Sibiro lietuvės širdis veržėsi į protėvių kraštą: vyro amžius ir trys vaikai neatbaidė nuo meilės

Vilniuje gyvenanti Natalija Nova (36 m.) – dabar sėkmės lydima verslininkė. Šiandien ji džiaugiasi, kad pirmoji jos veikla – vestuvinių suknelių nuoma – padėjo pamatus dabartiniam grožio ir mokymų verslui.

lrytas.lt montažas.<br>lrytas.lt montažas.
lrytas.lt montažas.<br>lrytas.lt montažas.
Natalija pyko ant motinos, kad ją, dar visai paauglę, parsivežė į Lietuvą, o po to paliko čia vieną. Tačiau dabar tai vadina geriausiu jos gyvenime nutikusiu dalyku.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija pyko ant motinos, kad ją, dar visai paauglę, parsivežė į Lietuvą, o po to paliko čia vieną. Tačiau dabar tai vadina geriausiu jos gyvenime nutikusiu dalyku.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija pyko ant motinos, kad ją, dar visai paauglę, parsivežė į Lietuvą, o po to paliko čia vieną. Tačiau dabar tai vadina geriausiu jos gyvenime nutikusiu dalyku.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija pyko ant motinos, kad ją, dar visai paauglę, parsivežė į Lietuvą, o po to paliko čia vieną. Tačiau dabar tai vadina geriausiu jos gyvenime nutikusiu dalyku.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Būti vien žmona ir mama jai nepakako, nes moteris visą laiką siekė tapti nepriklausoma, tad sukūrė nuosavą ir šiandien sėkmės lydimą verslą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Būti vien žmona ir mama jai nepakako, nes moteris visą laiką siekė tapti nepriklausoma, tad sukūrė nuosavą ir šiandien sėkmės lydimą verslą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Būti vien žmona ir mama jai nepakako, nes moteris visą laiką siekė tapti nepriklausoma, tad sukūrė nuosavą ir šiandien sėkmės lydimą verslą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Būti vien žmona ir mama jai nepakako, nes moteris visą laiką siekė tapti nepriklausoma, tad sukūrė nuosavą ir šiandien sėkmės lydimą verslą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija Nova.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija pyko ant motinos, kad ją, dar visai paauglę, parsivežė į Lietuvą, o po to paliko čia vieną. Tačiau dabar tai vadina geriausiu jos gyvenime nutikusiu dalyku.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Natalija pyko ant motinos, kad ją, dar visai paauglę, parsivežė į Lietuvą, o po to paliko čia vieną. Tačiau dabar tai vadina geriausiu jos gyvenime nutikusiu dalyku.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (18)

Svajūnė Marcinkevičienė

Oct 21, 2021, 12:45 PM, atnaujinta Oct 21, 2021, 8:40 PM

„Tik mokydamasi iš savo klaidų ir patyrusi finansinių nuostolių supratau, kas yra verslas, kaip jį kurti ir valdyti“, – sakė moteris, gimusi ir užaugusi Sibire, tačiau Vilnių pamilusi kaip gimtąjį kraštą.

Grožio salono „HAIR Concept by Natalija Nova“ įkūrėjai ir vadovei, sertifikuotai plaukų dažymo specialistei ir gerai žinomai šios srities mokymų trenerei visada svarbiausia buvo ir yra šeima, tačiau kartu moteris visada siekė ir finansinės laisvės.

– Natalija, kodėl iš Sibiro, kur gimėte ir augote, atvykote į Lietuvą?

– Mano motina – tikra lietuvė Kazimira Ryškutė. Abu jos tėvai taip pat lietuviai – Aldona ir Bronius Ryškūs, 1946 m. jie buvo ištremti į Rusiją. Seneliai sunkiai dirbo ir bandė prisitaikyti šaltoje Sibiro žemėje. Ir, galima sakyti, jiems pavyko.

Močiutė buvo labai svetinga, bendraujanti, gal todėl nesunkiai susirado draugų. Bet nutiko baisi nelaimė – močiutei besilaukiant pirmagimio žuvo senelis. Besilaukiančiai moteriai Sibire tikrai buvo labai sunku.

