didžiulis džiaugsmas, žinoma, ir atsakomybė, kurią priimu aukštai iškelta galva. Tas laikas su vaiku, jo šypsena, apkabinimai – taip, suminkštėjau stipriai. Sunku net žodžiais nupasakoti tą jausmą, kurį dovanoja vaikas, bet tikiu, kad visi tėvai mane supras be žodžių. Mėgaujuosi brandžia tėvyste, o griežtesnė, reiklesnė, racionalioji mūsų pusė yra Martyna. Ji – tarsi mano vaikystės idealas Merė Popins“, – sakė jis.

Keturmetis Nojus puikiai piešia. Anksčiau tapęs akvarele, dabar berniukas pamėgo guašą. Aras juokėsi, kad nespėja jam pirkti piešimo priemonių.

Kaip ir daugeliui vaikų, keturmečiui patinka šokti ir dainuoti. Tėvas juokaudamas pabrėžė, kad nelinki sūnui muzikanto kelio, bet nedraus, jei sugalvos pasirinkti būtent muziką.

Aras sūnui – draugas, žaidimų kompanionas ir siutimo partneris, Martyna namuose – jų abiejų tramdytoja ir šeimos generolas.

„Nojus yra mano jaunatviškumo eliksyras. Jis skatina mane pasitempti, nepasenti pirma laiko, būti žaismingam, džiaugtis gyvenimu“, – atviravo muzikantas.

Nors ir nebelipa į sceną, Aras nesijaučia labai nuo jos nutolęs, todėl negali sakyti, kad visai atsiribojo nuo muzikinės veiklos. Dainininko Kastyčio Kerbedžio – sužadėtinės Martynos dėdės ir sūnaus Nojaus krikšto tėvo – vadybininku ir prodiuseriu tapęs A.Vėberis nuolat yra šalia scenos ir muzikos.

„Tikrai neturiu kada liūdėti ar gailėtis prarasto laiko. Juolab kad jis nebuvo prarastas: esu dėkingas savo praeičiai, kad per ją atėjau iki šios dienos, kai esu laimingas ir savo veikloje, ir namuose. Ničnieko praeityje nevadinu klaidomis, nenoriu atsukti laiko atgal.

Žinoma, gal kai kur su šiandienos branda elgčiausi kitaip, bet nemėgstu net fantazuoti, kas būtų, jei būtų. Žmonės nepamirš „Personų“ – tai tikrai žinau. Ir dabar sulaukiu laiškų, žinučių, klausimų, ar neketiname perleisti kokio albumo viniline plokštele ir pan., – pasakojo muzikantas, o paklaustas, ar bendrauja su ilgamečiu bendražygiu Alanu Chošnau, nedaugžodžiavo: – Ne.“

Muzika iš Aro gyvenimo niekur nedingo, tačiau į sceną lipti jis nebenorėtų. Kodėl? Vyras atviras – niekada nėra uždavęs sau šio klausimo, gal persisotino? Tačiau pabrėžė – niekada nesakyk „niekada“.

„Vis dėlto šiandien jaučiu būtent taip. Gal metas užleisti kelią jaunesniems? Yra nuostabių jaunų atlikėjų, tegul jie dabar užvaldo širdis. Man patinka dabartinis darbas, tas buvimas šalia scenos įkvepia ne mažiau nei buvimas ant jos.

Dirbti su K.Kerbedžiu – nuostabi patirtis. Jo balsas ne veltui vadinamas auksine gerkle, jis – aukščiausio lygio profesionalas. Sukūriau Kastyčiui dainą „Vandenynai“, dabar dirbame prie naujų. Kuriu dainas, rengiu koncertus. Kaip tik neseniai aptarėme galimybę parašyti Kastyčiui tautinę, patriotišką dainą, skirtą Lietuvai, – juk tokios savo repertuare, nors scenoje jau 40 metų, jis dar neturi. Nuostabu būtų kokį nors kūrinį atlikti ir su „Ąžuoliuko“ choru. Turime planų, tikslų – einame į priekį.

Be to, dainų vis paprašo ir kiti atlikėjai, bet man kūryba – ne kiaušinienės kepimas, negaliu dainų kepti kasdien“, – pasakojo Aras.

Karantiną Aras su šeima išgyveno gana ramiai, nesiskųsdami. Praėjusią vasarą kiek atlaisvinus ribojimus jis su K.Kerbedžiu turėjo nemažai koncertų, tad net ir neįvykus turui po arenas šiandien nejaučia ir finansinio stygiaus.

