Jonas Sakalauskas prakalbo apie vaikų auklėjimą po skyrybų su žmona ir tėvo mirtį

Vaikai yra džiaugsmas ir gyvenimo prasmė. Taip mano Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius, dainininkas Jonas Sakalauskas (39 m.). Pasak jo, ir vaikų auginimą, ir atsakingas pareigas galima suderinti.

 J.Sakalauskas ryžosi atviram interviu.<br> Lrytas.lt koliažas.
 J.Sakalauskas ryžosi atviram interviu.<br> Lrytas.lt koliažas.
„Dabar vaikai yra svarbiau už viską, be jų nematau nė vienos dienos, nes gyvenime neliktų prasmės“, – sakė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.<br>Rūtos Andre nuotr.
„Dabar vaikai yra svarbiau už viską, be jų nematau nė vienos dienos, nes gyvenime neliktų prasmės“, – sakė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.<br>Rūtos Andre nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jonas Sakalauskas su atžalomis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (19)

Lrytas.lt

Jun 7, 2021, 3:38 PM

Nors Tėvo dienos jis itin nesureikšmina, tačiau mano, kad gerai, jog yra ne tik Motinos, bet ir Tėvo diena, nes vaikas turi abu tėvus.

– Jūsų vaikai Vakarė ir Dobilas dar nedideli. Ar jie supranta, kad yra tokia šventė – Tėvo diena?

– Taip, jie nėra dideli. Vakarė (8 m.) lanko M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, kur mokosi griežti smuiku. Dobilas (5 m.) dar lanko vaikų darželį, tiksliau, darželyje esančią Valdorfo grupę.

Tokias šventes vaikams primena mokytojai, darželio auklėtojos. Vaikai suteikia tėčiams didžiausią džiaugsmą, tos šventės proga padovanodami savo nupieštą atviruką, meno dirbinėlį ar pačių darželyje iškepto pyrago. Esu iš vaikų Tėvo dienos proga gavęs sveikinimo atvirukų, kuriuose jie rašo, kad mane labai myli.

– Kaip praleidžiate Tėvo dieną?

– Su vaikais. Kokių nors ypatingų tradicijų neturime. Pasikviečiame draugų, kurie turi tokio pat amžiaus vaikų, ir būname visi kartu. Kadangi turime nuosavą namą, jeigu būna geras oras, iškylaujame kieme. Svarbiausia, kad vaikams būtų smagu. Tėvas laimingas tada, kai vaikai laimingi.

– Ar jums pačiam patinka ta šventė – Tėvo diena? Prieš kiek laiko Lietuvoje ji dar nė nebuvo švenčiama.

– Gerai, kad yra Tėvo diena, juk vaikas turi ne vien tik mamą, bet ir tėvą.

Nuo vaikystės visada atsimindavau mamos dienas. Dar sovietų laikais mamą sveikindavau Kovo 8-osios, paskui – Motinos dienos, be abejo, ir gimtadienio proga, ir per kitas šventes.

Kai augau, aišku, kad mama buvo pagrindinis žmogus pasaulyje. Ir dabar ji man labai svarbi. Natūralu, kad tiek mamai, tiek vaikui tos dienos svarbesnės, ir man tai giliai įsirėžę į atmintį, todėl Tėvo dienos nesureikšminu.

Bet man labai svarbu tėvystė ir aš beprotiškai myliu vaikus, tai manau, kad gerai, jog yra ir Tėvo diena. Visi tėčiai, manau, myli savo vaikus. Smagu, kad tą dieną vaikai ir jiems ant atviruko ką nors parašo, įteikia gėlę.

– Nuo kada pradėjote galvoti apie tėvystę – aš taip pat kada nors tapsiu tėvu, turėsiu vaikų? O gal galvojote priešingai?

– Niekados negalvojau apie vaikus, kol jų neturėjau. Tai buvo spontaniškas žingsnis – jau laikas vaikams. Impulsas pirmiausia atėjo iš Agnės (buvusi žmona dainininkė Agnė Sabulytė. – Red.). Natūralu, kad moteris pirmiausia turi nuspręsti. Tuo metu su ja lankėme akušerio-ginekologo Romualdo Šemetos kursus, norėjome natūraliai gimdyti, ruošėmės motinystei ir tėvystei.

Bet prieš tai, prisipažinsiu, visas mano gyvenimas buvo muzika, veikla, koncertai, neturėjau laiko galvoti apie vaikus.

O kai jau jie atsiranda, po metų, po pirmo vaiko, pradedi galvoti – kaip galėjau gyventi be vaikų ir iš viso ar yra prasmė gyventi be jų? Tokios mintys tada kilo, viskas apsisuko 180 laipsnių.

Dabar vaikai svarbiau už viską, be jų nematau nė vienos dienos, nes gyvenime neliktų prasmės. Vaikai – pats tikriausias dalykas.

Aš puikiai suprantu, kad jie išeis. Ir kuo mes juos labiau mylėsime, tuo jie greičiau išeis. Kuo jais labiau pasirūpinsime, tuo greičiau jie pasijus saugūs, užsiaugins sparnus ir jiems nereikės tėvų.