Tačiau likimas jai suteikė antrą šansą – ji ištekėjo už šešeriais metais jaunesnio ruso.

Tada gimė mano mama, vėliau – dar du vaikai. Žinau, kad močiutė tikrai buvo laiminga. Tuo metu, kai jau buvo galima grįžti į gimtinę ir visa jos šeima sugrįžo į Lietuvą, kad ir kaip ji pati ilgėjosi gimtinės, liko Sibire su mylimu vyru.

Ji visą laiką puoselėjo lietuvių kultūrą – dainavo lietuviškas dainas, sekė pasakas, deklamavo lietuvių poetų eiles.

Mano mama, prisiklausiusi savo mamos pasakojimų apie nuostabų Lietuvos grožį – laukus, miškus ir ežerus, nuo pat mažens svajojo, kad vieną dieną grįš į Lietuvą ir čia gyvens.

Aš nuo vaikystės žinojau, kas yra cepelinai ir lietuviškos dainos. Man tik buvo labai keista, kodėl močiutė taip netaisyklingai kalba rusiškai.

– Apie Lietuvą svajojo jūsų motina, bet čia atvykote ir pasilikote jūs. Kodėl?

– Giminėms grįžus į Lietuvą mama dažnai juos lankydavo, o mums su broliu ir seserimi parveždavo dovanų.

Vėliau daug pasakodavo apie Lietuvą, dalijosi svajonėmis, kaip vieną dieną mes ten gyvensime. Tik realybėje ne viskas buvo taip paprasta kaip svajonėse.

Mama buvo baigusi medicinos mokslus, ėjo geras pareigas – dirbo ginekologe ir jautėsi įsitvirtinusi. Įsimylėjo, susituokė. Vienas po kito gimė trys vaikai. Aš esu vidurinė.

Mamos svajonė vis tolo. Tačiau ji užsibrėžė tikslą, kad man baigus vidurinę mokyklą tikrai grįš į Lietuvą. Taip ir padarė. 2002 m., kai baigiau mokyklą aukso medaliu ir galėjau bet kur stoti mokytis, mes atvykome į Lietuvą.

Kadangi mokyklos baigimo rezultatai buvo puikūs, mane galėjo priimti bet kuris Lietuvos universitetas, tačiau aš visiškai nemokėjau lietuviškai, todėl pasirinkau teisės studijas Maskvos valstybinio industrinio universiteto Lietuvos filiale.

Mums su mama, kaip tremtinių palikuoniams, valstybė skyrė laikinąjį gyvenamąjį būstą Vilniuje, Naujojoje Vilnioje. Galėjome gyventi, tačiau mama suprato, kad jai per sudėtinga adaptuotis naujoje vietoje, todėl nusprendė grįžti į Rusiją.

Tada aš supykau, nes labai nenorėjau iš Rusijos keltis į Lietuvą, nes ten liko visi mano draugai, o ji mane įkalbėjo. Galima sakyti, net privertė.

Todėl šįsyk nenusileidau, pasakiau, kad aš ne žaislas ir negalima manęs išplėšti iš vienos vietos ir perkelti į kitą, o po kurio laiko persigalvoti.

– Suprantu, jaunatviškas maksimalizmas nugalėjo – norėjote įrodyti mamai, kad galite pati savimi pasirūpinti, tačiau tikriausiai kilo įvairių sunkumų. Kaip jums sekėsi vienai gyventi Lietuvoje?

– Labai džiaugiuosi, kad čia likau. Man Vilniuje labai patinka. Greitai susiradau draugų, kurie palaikė ir man padėjo. Aš moku bendrauti, esu savarankiška, stipri asmenybė, visada susitvarkau su visais sunkumais.

Vilnių iš karto pamilau. Nors esu tikrai nemažai keliavusi, daug miestų ir šalių aplankiusi, Vilnius man yra gražiausias pasaulio miestas. Gyvendama Lietuvoje supratau, kad mano mentalitetas, skonis, pažiūros yra labiau lietuviškos nei slaviškos. Lietuviai daug subtilesni nei rusai. Ir man daug priimtinesnė būtent lietuvių kultūra. Net maistą labiau mėgstu lietuvišką.

