Abu kadaise buvę išlepinti savo senelių anūkai dėl darnios ir laimingos santuokos stengiasi nuo pirmos jos dienos.
Juodu visada atrodo lyg neseniai įsimylėję – susikibę už rankų, linksmi, stilingi. Lyg ką tik pasprukę iš nuobodžios paskaitos, nes pirmiausia reikia skanauti gyvenimą ir tik tada – mokslus.
Deja, išvaizda dažnai apgauna. Radzevičiai daug ir atkakliai dirbo, kol pasiekė profesinių aukštumų. Lygiai taip jie stengiasi ir dėl šeimos darnos, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Mūsų pokalbis sukosi, šokinėjo, trūkčiojo, vingiavo ir vinguriavo aštriais kampais apie šeimos darną ir gerus santykius, apie būdus jiems palaikyti ir puoselėti, apie vaikų auklėjimą ir pinigus, apie santuokinę ištikimybę ir laimę.
„Aš nepanašus į vyrą, kuris medžiotų. Bet koks flirtas su manimi iš principo neįmanomas“, – tiesiai šviesiai sakė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ir Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos gydytojas, medicinos mokslų daktaras, plastikos chirurgas D.Radzevičius.
„Kad mes pykdavomės, tai tikrai taip, ir ypač santuokos pradžioje“, – neslėpė jo žmona Jurgita – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vaikų ir paauglių psichiatrė.
Tačiau šį gyvenimo etapą jie sėkmingai įveikė.
Maža to, dėl šeimos darnos stengiasi ir Radzevičių vaikai Tomas (9 m.) ir Sofia (15 m.).
– Laikas bėga labai greitai. Šią vasarą užkopėte ant 27-ojo santuokos laiptelio. Kaip jaučiatės ant jo užlipę?
Jurgita: Taip, laikas bėga labai greitai. Vaikai labai greitai auga.
Darius: Mums kovidas pamaišė švęsti 25-ąsias vestuvių metines pernai vasarą. Turėjome planų surengti didelę šventę. Bet pandemija viską sujaukė, nes nemažai mūsų draugų, išvažiavusių iš Lietuvos, gyvena užsienyje. Jie negalėjo atvykti arba jų atvykimas būtų buvęs komplikuotas.
Jurgita: Švęsime auksines vestuves!
– Kai lipote nuo vieno santuokos laiptelio ant kito, ar nebuvo kilę noro išsiskirti? Juk gyventi dviese nėra taip paprasta, vienam – kur kas lengviau.
Jurgita: Ko gero, toks noras nebuvo kilęs. O tau buvo, kad šypsaisi? Išsiskirti iš tiesų neplanavome. Kad mes pykdavomės, tai tikrai taip, ir ypač santuokos pradžioje. Turbūt pats pirmasis laiptelis buvo sunkiausias.
Darius: Ir iki šiol pykstamės. Normalu pyktis.
Jurgita: Dabar jau mažiau, kur kas mažiau nei pirmaisiais santuokos metais. Pirmaisiais metais reikėjo pasidalyti teritoriją, darbus, pareigas. Po to buvo lengviau.
– Dėl ko pyktis pirmaisiais metais, kai vaikų susilaukėte gerokai vėliau, kai iš karto neužgriuvo jų ligos, rūpesčiai, bemiegės naktys?
Darius: Dėl to, kas, pavyzdžiui, paklos lovą. Mes buvome du išlepinti anūkai. Mane lepino mano močiutė, o Jurgą – jos močiutė. Kadangi buvome išlepinti, mums buvo sunku gyventi kartu, nes dažniausiai daugelį dalykų mums padėdavo sutvarkyti seneliai, taip pat ir tėvai. Bet lepina kas? Ne tėvai, o seneliai.
Jurgita: Bet tokias smulkmenas, kaip kad kuris paklos lovą, greičiau išsprendėme. Tiesiog sunkiausia buvo buitis. Buvome pripratę, kad tuomet, kai buvome moksleiviai, studentai, buitimi pasirūpina šeima.
Darius: O po vestuvių mums reikėjo gyventi kartu. Ir mes nusistatėme tam tikras savo šeimos taisykles, pareigas, kuris už ką yra atsakingas.