Jie bus laisvi savo pasirinkimuose ir išbėgs, išskris kuo toliau. Toks yra gyvenimas. Nereikia prie savęs vaikų pririšti. Tu juos myli, kad laimingus išleistum į pasaulį. Kad jie žinotų, jog yra tėvai, kurie numirtų už juos.

– Ar dalyvavote dukros ir sūnaus gimdyme?

– Taip, dalyvavau abiejų vaikų gimdyme, jis vyko Kauno klinikinėje ligoninėje. Kadangi abu mano vaikai gimę Kaune, kažkiek iš prigimties yra kauniečiai.

Prisimenu tą momentą, kai pranešė, kad gimė dukra. Ji gimė vakare, ir tai buvo inspiracija dukrą pavadinti Vakarės vardu.

Gimus pirmam vaikui natūrali reakcija buvo ašaros, nors aš niekada neverkiu. Mano mintys buvo tik teigiamos.

Aišku, kad buvo baimės. Gali atrodyti, kad vyrai labai svarbūs ir žmonoms gali padėti, bet gimdo moterys, jos iškenčia sąrėmius, o mes galime tik asistuoti, mums lieka tik išgyventi dėl visko ir tuo metu būti šalia. Prisimenu tą metą kaip nuostabų.

– Kai gimė sūnus, gal širdį užliejo didžiulis pasididžiavimo jausmas – va, ir sūnus?

– Diena, kai gimė Dobilas, buvo graži, vasariška, labai saulėta. Skirtingai nuo Vakarės, jis gimė rytą. Gimdymas nebuvo lengvas, bet gerokai lengvesnis nei Vakarės.

Mes laukėme vaikų, o džiaugsmas vienodas, ar gims mergaitė, ar berniukas. Mes su Agne sąmoningai net lyties netikrinome.

Mano nuomone, nėra gerai laukti ko nors konkrečiai. Žinoma daug istorijų, kai laukiama berniuko, o gimsta mergaitė, ir atvirkščiai. Tada būna nusivylimo, būna, jog vaikas pajunta, kad nebuvo lauktas. Vengėme bet kokių minčių apie tai. Vaikai yra vaikai, jie yra džiaugsmas, esmė ir prasmė.

– Jūsų pareigos – labai atsakingos, tad ar turite pakankamai laiko vaikų gabumams ugdyti, vežioti juos į mokyklą, darželį? Ar dalijatės tomis pareigomis su buvusia žmona Agne?

– Agnė labiau imasi iniciatyvos juos auklėti, vežioti į būrelius. O aš kas rytą stengiuosi Vakarę nuvežti į mokyklą, o Dobilą į darželį, bet parvežti ne visada galiu, ypač jei reikia paimti anksčiau ir vežti į būrelius. Popietinis laikas man labai įtemptas.

– Ar atidžiai klausotės, kai Vakarė griežia smuiku? O Dobilas gal kieme laimingas spardo kamuolį ir muzika jo dar nedomina?

– Pirmiausia vaikai dar žaidžia, jie nėra tokie dideli. Iniciatyvą ugdyti vaikų gabumus pirmoji parodė Agnė, nes ji – jų mama. Aš stengiuosi būti geras tėvas ir jiems skirti kuo daugiau dėmesio, rūpintis jais, kiek galiu.

Jie abu linkę į muziką, abu turi gerą klausą ir duomenis – tai faktas. Galėtų muzikuoti kokiu tik norėtų instrumentu ar dainuoti, šokti. Aš norėčiau, kad jie linktų ar į muziką, ar į šokį. Skatinu jų norą vaidinti, jiems labai patinka maivytis ant scenos. Tą vaikišką jų buvimą scenoje labiausiai ir skatinu.

Bet kol kas jie tik žaidžia. Dobilui kol kas galvoje karas, jis žaidžia su kareivėliais, išrikiuoja dideles armijas ir jam visas gyvenimas – tas vaikiškas karas. Jis išsirinkęs mėgstamiausius filmus apie karą (tie filmai perkelti į lego pasaulį, nėra žiaurūs), mėgstamiausius mūšius, mėgstamiausias dainas. Ir jis tą karą žaidžia su kareivėliais dainuodamas jiems kareiviškas dainas.

Dobilas – labai judrus vaikas, jam patinka žaisti gaudynes, bėgioti, lenktyniauti, muštis, laipioti po medžius. Jis labai judrus, labai karingas, labai lyderiaujantis, bet ir be galo švelnus, jaučiantis grožį.

– Brolis žaidžia karą, o sesuo griežia smuiku. Kuri melodija jums labiausiai suvirpina širdį?

– Net nežinau. Muzika Vakarei – darbas. Mokykloje ji daug griežia smuiku, groja pianinu, turi solfedžio pamokas, baleto repeticijas. Grįžusi namo ji mėgsta ilsėtis, nes mokykloje dienotvarkė labai intensyvi – pamokos dažnai trunka iki 16 val. Aštuonerių metų vaikui tai tikrai labai didelis krūvis.