„Nesame maži vaikai, o tiek metų būdamas scenoje pakankamai uždirbau, kad galėčiau gyventi iš santaupų. Tad karantinas ir apribojimai, neįvykę koncertai manęs neišmušė iš vėžių, esame ramūs ir ramiai leidžiame laiką apriboti. Vienur apriboti, o kitur atradę, negalime skųstis“, – sakė Aras.

Tačiau vyras puikiai supranta, kad jo kolegoms dainininkams ir muzikantams šie pandemijos metai buvo itin sunkūs ir pareikalavo nemenkų jėgų ir dvasinės stiprybės.

Aras savęs nevadina ančiuku Skrudžu Makdaku, bet nesijaučia ir esąs švaistūnas. Net pasaulį vis dar kaustant koronaviruso pandemijai eidamas į parduotuvę jis neskaičiuoja pinigų ir visada, nors

Martyna ir norėtų uždrausti, sūnui parneša ką nors mėgstamo. Sužadėtinę Aras lepina gėlėmis ir dovanomis.

„Man labai smagu lepinti juos. Be galo gera matyti nustebusias Martynos akis, kai be progos jai įteikiu gėlių, kai padovanoju kvepalų, apatinio trikotažo ar pernai – automobilį.

Nesu daiktų vergas, nesišvaistau, turėdamas kelerių metų senumo automobilį neklykiu, kad noriu „Lamborghini“. Bet žinojau, kad ji nori būtent tokio automobilio, tad padovanojau – padariau staigmeną“, – pasakojo Aras, pernai sužadėtinei įteikęs „Mini Cooper“ raktelius.

Vyras neslepia – šiuo metu šeimą išlaiko jis vienas, tačiau tuoj pat pabrėžia – jei Martyna norėtų, tikrai nestabdytų jos polėkio dirbti ar net uždirbti daugiau nei jis. Vis dėlto pats niekada negalėtų gulinėti ant sofos be veiklos – tai ne jam.

Šiandien savo namais vilnietis Aras vadina Panevėžį. Kelerius metus bandęs gyventi tarp sostinės ir Panevėžio galiausiai vyras įsikūrė ten, kur jo šeima.

„Juk namai ten, kur širdis. Mano darbas leidžia man gyventi ten, kur man patogiausia, juk nedirbu biure nuo 9 val. ryto iki 18 val. vakaro. Ir žinai – nepasiilgstu Vilniaus, nors čia užaugau, gyvenau, turiu butą.

Visai nebenoriu grįžti į nuolatines automobilių spūstis, vėl patirti tą bėgimą ir lėkimą. Sostinėje turi visai kitaip planuotis laiką. Tai, ką Panevėžyje padarau per kelias valandas, Vilniuje, manau, suėstų visą dieną.

Be to, Panevėžyje gera sūnui. Čia laisvesni darželiai, verda kultūrinis gyvenimas, mažesni atstumai, mūsų namai jaukūs. Čia galime gyventi harmoningą ramų gyvenimą.

Lyg ir svarstėme su Martyna po kelerių metų, kai Nojus pradės lankyti mokyklą, keltis atgal į Vilnių. Tačiau ir čia turime nuostabią Juozo Balčikonio gimnaziją, kuri Lietuvos mokyklų reitinguose užima itin aukštą vietą. Tad neskubame gyventi, neskubame spręsti ir mėgaujamės kiekviena diena Panevėžyje“, – kalbėjo A.Vėberis.

2017-ųjų liepos 22 dieną, per Martynos gimtadienį, mylimajai pasipiršęs vyras vis dar sužadėtinis, o ne oficialus sutuoktinis. Ar jam svarbu statusas?

„Man tai svarbu, ir mes tai būtinai padarysime. Tikrai esu seniai subrendęs šiam žingsniui. Nors Martyna vis sako, jog vestuvės jai nėra būtinos, jaučiu, kad ji taip pat nori vadintis žmona.

Kodėl dar nesusituokėme? Šventę buvome pradėję planuoti praėjusią vasarą, net buvau užsakęs povestuvinį kruizą Viduržemio jūros pakrante, turėjome plaukti iš Ispanijos per Prancūziją į Veneciją. Deja, karantinas ir pandemija sujaukė mūsų šventės planus.

Šią vasarą jos taip pat nerengsime, dabar jau nutarėme palaukti, kol baigsis pandemija, kol galėsime jaukiai ir laisvai švęsti su visais, kuriuos norime matyti savo šventėje. Kur jau dabar lėkti, tegu praeina šita beprotybė, nusistovi tas sudrumstas vanduo“, – kalbėjo Aras.