Jurgita: Mes abu nuo pirmos santuokos dienos dirbame jos labui. Tai nėra savaime duota. Ko nors reikia atsisakyti, kur nors pasistengti. Ir tai darome abu. Manau, kad tai yra svarbu.
Darius: Ir vaikai dirba šeimos labui. Mes dirbame visi bendram labui. Esame vienas kumštis. Galvojame, kaip viskas bus, kai vaikai užaugs.
– Sutuoktiniams, ypač jauniems, gali susukti galvą įvairios vilionės. Gali atsirasti kandidačių ar kandidatų, kurie stengsis prisikabinti prie išvaizdaus gydytojo ar gražios jo žmonos.
Darius: Aš manau, kad žmogus, kuriam šeimoje yra blogai ir kuris tai parodo norėdamas to ar nenorėdamas, elgiasi tarytum būtų medžioklėje. Bet kadangi man šeimoje viskas gerai ir aš nemedžioju – aš nepanašus į vyrą, kuris medžiotų – bet koks flirtas su manimi yra iš principo neįmanomas.
Jurgita: Aš taip pat nemedžioju, todėl tų vilionių iš šalies nepatiriu.
– Kurie santuokiniai metai jums buvo sunkiausi? Sakoma, kad septyneri yra riba. Po jų žmonės arba lieka kartu, arba išsiskiria.
Jurgita: Tokių kritinių sunkumų nebuvo. Manau, sunkesni metai buvo, kai susilaukėme pirmojo vaiko. Jie buvo ir fiziškai sunkesni, nes reikėjo gyvenimą pertvarkyti, taisykles susidėlioti iš naujo.
Darius: Kadangi viską darėme kartu, mums jokie pavojai nebuvo baisūs. Mėnuo iki Sofios gimimo išėjau iš valstybinio darbo, kad neturėčiau budėjimų. Nes per budėjimus turi praleisti naktis ligoninėje, o vaikai auga patys. Ir ta frazė – kad vaikai auga patys – man visą laiką nepatikdavo. Todėl nusprendžiau, kad, jeigu nėra galimybių nebudėti ir aš privalau budėti, tai yra tik pasirinkimas iš to darbo išeiti. Aš norėjau matyti, kaip auga mano vaikas.
– Toks kontrastas... Viena vertus, savo močiučių išlepinti anūkai. Kita vertus, žmonės, dirbantys, ariantys ir besistengiantys būti kartu, išsaugoti šeimą, nesitaškyti. Tai nepanašu į išlepintus anūkus.
Jurgita: Bet mes turėjome gerų pavyzdžių. Turėjome gerus mokytojus, turėjome iš ko mokytis. Mudviejų tėvai iki šiol gyvena kartu daug metų.
Darius: Mano močiutė gyveno viena, nes senelis buvo tremtyje. Bet tai – kiti dalykai. Jurgos seneliai iki mirties gyveno kartu. Mes esame iš darnių šeimų. Ir mūsų vaikai mato darnias šeimas, ir aš manau, kad tai labai svarbu. Bet mes – palepinti.
Manome, kad mūsų vaikai auga, galima sakyti, šiltnamio sąlygomis. Tai žinodami specialiai viską dėliojame taip, kad jie turėtų tam tikrų pareigų, kad nebūtų vaikai, kurie nežino, kas yra sutvarkyti namus, padėti mamai ruošti vakarienę, dirbti sodyboje.
Jurgita: Dabar čia jie atrodo kaip idealūs. Taip nėra, jie irgi priešinasi, ne visada nori padėti, kartais išsisuka nuo darbų. Bet mes stengiamės juos mokyti, kad yra pareigų, ne tik malonumai, ne tik tai, ko jie nori. Yra ir tai, ko reikia. Bet vaikai pirmiausia atsakingi už mokslą.
Darius: Tos taisyklės, jų laikymasis labai svarbu. Kai kuriuos sprendimus dabar priimame ne tik dviese, bet keturiese. Pasitariame, ką ir kaip darysime, kur keliausime, ką pirksime ir ar pirksime. Ir tie sprendimai nėra mano ar Jurgos nuomonė – tai visų šeimos narių nuomonė.
