Žurnalo „Stilius“ viršelį aktorė ir psichologė L.Bražinskaitė papuošė prieš devynerius metus – 2012-ųjų spalį. Tuomet ji džiaugėsi, kad pagaliau ryžosi įgyvendinti savo svajonę ir imtis vaidybos, mat jau mokykloje lankė teatro studiją ir visuomet norėjo tapti ir aktore.
Moteris pasakojo apie naujus vaidmenis ir vylėsi, kad ir ateityje pavyks derinti savo profesijas.
„Baigusi mokyklą, paklausiusi tėvų, pirmiausia įstojau į psichologiją, ją sėkmingai baigiau ir tik tuomet, kai pati galėjau mokėti už dar vienas aukštojo mokslo studijas, tvirtai stovėjau ant kojų, pradėjau studijuoti aktorinį meistriškumą.
Džiaugiuosi tokiu sprendimu, šis pasirinkimas manęs niekuomet nenuvylė. O ir tėvams dabar ramu – neužleidau pirmosios savo profesijos, iki šiol sėkmingai derinu abi“, – dabar, praėjus beveik dešimtmečiui, sakė Lina.
Prieš devynerius metus Linos ir jos vyro namuose augo penkiametis sūnus Dominykas. Šiandien ji – dviejų vaikų motina. Mažoji dukra Izabelė – šešerių, o Dominykas jau įžengęs į paauglystę. Moteris ne kartą yra sakiusi, kad jos stiprybė ir didžiausia užuovėja – šeima.
Tačiau praėjusį pavasarį pasklido žinia, kad ji skiriasi su vyru Ričardu Tupikovskiu. Šiandien moteris neslepia: prabėgo dar per mažai laiko ir apie iširusią santuoką vis dar sunku kalbėti. Vis dėlto savo žodžių apie šeimą ji neišsižada.
„Tebemanau, jog mano stiprybė yra šeima. Šeima – ne tik du žmonės. Mano šeima – pirmiausia mano vaikai – sūnus Dominykas ir dukra Izabelė. Be abejo, ir mano tėvai, sesuo, mūsų šaknys – seneliai, net proseneliai. Man šeima – tvirtos tradicijos, glaudus ryšys, kasdienis bendravimas. Neįsivaizduoju dienos be pokalbių su mama ir seserimi. Toks pat ryšys mane sieja ir su tėčiu. Taip aš užaugau, taip buvau auklėjama ir niekas nepasikeitė – mano šeima yra mano stiprybė“, – kalbėjo aktorė.
Moteris pripažįsta – kaip ir visos prie altoriaus žengiančios įsimylėjusios poros, tikėjosi, kad su vyru gyvens ilgai ir laimingai, o senatvėje abu kur nors pajūry vis dar susikibę už rankų gers kavą ar tiesiog žiūrės į tolį.
Praėjusių 15-os santuokos ir 17-os bendro gyvenimo metų moteris jokiu būdu nevadina blogiu – per juos buvo ir galybė gražių, įsimintinų akimirkų.
„Galiu padėkoti savo buvusiam vyrui už nuostabius vaikus. Juk neteisinga sakyti, kad viskas buvo blogai, – drauge gyvenome ne vienus metus.
Tekėdama nebuvau užsidėjusi rožinių akinių, nesitikėjau, kad viskas bus idealu. Žinoma, vyliausi, kad nugyvensime kartu visą gyvenimą.
Kita vertus, tos vilties neprarandu. Kas žino, galbūt gyvenime dar sutiksime kitus žmones, kurie bus tie mūsų vieninteliai.
Net neabejoju, kad mano širdis dar sugebės pamilti. Kiekvienam reikia meilės, artimo žmogaus, bendravimo“, – sakė pašnekovė.
Šiandien, jei galėtų atsukti laiką atgal ir perduoti žinutę tai Linai, kuri netrukus žengs prie altoriaus, L.Bražinskaitė tepasakytų viena: „Pirmyn!“ Juk jei nebūtų gyvenusi tokio gyvenimo, kaip gyveno, šiandien ir pati nebūtų tokia, kokia yra.
Visą tekstą skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
