Aktorius Ainis Storpirštis – apie kartu su sužadėtine išgyventą depresiją ir nusipirktą salą

Aktorius Ainis Storpirštis (35 m.) teatro scenoje be skrupulų galėdavo apsinuoginti, o lauke rengti pašėlusius performansus. Tačiau karantinas daugeliui darbų pasakė „stop“. Užtat dabar jis gali daugiau ilsėtis ir nepasiduoti depresijai, kuri buvo užklupusi, daugiau laiko praleisti su sužadėtine, taip pat aktore Gabija Urniežiūte (28 m.), su kuria kartu vaikšto į psichoterapijos seansus.  

 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Manau, kad karantinas – ir Dievo rykštė, ir palaiminimas. Pastebėjau, kad santykiai su šeima ir su Gabija pradėjo labai gerėti. Ir tas atsitraukimas nuo darbų, nuo bėgimo, nuo aplinkos įteigtų tikslų – gerai“, – mano Ainis Storpirštis.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Manau, kad karantinas – ir Dievo rykštė, ir palaiminimas. Pastebėjau, kad santykiai su šeima ir su Gabija pradėjo labai gerėti. Ir tas atsitraukimas nuo darbų, nuo bėgimo, nuo aplinkos įteigtų tikslų – gerai“, – mano Ainis Storpirštis.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Muzika Ainio gyvenime visada buvo svarbi kaip pagalbinė priemonė emocijoms ar mintims ventiliuoti. Toms, kurių neturi kur padėti.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Muzika Ainio gyvenime visada buvo svarbi kaip pagalbinė priemonė emocijoms ar mintims ventiliuoti. Toms, kurių neturi kur padėti.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Manau, kad karantinas – ir Dievo rykštė, ir palaiminimas. Pastebėjau, kad santykiai su šeima ir su Gabija pradėjo labai gerėti. Ir tas atsitraukimas nuo darbų, nuo bėgimo, nuo aplinkos įteigtų tikslų – gerai“, – mano Ainis Storpirštis.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Manau, kad karantinas – ir Dievo rykštė, ir palaiminimas. Pastebėjau, kad santykiai su šeima ir su Gabija pradėjo labai gerėti. Ir tas atsitraukimas nuo darbų, nuo bėgimo, nuo aplinkos įteigtų tikslų – gerai“, – mano Ainis Storpirštis.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (18)

Lrytas.lt

Jul 31, 2021, 7:54 PM, atnaujinta Jul 31, 2021, 7:54 PM

Rengiant šį interviu lyg yla išlindo iš maišo – juodu nusipirko salą. „Salas perka milijonieriai, bet štai salą nusipirkome ir mudu, – visai rimtai pranešė Ainis. – Ten planuojame ilsėtis ir kurti. Ten bus mūsų sala.“

Tik po kiek laiko paaiškėjo, kad juodu nusipirko ne salą, o namą – vadinamąjį alytnamį. O tas namas yra Dviragio ežero saloje (tiksliau, saloje esančiame Salų miestelyje. – Red.) netoli Rokiškio. Nieko nepadarysi, fantazijos sparnai visada beribiai.

Gal dėl to Ainis – nenuilstantis pokštininkas, performansų kūrėjas, mėgstantis žaisti gyvenimą lyg vienas „Fluxus“ judėjimo pradininkų Jurgis Mačiūnas ir paversti jį teatru. Pavyzdžiui, eina per Vilnių krišnaistai, giedodami savo mantras ir mušdami būgną, ir Ainis prisijungia prie jų, nes tai – gerų emocijų pliūpsnis.

Jo galvoje sukasi netikėčiausios idėjos, nors kartais dėl jų tenka ir nukentėti, ir net atsidurti teisme. Ne, šitas vyrukas – tikrai ne mokslininko tipažas. Ir ne verslininko. Nors ką gali žinoti, gal šiuos žmones jam kada nors teks vaidinti.

Į kiekvieną savo ir Gabijos gyvenimo įvykį Ainis žvelgia iš esmės ir sukuria šventę, kuri lieka širdyje. Savo 33-iojo gimtadienio vakarėlį jis pavadino neįprastai – „1989 m. Berlyno sienos griūtis“. Į jį susirinkusiems bičiuliams pasiūlė išpiešti vieno kambario sieną, o jie, aišku, neatsisakė.