Pradėjus gyventi Lietuvoje supratau, kad mamos svajonę įgyvendinsiu aš. Šiandien man ir pačiai sunku patikėti, kad būdama septyniolikos metų viena gyvenau svetimoje šalyje, bet galiu pasakyti, jog man viskas klostėsi puikiai.

Prisimenu, vos suėjo pilnametystė, nuėjau į Darbo biržą ir pasakiau, kad esu sveika, didelė ir atėjau ne pašalpos, o darbo ieškoti. Man labai greitai jį pasiūlė – įsidarbinau „Vilniaus Pergalėje“ dovanų pakuotoja. Apsirengiau baltą chalatą, užsidėjau baltą kepurę ir pradėjau pakuoti dovanas.

Rudenį tęsiau studijas, tačiau darbo nemečiau, derinau jį su mokslais, todėl dirbau naktinėje pamainoje. Gyvenau Naujojoje Vilnioje, tad norint pasiekti miestą reikėjo ne kartą persėsti iš vieno autobuso ir troleibuso į kitą. Bet man svarbiausia buvo, kad turiu darbą.

Po kurio laiko įsidarbinau kitame prašmatniame restorane padavėja, ši vieta man buvo lemtinga – čia susipažinau su būsimu vyru Vladimiru.

– Studijavote teisę. Kodėl nedirbote šioje srityje?

– Įgijau civilinės teisės bakalauro diplomą. Mokiausi puspenktų metų, studijas baigiau raudonu diplomu. Aš, jei jau mokausi, visada mokausi labai gerai.

Ir jei jau imuosi ko nors, padarau maksimaliai gerai. Kai studijavau universitete, tikrai nemaniau, kad pasuksiu į grožio industriją.

Man, kaip ir visoms merginoms, patiko gražūs dalykai, grožio procedūros, domėjausi makiažu, kaip madingai susišukuoti, ir viskas.

Teisė turėjo tapti mano keliu, nes visada buvau ir iki šiol esu labai konkreti. Tačiau ištekėjau, ir mano gyvenimas pasisuko visai kita kryptimi.

– Kuo jus, jauną merginą, sužavėjo dvigubai vyresnis vyras, jau turintis tris vaikus?

– Kai susipažinome, man buvo dvidešimt vieni, o jam – keturiasdešimt dveji.

Šiandien man trisdešimt šešeri, o jam – penkiasdešimt septyneri. Ir aš labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi sukūrusi su juo šeimą. Tai nepaprastai atsakingas, geras, rūpestingas vyras ir tėvas.

Kuo jis mane sužavėjo? Jis nuo pat pirmos mūsų pažinties akimirkos buvo atviras su manimi – papasakojo apie savo gyvenimą nieko neslėpdamas. Iš karto pasakė, kad jau kuris laikas gyvena vienas, neseniai buvo pradėtas skyrybų procesas, o su tuomete žmona augina tris vaikus.

Niekada nieko man nemelavo. Ir aš tai labai vertinu. Be to, jis labai įdomus, komunikabilus, verslus, sąžiningas. Ir komplimentus moka sakyti.

Malonu girdėti buvo ir tai, kad jis tikrą meilės jausmą patyrė tik su manimi ir kad mūsų abiejų požiūris į vyro ir moters santykius bei šeimą toks pat. Neslėpsiu, važinėjo jis geru automobiliu, mokėjo ir turėjo už ką rodyti man dėmesį.

Visada atvažiuodavo su dovanomis, gėlėmis, veždavosi į geriausius sostinės restoranus. Ir man tai patiko. Supratau, kad ištekėjusi už jo turėsiu stiprų užnugarį.

Mūsų santykiai labai greitai įgavo pagreitį, gal todėl, kad jis skyrėsi, o aš ilgai gyvenau viena, todėl norėjau artumo, šeimos.

Be galo myliu vaikus, todėl kai tik supratau, kad laukiuosi, labai apsidžiaugiau. Apsidžiaugė ir jis. Įforminome santykius, ir mano vyras iš karto paprašė manęs išeiti iš darbo ir rūpintis savimi. Taip ir padariau.

