Prezidentas vos susitikus pirmiausia pasidžiaugė dėl gerėjančios tiek savo, tiek ponios Almos sveikatos. Neslėpė jis ir to, jog prieš sanatoriją žmona buvo tokios sunkios būklės, kad vos galėjo paeiti.
Tačiau po dvi savaites trunkančių procedūrų A.Adamkienė sustiprėjo, padedama po truputį jau vaikšto. O V.Adamkus viliasi, kad sutuoktinės sveikata ir toliau gerės.
– Drauge su ponia Alma stiprinatės ir jūs. Kokia jūsų sveikata po nugalėtos onkologinės ligos?
– Aš didelių sveikatos problemų neturiu. Gal tik nugaros skausmų, bet ir jie sumažėjo po visų procedūrų.
– Kokia dabar jūsų ir ponios Almos diena? Turbūt ramesnė nei namie Turniškėse?
– O, diena pilna veiksmo! Mūsų diena prasideda 9 val. ryto procedūromis, kurios baigiasi 15 valandą. Vaikštome iš kabineto į kabinetą. Turime tik kelias mažas pertraukas. Esame labai patenkinti mums teikiama pagalba ir puikia priežiūra. Esame labai dėkingi sanatorijos darbuotojams už visas jų pastangas. O pats Birštonas – nuostabios gamtos miestas.
– Ar randate laiko ir ar jau ponia Alma turi sveikatos išeiti pasivaikščioti?
– Į lauką nelabai dar pavyksta, neišeiname. Bet tiek prisivaikštome per dieną nuo procedūros iki procedūros, kad susidaro gal keli kilometrai. Bet turime didelį balkoną, tad čia ir pasidžiaugiame gražiu oru. Tenkinamės tuo, ką turime.
– Gal nesuklysiu pasakydama, kad didžiausia jūsų dovana vienas kitam 70 metų vestuvių sukakties proga rugsėjo 1 dieną yra abiejų geresnė sveikata?
– Ta buvimo kartu dovana mums skirta likimo. 70 metų drauge... Nemanau, kad daug kas gali pasidžiaugti tokia dovana. Mūsų laimingas, turtingas įvykių, darbų, pasiekimų gyvenimas mums yra neišpasakyta laimė.
– Jūs norėjote suorganizuoti poniai Almai gražią vestuvių 70-mečio jubiliejaus šventę, užsakėte pokylį „Stiklių“ restorane. Jūsų padėjėja Božena Bagonaitienė išsiuntinėjo svečiams kvietimus. Bet šventę, kaip suprantu, teko atidėti?
– Taip, teko atšaukti. Božena atliko didžiulį darbą. Visiems daugiau nei 50 svečių išsiuntinėjo kvietimus, bet teko visiems paskambinti ir atšaukti.
Su viltimi, kad netrukus bus kita proga, kai galėsime paminėti ir tą sukaktį.
– Ar prisimenate pirmąjį pasimatymą su dar tik panele Alma?
– Puikiai prisimenu kiekvieną detalę iki smulkmenos. Lyg būtų vakar... Mūsų pirmas pasimatymas įvyko ant... laiptų.
Tai nutiko jau išeivijoje, Vokietijoje. Mes, lietuviai, buvome išsiblaškę po tris okupacines Vakarų zonas. Mūsų atbėgusi inteligentija, mokytojai, puikiai suprato, kad negalima palikti vaikų dykinėti stovyklose, ir jie pasistengė atkurti lietuviškas gimnazijas.
Viena pirmųjų buvo įkurta Bavarijoje netoli Miuncheno, Eichštete. Aš su draugais iš Kauno „Aušros“ gimnazijos ten ir nuvažiavome.
Gal pačią pirmą savaitę pamačiau: laiptais žemyn lipa mergaitė, geltonplaukė, su kasomis, mėlynakė. Nežinau, kas, bet širdy iškart kažkas suvirpėjo...
Nuo pirmo šio pasimatymo, kai dar nebuvome net pažįstami, širdis priklausė Jai...
Kartu baigėme gimnaziją. Po to išsisklaidėme po Vokietijos universitetus. Išsiskyrimas truko 3–4 metus, kai net nesimatėme, tik susirašinėjome. Prieš pat mums visiems išvykstant į Ameriką atvykau į Augsburgą, kur ji gyveno su tėvais, ir išlydėjau ją į Ameriką.
Netrukus ir aš atvykau į Čikagą. Sužinojau, kad Alma apsigyveno 160 km nuo Čikagos. Iškart nuvažiavau pas ją, ir mūsų draugystė atsinaujino. Ir štai po 5 metų draugystės atėjo 1951 m. rugsėjo 1-oji diena. Mano laiminga diena...
Ir šiandien švęsdamas 70-metų vedybų sukaktį galiu pasakyti, kad tai buvo Aukščiausiojo man dovanota gražiausia gyvenimo dovana.
– Ar prisimenate tą dieną, kai paprašėte panelės Almos Nutautaitės rankos?
– Turbūt pasipiršau gal 1950-ųjų pabaigoje ar 1951-ųjų pradžioje. Iki vestuvių buvo likę devyni mėnesiai.
Visą išskirtinį Valdo Adamkaus interviu „Stiliui“ skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