Jurgita: Kadangi nuomonės skirtingos, kiekvienas turi savo matymą ir savo argumentus, tai juos suderinti kartais būna sunku.
– Ir tada kyla aršių diskusijų prie pietų stalo?
Jurgita: Kyla. Dažniausiai prie vakarienės stalo. Mat viena mūsų šeimos taisyklių – valgyti kiek galima dažniau kartu. Vakarienę visada valgome kartu. Pusryčius – sunkiau, pietus – gal irgi ne visada, tik savaitgaliais.
– Dėl tų diskusijų jūsų vakarienė trunka ilgai, kaip italų?
Jurgita: Ne, gal ji neužtrunka tiek ilgai kaip italų. Dažniausiai vėlai susirenkame prie stalo.
Darius: Vakarienė yra tam, kad pirmiausia galėtume šnekėtis ir diskutuoti, ir nesvarbu, kokia diena – ar atostogos, ar paprasta darbo diena. Mes šnekamės apie tai, kas ką veikė, ką gero padarė, ką gero pamatė. Apie tai, kokių problemų turime, kaip jas spręsime. Tai tiesiog normalus šeimos pokalbis prie stalo.
Jurgita: Į parduotuvę einame visa šeima savaitgaliais. Visus didžiuosius pirkinius perkame kartu. Namus tvarkome irgi kartu.
Sakykime, Sofia atsakinga už vonios kambario švarą: ji ir vonią, ir plyteles šveičia. Namus siurbia dažniausiai Darius, plaunu gal aš dažniau, Tomas dulkes valo. Tiesiog bandome pasidalyti tas pareigas, kad kiekvienas jaustųsi dalyvaujantis šeimos gyvenime.
Darius: Žolę sodyboje dažniausiai pjauname visi, išskyrus Jurgą. Sofia važinėdavo traktoriumi ir pjaudavo žolę. Dabar Tomas važinėja ir tai daro. Juodu bando dalytis: kas ką pjaus ir kiek kuris nupjaus. Jeigu tvarkome sodybos teritoriją, tai visi. Žinoma, yra tam tikrų pareigų, kur kažką Jurga daro, kažką aš, bet didžiausią dalį darbų atliekame kartu.
– Vakarienę dažniausiai ruošia Jurgita?
Jurgita: Dažniausiai aš. Aš grįžtu gerokai anksčiau iš darbo. Jeigu lauksime, kol grįš Darius ir paruoš, liksime nevalgę. Tomas labai mėgsta gaminti valgyti. Kai ruošiu vakarienę, jis arba bulves skuta, arba pjausto daržoves, jam labai patinka gaminti salotas. Sofia visuomet daro salotų padažą.
Darius: Buvimas kartu per karantiną mums nesukėlė jokių problemų, nes mes įpratę būti kartu.
– Kadaise, kai dar neturėjote vaikų, Darius man yra pasakojęs, kad vos ne kas antrą savaitgalį praleidžiate Paryžiuje. Kas jūsų šeimoje atsakingas už kelionių planavimą, lėktuvo bilietų pirkimą, viešbučių užsakymą? Juk tai – ilgas darbas.
Jurgita: Seniai buvome Paryžiuje. Keliones renkamės visi.
Darius: Tai dažniausiai darome gulėdami lovoje. Mano mėgstamiausia programėlė „National Geographic“. Imu į rankas didelį planšetinį kompiuterį ir vis suku tokį gaublį. Prie kokios nors šalies sustoju, ten yra kažkokia bazinė informacija: kas tos šalies sostinė, kiek joje gyvena žmonių, koks jų išsilavinimo lygis, ką joje galima pažiūrėti. Ir sakau garsiai: man atrodo, kad gerai skamba Omanas.
Jurgita: Aš pasižiūriu, kas tas Omanas ir ką ten galima veikti. Sakau: gerai, gali būti Omanas.
Darius: Ir nusprendžiame, kad skrisime į Omaną. Pranešame vaikams, o jie: „Valio!“
Jurgita: Tada namų darbų gauna Sofia – sužinoti, ką mes veiksime Omane. Ji išstudijuoja objektus, kuriuos ji norėtų aplankyti, kuriuos visi galėtume aplankyti, ir tada viską aptariame.