– Jis tikėjosi, kad būsite namuose ir rūpinsite namais, vaiku ir juo, tačiau tai buvo ne jums. Kaip keitėsi jūsų santykiai susituokus?

– Man patiko rūpintis namais, gaminti, laukti vyro. Mėgavausi tomis akimirkomis, tačiau žinojau, kad visa tai laikina, nes mano aistra gyventi, kurti man tiesiog neleido užsidaryti tarp keturių sienų. Pasitarėme su vyru ir nusprendėme, kad turėsiu auklę, kuri man padės.

Nuo pat pradžių norėjau būti ne tik mama, bet ir žmona, moteris, todėl norėjau rūpintis savimi – lankytis grožio salone, sportuoti.

Norėjau, kad mūsų romantiški ir gražūs santykiai nenutrūktų ir mes toliau galėtume mėgautis poros santykiais, drauge lankytis restoranuose, koncertuose. Juk visą laiką būnant su vaiku namuose labai lengva pamesti save – pamiršti susišukuoti, persirengti ir visą dieną vaikščioti su chalatu ar treningu.

Man patinka būti moterimi: jei chalatas, tai su pūkeliais, jei šlepetės, tai su kulniukais, o lūpų dažai man reikalingi net namuose. Taip buvau auginama.

Tėvai mane labai mylėjo ir lepino. Nuo vaikystės vadino lėlyte. Užaugau stipri, save mylinti ir pasitikinti asmenybė. Mama išmokė mylėti save.

Dabar, kai po truputį pradėjau mokytis psichologijos, žinau, kad viskas žmogaus gyvenime prasideda nuo vaikystės. O mano vaikystė tikrai buvo puiki ir už tai esu be galo dėkinga savo tėvams.

– Kaip su vyru auklėjate savo vaikus?

– Gimus pirmai dukrai atrodė, jog mano širdis plyš iš laimės, – džiaugiausi, kad esu mama, kad turiu nuostabų vaiką. Jaučiausi be galo laiminga.

Man atrodė, jog dukra yra tikra mano kopija, bet taip nebuvo, ji buvo tikras mano vyro atspindys. Nikolė buvo labai geras, ramus vaikas. O ir mano vyras labai man padėjo – nebijojo nei sauskelnių pakeisti, nei su vaiku ilgiau pasilikti.

Jo patirtis tikriausiai irgi tam turėjo įtakos. O gal tai buvo didelės meilės man išraiška.

Kai Nikolei suėjo metai, sužinojau, kad vėl laukiuosi. Labai išsigandau. Nenorėjau vėl visko pradėti iš naujo – jau buvau susigrąžinusi kūno linijas, atsigavusi, susidėliojusi visus planus ir gyvenimo ritmą.

Labai bijojau gimdyti antrą vaiką, tačiau vyras pasakė, kad privalau gimdyti. Neleido man klausyti jokių patarimų – nei mamos, nei draugių.

Buvo labai griežtas šiuo klausimu, pabrėžė, kad jis yra šeimos galva ir prisiima visą atsakomybę.

Šiandien aš jam labai dėkinga už tai. Tą akimirką, kai jis pasakė, kad visada bus mano užnugaris ir man dėl nieko nereikės rūpintis, iš karto ir antro vaiko pradėjau laukti su didžiule meile ir be jokios baimės.

Kai Nikolei buvo metai ir devyni mėnesiai, mums gimė antra dukra Milana. Visi mane užjautė, gailėjo manęs sakydami, kaip dabar man bus sunku. Taip ir buvo. Bet vyras man labai padėjo.

Mano dukros, kaip ir aš, augo labai gražiai. Visada buvo papuoštos gražiomis suknelėmis, tvarkingos, laimingos. Jos visada buvo ir dabar yra geriausios draugės, kurios dalijasi ne tik daiktais, bet ir paslaptimis. Labai dėl to džiaugiuosi.

– Kad ir kokia laiminga buvote namuose su dukromis, vis tiek kirbėjo noras dirbti ir būti veikliai?

– Tikrai taip. Visą laiką jaučiau veiklos stygių, tad pradėjau kurti planus, ką galėčiau daryti ir kokį verslą pradėti.