Savo mylimajai Gabijai jis pasipiršo ypatingai. Visiems draugams apskelbė, kad pas juos namuose vyks vakarėlis „Pasaulio pabaiga“. Pilni namai prigužėjo spalvingai išsipusčiusių draugų.

Po kiek laiko visa kompanija patraukė Gedimino Kapo kalno link, kur vyko sužadėtuvių ceremonija. Buvo sustatyti fakelai, užkurtas aukuras, skaitoma Saliamono „Giesmių giesmė“. Ten bičiulių, savo tėvų ir Gabijos mamos akivaizdoje jis vidurnaktį ir pasipiršo savo mylimajai.

Ant Gedimino Kapo kalno viskas vyko todėl, kad Gabija – jau šviesaus atminimo keistuolio Stasio Urniežiaus dukra. O jis save laikė Gediminaičių kunigaikščiu Vildaugu, kasdien būdavo įsijautęs į tą vaidmenį ir tapęs Vilniaus legenda.

Kartą per Tarptautinę teatro dieną A.Storpirštis su kolegomis į Trijų Kryžių kalną tempė didžiulę sunkenybę – Auksinį kryžių, kurį skyrė Lietuvos kultūrai ir jos žmonėms pagerbti. Kryžius ten buvo per naktį, jie buvo gavę leidimą.

– Aini, į Turgelių bažnyčią (Šalčininkų r.) jūs, režisierius Emilis Vėlyvis, aktoriai Mindaugas Papinigis ir jau šviesaus atminimo Vitalijus Cololo, persirengę dvasininkais, beveik prieš trejus metus per Žolinę įžengėte be leidimo. Atsidūrėte teisme ir buvote nuteisti dėl trukdymo atlikti religines apeigas. Kodėl patraukėte būtent į bažnyčią?

– Tai buvo akcija, performansas – žmonių kvietimas į E.Vėlyvio režisuotą muzikinį projektą „Zero Live Show“. Taip norėjome atkreipti visuomenės dėmesį į kunigų ir bažnyčios tarnautojų pedofilijos skandalus Lenkijoje.

– Ar turite su Gabija kokių nors ritualų, kurie praskaidrina karantino kasdienybę, nuveja į šalį nerimą, išsklaido abejones?

– Ritualai dažniausiai susiję su poilsiu. Poilsis, kaip Gabija sako, – vienintelė veikla, kuria žmogui tikrai reikia užsiimti. Nes kai būni pailsėjęs, kūryboje esi visai kitoks – daug autentiškesnis, gilesnis, įžvalgesnis.

Anksčiau savaitgaliais vykdavo spektakliai. Dabar savaitgaliais nedirbame.

Jeigu Gabija sako, kad nori pasivaikščioti ir išsikalbėti, darbai sustoja ir einame valandą pasivaikščioti kur nors į miestą. Tada aš jos klausausi.

Kartais man kyla noras išsikalbėti. Sustabdome savo darbus, einame kur nors ir aš pasakoju.

Nežinau, kaip kiti žmonės žiūri į tarpusavio santykius, tarpusavio ryšį, bet man du žmonės, gyvenantys kartu, yra kaip dvi atskiros planetos. Iš esmės tie žmonės visada gali keliauti savo keliais. Bet kad taip nenutiktų, jie turi įsipareigoti vienas kitam ir sau.

Ir kai jie taip pasirenka, norisi, kad pasirūpintų vienas kitu. Kad būtų atidūs vienas kitam. Kad dalintųsi ir vargais, ir džiaugsmais. Nes dažnu atveju žmonės nešneka apie tai, kas jiems nemalonu, kas nesiseka. Arba iš karto supyksta, jeigu tokios temos iškeliamos.

Mudu su Gabija išgyvenome sunkią depresiją, tad pastebėjome, kad atvirumas reikalingas. Jeigu ji man nepasako, ką išgyvena, sukuriu, ką ji išgyvena, ir dažnu atveju – ką nors blogo apie save. Kad ko nors nepadariau, kad ką nors ne taip pasakiau, kad kam nors buvau ką nors pažadėjęs, bet pamiršau.