Darius: Omane buvome per Kalėdas prieš trejus metus. Spėjome nuvykti prieš visus karantinus, prieš kovido pandemiją.
Jurgita: Dažniausiai mūsų kelionės trunka ne visą savaitę. Netgi į tolimus kraštus skrendame savaitei arba dešimčiai dienų.
– Dešimt dienų – čia jau tikros atostogos!
Jurgita: Jos visos tikros. Net ir viena diena yra tikros atostogos. Ypač kai keliauji. Tikrų atostogų savaitgaliais net ir Lietuvoje turime labai gražių.
Darius: Nuostabių! Praėjusį spalį per moksleivių atostogas buvome Aukštaitijoje, Šiaurės Lietuvoje. Aplankėme Zarasus, Stelmužę, Dusetas. Puiki galerija Dusetose, pamatėme Šarūno Saukos paveikslus. Anksčiau per vaikų atostogas spalio pabaigoje skrisdavome į Aziją, nes Azija mums labai patinka. Tačiau tąkart dėl karantino negalėjome ten nuskristi.
Mūsų dukrai kadaise būdavo didžiausia bausmė, kad ji nevažiuos į kitą kelionę, jeigu blogai elgsis. Žinoma, mes tuo niekada nepasinaudojome.
– Kaip jums pavyko užsukti tą šeimos darnos mašiną, kad visi būtų, gyventų kaip kumštis, o ne kiekvienas sau?
Jurgita: Manau, mūsų darnos esmė – pokalbiai. Mes tiesiog šnekamės. Kai esame kuo nors nepatenkinti, bandome tai pasakyti vienas kitam. Tai padeda, nes galima apie tai diskutuoti, kad ir audringai, bet rasti kokį nors sprendimą. Blogiausia turbūt, kai žmonės nutyla, neišsako, ką mano, ir vaikšto su nuoskaudomis. Ir taip pamažu vienas nuo kito nutolsta.
Darius: Šnekamės ir su paaugle dukra, ir su sūnumi, kurio dar laukia paauglystė. Tiesiog norime, kad ta darna išliktų kuo ilgesnį laiką. Visą gyvenimą.
– Ar neatrodo, kad gyventi įdomų ir visavertį gyvenimą jums padeda finansai, geri jūsų uždarbiai? Juk pinigai – tai laisvė.
Darius: Aš nemanau, kad tai susiję dalykai. Keliauti galima ir automobiliu, gyventi palapinėje, galima važinėti kemperiu. Nemanau, kad visa esmė finansai. Pažįstu žmonių, kurie yra turtingi, kurių nevaržo finansai, bet jie negali išeiti iš komforto zonos, bijo keliauti, nes nežino aplinkos, nežino, kaip ten viskas bus.
Jurgita: O sunkumų visada bus.
Darius: Užtat aš nemanau, kad viskas yra pinigai.
Jurgita: Tam tikras finansinis lygis, be abejo, padeda, šiek tiek lengviau, kai pinigų yra. Kai pinigų mažai, vis tiek galima kur nors nuskristi, tiktai reikia ilgiau planuoti ir taupyti. Vis tiek gali rasti variantų, kaip nukeliauti ir kur apsistoti.
Darius: Skaičiuojame, ką kelionėje labiau apsimoka nuomotis, – ar butą, ar du viešbučio kambarius, ar namą. Aš manau, kad esmė ne finansai, o noras keliauti. Mes pažįstame žmonių, kurie keliauja visai kitomis sąlygomis, bet nuo to jų pasaulio pažinimas už mūsų nėra mažesnis.
– Kai vaikai įsigeidžia kokio naujo daikto, ar lengvai jį perkate? Pavyzdžiui, labai madingus batus dukrai, naują telefoną sūnui?
Darius: Jiems to mažiausiai reikia, jie to neprašo. Sofia – jaunoji karta, kuri mano, kad reikia pasaulį gelbėti. Kai aš skutuosi, ji dažnai užsuka vandens čiaupą, nes aš netaupau vandens.