Todėl namuose jai patinka žaisti su draugėmis, drauge kurti trumpus videofilmukus arba žaisti žaidimus mobiliajame telefone.

Kai dukra pradėjo mokytis griežti smuiku, aš pradėjau mokytis kartu su ja. Bandydavau groti-žaisti. Vienu metu, kai ji nemėgo smuiko, paprašiau, kad mane mokytų griežti. Ta žaidimo forma jai buvo motyvacija mokytis. Ir dabar kartais prisėdu šalia ir su ja dirbu.

– Vis daugiau žinomų moterų viešai paneigia, kad motinystę ir karjerą galima suderinti, o būti supermama tapo tiesiog madinga. Ar susimąstote, kas yra supertėvas, ar siekiate juo tapti?

– Aš nesu supertėvas ir niekada toks nebūsiu. Be karjeros, be dainavimo nematau savo gyvenimo, bet dar labiau jo nematau be vaikų.

Kategoriškai nesutinku su tais, kurie sako, – arba sėdžiu namie ir vaikais rūpinuosi, arba darau karjerą. Aš manau, karjera daroma ne apleidus savo vaikus. Viskas yra suderinama. Taip, yra niuansų: kai būni namie su sergančiais vaikais, tiesiog nori išsiveržti į darbą, ir tai yra visiškai normalu.

O būti supertėte – visur suspėti, visur vaikus nuvežti, parvežti, viskuo pasirūpinti ir dar dirbti savo darbą, žiūrėti visus spektaklius, visiems padėkoti – tai yra sudėtinga. Todėl natūralu, kad kažkurioje srityje turi save apriboti. Negali visur lėkti su vaikais ir dirbti, turi ką nors aukoti.

Lygiai taip ir darbe – negali ten užsibūti dėl svarbių reikalų, nes vakaras – šeimos laikas, vaikų laikas. Viskas yra reglamentuota Darbo kodekse, yra aštuonios darbo valandos.

Jeigu prireikia, dirbi ilgiau. Bet tikrai ne kasdien yra tokia būtinybė ilgai sėdėti darbe. Tą laiką gali praleisti ne sėdėdamas feisbuke, ne kalbėdamas telefonu, o pabūti su vaikais. Arba gali skambinti, ką nors derinti būdamas šalia vaikų, kad jie jaustų, jog tėtis yra šalia.

– Ar dažnai susimąstote apie tėvystės misiją? Kokia ji, jūsų nuomone?

– Mūsų misija – išleisti žmones į pasaulį. Vaikai išeis, kaip ir mes išėjome iš savo tėvų namų, ir tai yra normalu. Mano mama mane myli ir vis dar nori pasirūpinti, nors jai per 70 metų. Atiduotų bet ką už savo vaikus, kurių turi penkis.

Ir mes turbūt taip darytume. Stebėtume, kaip jiems sekasi, ir būtume angelai sargai, kurie juos saugo, kad jie šitame sunkiame gyvenimo kelyje nesijaustų vieniši nelaimės akimirką ir žinotų, kad visada turi tėvus, kurie juos myli. Kad iki pat savo tėvų mirties vaikai žinotų, jog jie savo tėvams reiškia labai daug.

– Vaikai išeis, galbūt išvažiuos į britanijas, ispanijas ir per savo rūpesčius pamirš paskambinti ištisomis savaitėmis. Skaudės širdį?

– Aišku, pamirš paskambinti – tai faktas. Širdį gal ir skaudės, jei būsi labai vienišas. Iki gimstant vaikams tėvai turi būti aktyvūs, daryti karjerą. Ir kai tik vaikai išeina, jie irgi turi įnikti į kokią nors veiklą ir džiaugtis vaikų laime. Dirbti kokį nors darbą, ką nors veikti, kur nors save išreikšti iki pat paskutinio atodūsio.

– Ar dažnai prisimenate savo tėvą, kuris buvo sužeistas per Lietuvai tragišką Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto? Tada Tėvo diena dar nebuvo švenčiama. Koks judu siejo ryšys? Ko išmokote iš savo tėvo?

– Ryšys buvo geras, bet gaila, kad jis sustiprėjo, kai mes išėjome iš namų. Aš iš tėvų namų išėjau, kai studijavau magistrantūroje. Prieš jo mirtį tas ryšys buvo stipriausias, tada supratau, kad norėjau su juo bendrauti daugiau.

Tėvas buvo radijo inžinierius, jis mumis rūpinosi, visą laiką buvo šalia, padėdavo. Turėjome gerą tėtę, kuris įskiepijo daug tikrų vertybių. Bet aš buvau paskendęs savo kūryboje ir savo moksluose ir daugiau bendravau su mama, kuri buvo dainininkė mėgėja, nei su tėte. Bet tai nebuvo priešiškumas.

Jis mirė nuo vėžio sulaukęs 58 metų. Man tada buvo 28-eri. Po tėtės mirties dar trejus metus jį ištisai sapnuodavau. Tai byloja, kad jo man labai trūko, per mažai bendravau su juo. Su savo tėvais, artimaisiais reikia dažniau bendrauti, matytis, nes dažnai jie iškeliauja netikėtai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.