Man atrodo, kad kalbėjimasis yra neįtikėtinai svarbus dalykas. Tai vienintelis būdas pažinti save ir vienam kitą. Nes kai kitam žmogui pasakoji, geriau save pažįsti. O kai save geriau pažįsti, autentiškiau save išreiški.

– Kaip gelbėjotės nuo depresijos?

– Mudu rinkomės kitokį psichoterapijos metodą – be vaistų. Jis tikrai nebuvo lengvas ir greitas, bet suteikė ilgalaikių pozityvių pokyčių ir kaip asmenybėms, ir kaip šeimai.

Į psichoterapijos seansus vaikštome nemažai metų. Manau, kad tai labai naudinga šiais laikais. Vienu metu į tuos seansus vaikščiojome atskirai, bet pas tą patį specialistą, nes norėjome ir šeimos terapijos, ir privačios.

Kadangi tuo metu neturėjome pakankamai pinigų, nusprendėme eiti drauge, kad psichoterapeutas, kuris dirba su mumis atskirai, geriau pažintų ir kitą žmogų. Tai labai pasiteisino.

Man psichoterapija – būdas save pažinti, save adekvačiai suprasti. Kas tau teikia džiaugsmą, o kas neteikia, kas ramina, o kas ne, ir surasti tarp to pusiausvyrą. Skeptiškai žiūriu į knygas, kuriomis žmonės patys save gydo.

– Su didele meile kalbate apie Gabiją. Ji – lyg antrasis jūsų inkstas, sielos draugė, jums skirtas žmogus?

– Taip, ji tokia. Kai mažas, gal septynerių buvau, maniau, kad yra man pažadėtas žmogus, su kuriuo būsiu laimingas. Tada labai tikintis buvau.

Tačiau gyveni ir kitaip pradedi galvoti: o gal jo, to žmogaus, ir nėra? Bet atsirado mano gyvenime Gabija ir supratau – tiesiog reikėjo palaukti ilgiau, pirma pats turėjau subręsti šitam susitikimui. Dabar juokiamės, verkiame ir šaukiame kartu.

– Piršlybas surengėte įspūdingas, bet bičiuliai ir kolegos laukia nesulaukia jūsų vestuvių, nors nuo sužadėtuvių praėjo beveik treji metai.

– Bus vestuvės, kai pinigų sukaupsime.

– O jeigu nesukaupsite?

– Sukaupsime. Mes abu turime norą susituokti. Esame susigalvoję, kokių vestuvių norime. Ir kadangi tas vestuves savo gyvenime planuojame vienas, turime pakentėti ir truputį palaukti, mokėti laukti. Nebėgti kur nors, neskubėti, nedaryti bet kaip.

Mudu su Gabija taip žiūrime į daugelį dalykų. Nuo sužadėtuvių iki kitų švenčių, kurios mūsų santykiuose turi tam tikrą reikšmę. Į kiekvieną dalyką ne pro pirštus žiūrime, o ruošiamės tam. Tada viską atsimeni kaip didžiulius savo gyvenimo įvykius. Ir šypsaisi apie tai galvodamas.

– Pastaruoju metu itin stipriai metėtės į muziką. Gal paskatino sėkmė muzikiniame televizijos šou „X faktorius. Žvaigždės“, kur patekote į superfinalą?

– Aš ir anksčiau buvau muzikoje. Kelis kartus turėjau grupes, bet tai niekada neišaugdavo į rezultatą, kurį gali parodyti žmonėms, – koncertuoti, groti, įrašus daryti. Todėl šį kartą nusprendžiau viską daryti su draugo Artūro Jelino pagalba. Darome tuos įrašus, tik viskas užtrunka šiek tiek ilgiau, kai pradedi nuo pradžių.