Garsus vyras neslepia – tamsiaplaukė Martyna pakeitė jo gyvenimą. Ji – tarsi ta ilgai ieškota dėlionės detalė, kurios trūko iki pilnatvės ir laimės. Tad šiandien A.Vėberio laimė – paprasta ir jauki: mylimų žmonių šypsenos, laikas kartu, sūnaus išdaigos ir galimybė kasdien matyti, kaip jis auga.

Ar sužadėtinių porai netrūksta laiko sau? Ne, patikino Aras. Dažnai anūką paprašo atvežti pasisvečiuoti Martynos mama, bet po kelių dienų tėvai jau patys lekia jo pasiimti – namai atrodo tušti, o vaiko juoko juodu pasiilgsta jau po dienos.

Šeima kuria ir savo tradicijas. Sekmadienis jų namuose – tortų diena. Ir nors skanėstus šeimai gamina Martyna, Nojus visada veržiasi padėti mamai minkyti tešlą ar padekoruoti jau pagamintą tortą. Aras juokėsi, kad jam tuo metu virtuvėje nėra vietos.

Savaitgaliais šeima stengiasi neužsisėdėti namuose – keliauja po Lietuvą, lankosi parkuose, atranda neregėtų vietų, vieši dvaruose. Tai – dar viena jų susikurta tradicija.

Paklaustas, kokias tėvystės pamokas atsinešė iš savo vaikystės ir tėvo, Aras patikino, kad jo šeimoje visus keturis kampus laikė mama. Ji buvo meniškos sielos muzikantė, dainininkė, skambino pianinu, todėl ir „Ąžuoliuke“ Aras atsidūrė vos penkerių metų. Mama sūnų nuvedė ir į dailės mokyklą.

„Augau tradicinėje sovietinėje šeimoje. Mama buvo mūsų visų karvedė. Kiti vaikai kieme spardo futbolo kamuolį, o aš kone ašaras braukiu iš nevilties prie pianino – visko buvo. Tai įvertini gerokai vėliau.

Jau anapus iškeliavęs tėtis, nors dirbo su tuo nesusijusį darbą, puikiai grojo akordeonu, jų turėjo net kelis. O iš savo darbo vaisių ir daržovių bazėje tais gūdžiais sovietiniais laikais parnešdavo vaisių, apie kuriuos kiti vaikai tik svajodavo.

Namuose visada būdavo bananų, vynuogių, arbūzų, o apelsinų buvau tiek persivalgęs, kad net tapau jiems alergiškas.

Tėtis mane išmokė daug vyriškų darbų – įkalti vinį, įsukti varžtą, remontuoti dviratį, žvejoti. Nors taip ir netapau užkietėjusiu žveju, smulkius darbus namuose tikrai esu pajėgus padaryti pats.

Kartą dūkdami su Nojumi koridoriuje sudaužėme šviestuvą. Net neturėdamas atsuktuvo (pasinaudojau Martynos pincetu) prisukau ir prijungiau naują šviestuvą. Ji buvo labai nustebusi, manė, kad neveiks, o aš jaučiausi tikras meistras“, – kvatojosi A.Vėberis ir prisiminė savo pirmuosius meninius bandymus: būdami vaikai su seserimi kartą jie viso buto sienas išpaišė su mamos kosmetika.

Aras neturi jokio recepto, kaip užauginti gerą žmogų, ir yra įsitikinęs, kad jei toks būtų, visi augintume genijus ir laimingai sau gyventume. Visi – ir vaikai, ir suaugusieji yra skirtingi, tuo ir žavūs.

„Mano supratimu, pagrindinis tėvų tikslas – sudaryti vaikui sąlygas gražiai augti ir atrasti savo pasaulį, atskleisti jo gabumus ir talentus. Neužtenka tik duoti valgyti ir šiltai aprengti“, – svarstė jis.

Aras įsitikinęs, kad svarbiausia neatimti iš vaikų vaikystės, įvertinti pasekmes, ar vaikui ne per anksti, ar ne per sunku. Tėvų užduotis – atsakingai įvertinti kelis žingsnius į priekį.

Nojus lanko Valdorfo darželį, daug laiko praleidžia kieme, sėja morką, ridiką ar net voliojasi purve – tokią vaikystę Aras ir įsivaizduoja. Kompiuteris, planšetinis kompiuteris? Spės.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.