Labai norėjau dirbti pagal specialybę – išsiunčiau daugybę CV, tačiau koją man vis pakišdavo tai, kad nesu baigusi lietuviško universiteto ir, nors kalbėjau ir rašiau lietuviškai, tikrai ne taip, kaip tie, kurie baigia lietuviškas mokyklas ir universitetus.

Supratau, kad šioje srityje neįsitvirtinsiu. Galvoje sukosi daugybė minčių: gal steigti draudimo kompaniją, gal imtis konsultacinės veiklos? Blaškiausi, ieškojau savęs ir niekaip negalėjau rasti atsakymo. Kaip tik tuo metu prasidėjo 2008 m. ekonominė krizė, ir mano vyro verslas patyrė nuostolių.

Finansiškai jautėmės labai nestabiliai. Matydama, kaip jam sunku, graužiausi, kad negaliu jam padėti.

– Kur radote atsakymą, kokiu keliu eiti ir ką toliau daryti?

– Žinau, nuskambės juokingai, bet paklausiau draugės ir nuėjau pas būrėją. Net nežinojau, kas jis toks, bet jis atsakė man į visus tuo metu svarbiausius klausimus.

Nuramino, kad viskas mano vyrui bus gerai su verslu, kad pasibaigus krizei jis vėl atsistos ant kojų. Pasakė, kad teisė – visiškai ne mano sritis ir kad turiu imtis verslo, susijusio su pramogomis. Nesupratau, apie ką jis kalba, pamaniau, kad jam kažkas negerai, ir išėjau.

Bet įdomiausia, kad po apsilankymo pas jį mano gyvenime pradėjo vykti keisti dalykai: pati net nesuprantu, kaip ir kodėl man kilo mintis apie vestuvinių suknelių nuomos saloną.

Nemokėjau siūti, apie sukneles išmaniau tiek, kiek išmano bet kuri kita mergina, kuri pati sau ieškojo vestuvinės suknelės. Keisčiausia, kad ir vyras šią chaotišką mano idėją be konkretaus verslo plano palaikė.

– Kaip jums sekėsi vestuvinių suknelių nuomos verslas ir kodėl jo atsisakėte?

– Vestuvinių suknelių nuomos verslas padėjo pamatus mano dabartiniam grožio verslui. Tik mokydamasi iš savo klaidų, patyrusi nemažai finansinių nuostolių išmokau, kas yra verslas ir kaip jį kurti ir valdyti. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę mokytis, o mokydamasi nenuvariau šeimos į bankrotą.

Tapau žinomo JAV vestuvinių ir proginių suknelių prekės ženklo „Jovani“ atstove Lietuvoje, užsisakiau šimtus suknelių ir pradėjau jas nuomoti nuotakoms. Verslas labiau buvo sezoninis – pats darbymetis prasidėdavo ankstyvą pavasarį ir baigdavosi rudenį. Matydama, kad turiu laiko, užsirašiau į vizažo kursus, vėliau baigiau ir kirpėjų kursus.

Man labai patiko daryti makiažą, iš pradžių dariau tai nemokamai tiek draugėms, tiek nuotakoms, kurios iš manęs nuomojosi sukneles. Vėliau jos tapo nuolatinėmis klientėmis. Taip pat buvo ir su plaukų dažymu bei kirpimu – iš pradžių gražinau drauges, o paskui jau turėjau nuolatinių klienčių.

Tiesą sakant, man viskas sekėsi puikiai ir aš net nežinojau, kas man labiau patinka – suknelių nuomos verslas ar daryti makiažą ir dažyti plaukus.

Žavėjo tai, kad dalyvaudavau įvairiose parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nuolat ieškodavau naujų vestuvinių suknelių parodose Milane.

– Vadinasi, verslas sekėsi?

– Šiandien, kai verslo pasaulyje jau jaučiuosi tvirtai ir turiu su kuo palyginti, turėčiau sakyti, kad blogai, bet tuo gyvenimo etapu tikrai buvo neblogai.

Jaučiausi veikli, svarbi, finansiškai nepriklausoma ir laiminga. Aišku, dariau daugybę klaidų, šiandien viską daryčiau kitaip. Bet ko norėti, buvau jauna – kai pradėjau verslą, man buvo vos dvidešimt dveji.