Muzika mano gyvenime visada buvo svarbi kaip pagalbinė priemonė emocijoms ar mintims ventiliuoti. Toms, kurių neturiu kur padėti. Bet vėlai supratau, jog jei nori, kad tai įvyktų, turi kurti savo muziką. Taip, kaip tu nori. Nes kol dalyvauji grupėje, yra daug kompromisų ir bandymų apčiuopti ką nors, kas tarp grupės narių yra bendro.

O kai prieš metus, per pirmąjį karantiną, pradėjau rengti muzikos programas taip, kaip pats noriu, kaip man išeina, – aišku, kartais norai būna didesni, o galimybės paprastesnės, žemiškesnės, – supratau, kad pradėjo daugėti džiaugsmo. Kuo labiau muzikoje įgyvendini tai, ką nori pats, ką nori ja pasakyti, ką nori joje apmąstyti, išgyventi, tuo daugiau džiaugsmo.

Visi tie kompromisai kartais yra įdomus dalykas, nes nežinai, kur jie veda ir kuo tai baigsis. Bet kai darai vienas, kaip ir žinai, kur tai veda, ir tai man labai patinka.

– Ar nervinatės, kai dėl karantino ribojimų negalite išeiti į sceną?

– Aš turiu ir kitos veiklos: rašyti eiles, pjeses. Karantino metu „Lėlės“ teatre parodėme premjerą vaikams „O Viešpatie, Lietuva!“. Prieš tai buvo spektaklis „O Viešpatie, Vilnius!“. Abi pjeses ir parašiau, ir režisavau.

Manau, kad karantinas – ir Dievo rykštė, ir palaiminimas. Pastebėjau, kad santykiai su šeima ir Gabija pradėjo labai gerėti. Ir tas atsitraukimas nuo darbų, nuo bėgimo, nuo aplinkos įteigtų tikslų – gerai. Reikia atskirti tuos įteigtus tikslus nuo darbų, kuriuos savo gyvenime iš tikrųjų norėjai padaryti, kurie suteikia tokį keistai didelį išsipildymo jausmą.

– Lietuvos teatre, kine žinomos trys aktorių šeimų, giminių dinastijos: Latėnai, Storpirščiai, Bareikiai. Jūsų tėvas Gediminas Storpirštis – aktorius, jūsų dėdė, jau šviesaus atminimo Arūnas Storpirštis taip pat buvo aktorius. Jūsų pusbrolis, Arūno sūnus Simonas Storpirštis – irgi aktorius. Ar galite teigti, kad Storpirščio pavardė jums atvėrė teatrų duris ir padėjo įžengti į sceną?

– Per daug apie tai negalvojau. Pasaulyje tikrai visko būna, bet aš labai skeptiškai žiūriu į tuos durų atvėrimus. Juk tu pats turėsi įrodyti savo vertę darbais, o ne žodžiais. Ir tie darbai lengvi nebuvo. Kad ir „Išvarymas“, ir tas „Zero Live Show“. Daugybę visokių dalykų buvome prigalvoję ir juos darėme. Labai daug pirmų kartų buvo, bet aš nusprendžiau eiti tokiu keliu.

Ar man padėjo ta pavardė, ar nepadėjo? Įsivaizduoju, kad žmonės į mane žiūrėjo įtariau: ar aš patekau į teatrą per tėvo pavardę, ar iš tikrųjų buvau vertas ten pakliūti. Manau, ta pavardė mano kelią šiek tiek apsunkino. Bet aš nejaučiu, kad man sunku, labai, labai, nepakeliamai sunku.

Kita vertus, menas mano gyvenime atsirado labai anksti. Augau aplinkoje, kurioje buvau apsuptas muzikos, spektaklių, pokalbių apie meną. Tai man ypač padėjo atrasti savo požiūrį į pasaulį.

Pastaruoju metu teatre vaidinau kur kas mažiau nei prieš 10 metų, bet rašau kur kas daugiau nei prieš 10 metų. Man iš esmės patinka menas, ar tai būtų teatras, ar dramaturgija, ar kinas, ar muzika. Ir dar daugybę dalykų norėčiau išmėginti, kurie man atrodo įdomūs. Jaučiuosi gerai būdamas menininkas. Tai nėra lengvas kelias. Bet tai kelias, kurį pasirinkau.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.