Jurgita: Jaunoji karta mąsto kitaip – jie už ekologiją. Jie nori, kad jų daiktai, drabužiai gyventų ilgesnį gyvenimą, todėl neaplenkia ir „Humanos“. Dukra turi savo stilių, daiktus, kurie jai patinka. Bet dažniausiai tai paaugliška mada, kuri nekainuoja brangiai. Ji neužsimano sportbačių už 300 eurų, neturi firminių rankinių, kurios kainuoja 1000 eurų ir daugiau. Jos nuomone, turėti tokių brangių daiktų neprasminga.
Darius: Aš manau, kad sukurtas stereotipas, jog jaunimas nori brangių daiktų. Aš pažįstu daug jaunų žmonių, kurie mąsto visiškai kitaip. Manau, tai lavinimo dalykai, kai vaikai mokomi, kad reikia taupyti vandenį, kad šiukšles reikia rūšiuoti.
– Jūs susituokę jau daug metų, bet vaikai nedideli, jeigu galima taip pasakyti.
Jurgita: Iš pradžių neplanavome vaikų – Darius buvo rezidentas, aš studentė. Paskui aš buvau rezidentė. Tiesiog ir laiko nebuvo. Paskui gal šiek tiek turėjome ir sunkumų, bet juos sėkmingai įveikėme. Todėl mūsų vaikai gimė vėliau.
Darius: Tai mums padeda išlikti jauniems.
– Darius viską žino apie moterį: kaip patempti jos veido odą, kaip pakelti akių vokus. Kasdien iš paprastos moters jis daro tobulybę. Ir vieną gražią dieną gali pareikšti: brangioji, pripūskime tau lūpas, dabar tai labai madinga. Gal panašių pasiūlymų jau sulaukėte?
Jurgita: Nemanau, kad taip gali nutikti. Tiesiog tai būtų ne Darius. Jis niekada niekam nesiūlo, ką reikėtų pasidaryti. Manau, kad žmogus pats turi žinoti, kas jam trukdo, kas yra ne taip, ir tada kreiptis į plastikos chirurgą, kad jis tai pataisytų. Aš pas jį į konsultaciją neinu, tai jis man nieko ir nesako.
– Ir Darius jums nieko nepadarė, nepatobulino?
Jurgita: Operacijų – jokių.
Darius: Mano etika yra tokia, kad niekada niekam nepasakoju apie tai, ką kam dariau. Jeigu ji būtų mano pacientė, aš to nesakyčiau niekada gyvenime.
Jurgita: Bet aš nesu tavo pacientė, kaip ir tu nesi mano pacientas.
Darius: Manęs klausia: „Ką tu darei savo žmonai?“ Nesvarbu, dariau, nedariau, aš apie savo pacientus nešneku.
– Dariau, kuo sunkus plastikos chirurgo darbas?
Darius: Tame darbe labai svarbu protas ir rankos. Reikia ypač didelio susikaupimo. Kiekviena operacija yra stresas. Kiekviena, nors tai darei daugybę kartų gyvenime. Kiekvienas pjūvis yra stresas. Vien dėl to yra sunku.
Manau, kad nereikia dirbti savaitgaliais, kad nereikia dirbti per daug, nei tu gali. Aš nesu darboholikas, aš jų nekenčiu. Darboholikai nuo kažko bėga, nuo kažko slepiasi. Aš mėgstu pabaigti darbą laiku ir uždaryti duris.
Visuomet sakau savo jaunesniems kolegoms ar rezidentams, kurie man asistuoja Vaikų ligoninėje, kad chirurgo darbas nėra sprintas – tai yra maratonas. Ir reikia taip apskaičiuoti savo jėgas, kad karjera būtų kaip galima ilgesnė. Negali dirbti taip, kad perdegtum būdamas 45-erių.
Kadangi labai aktyviai dirbi, turi ir labai aktyviai ilsėtis. Ir tai mes stengiamės daryti.
Taip pat turi turėti kokį nors pomėgį. Aš turiu kelis pomėgius – tai buvimas šeimoje, kelionės, fotografija, muzika.
Antra, turi turėti atramą šeimoje. Dažniausiai perdega tie, kurie turi problemų šeimoje. Buvimas šeimoje ir yra to perdegimo atsvara.
Turi būti pusiausvyra tarp darbo, poilsio ir šeimos.