O kur dar du vaikai, vyras, namai – viskam reikėjo dėmesio. Bet didžiausia klaida buvo, kad nemokėjau skaičiuoti ir tinkamai tvarkyti buhalterijos.

Suknelių nuomos verslas labai sunkus – visada turi būti geros nuotaikos, paslaugus, mokėti bendrauti, suprasti, išklausyti ir žinoti, ką kada atsakyti, nes nuotakos tikrai labai kaprizingos klientės.

Labai svarbu pamatyti, kas tai merginai galėtų labiausiai tikti, ir per daug neperšant įsiūlyti tinkamiausią variantą. Mokėjau tai daryti.

Tačiau sužinojusi, kad laukiuosi trečio vaiko, kuris turėjo gimti liepos mėnesį, tai yra per patį sezono įkarštį, supratau, jog atėjo laikas pokyčiams. Beveik už dyką, visiškai simbolinį mokestį, atidaviau visas savo sukneles ir padėjau tašką.

– Šiandien jau drąsiai galite pasakyti, kad jūsų įsuktas grožio verslas sėkmingas?

– Taip. Turiu puikų kolektyvą, patikimus partnerius ir nuosavą grožio saloną. Visi mūsų klientai, draugai, bičiuliai, kurie lankosi „HAIR Concept by Natalija Nova“ salone, jaučia tiek mano kolektyvo profesionalumą, tiek malonią, draugišką atmosferą.

– Kaip manote, kur slypi jūsų verslo sėkmės paslaptis?

– Visų pirma norint turėti nuosavą verslą, reikia jį išmanyti ir suprasti iš vidaus. Jeigu nori atidaryti savo restoraną, turi prieš tai padirbėti ir virėja, ir padavėja, ir direktore, ir gal net indų plovėja.

Labai daug mokiausi – pradėjau nuo paprasčiausių ir net prasčiausių kirpėjų kursų, tęsiau kirpimo ir koloristikos mokslus pas geriausius ir garsiausius Lietuvos, Rygos, Maskvos plaukų dažymo profesionalus.

Iki šiol nuolat atnaujinu savo žinias, seku tendencijas. Žinoma, pasitarnauja ir įgyta patirtis – plaukų grožio puoselėjimo srityje dirbu jau daugiau nei penkiolika metų.

Susisteminau visas gautas žinias, ieškojau būdų, kaip geriausiai perteikti informaciją, pritaikiau savo patirtį ir sukūriau autorinę koloristikos mokymų metodiką, kuri labai patiko mano mokinėms.

Galiu tik pasidžiaugti, kad šiandien Lietuvoje esu viena žinomiausių koloristikos trenerių. Retas kirpėjas manęs nepažįsta.

Savo instagramo paskyroje turiu labai daug sekėjų, mokymus vedu ne tik Lietuvoje – tai dariau Londone, Maskvoje, Rygoje, Taline. Malonu, kad žmonės nuolat pas mane grįžta kelti kvalifikacijos, tobulintis.

Džiaugiuosi matydama, kokios laimingos ir pasisėmusios naujos energijos dirbti ir kurti grožį išeina mano mokinės.

– Ir kaip jums pavyko visa tai suderinti su trečio vaiko gimimu?

– Man labai padėjo vyras. Liepos 20 dieną pagimdžiau sūnų Germaną, o jau rugpjūčio 1 dieną salone dažiau plaukus klientėms.

Suprantu, mano vyrui labai nelengva su manimi, juolab kad tuo metu, kai tuokėmės, jis buvo įsitikinęs, kad jo žmona tikrai nedirbs. Patikėkite, aš turėjau labai daug dirbti, kad įtikinčiau jį, jog man reikia veiklos.

Mano nuomone, moterys, jei tik leidžia sveikata, turi dirbti, kartu su vyru prisiimti atsakomybę už šeimą ir jos gerovę.

Tik dirbanti, veikli moteris savo vyrui bus įdomi. Ir šiandien mano vyras jau tai supranta. Jam tikriausiai jau net nepatiktų moteris, kuri tik sėdėtų namuose ir visą laiką prašytų pinigų.

Šiandien mano vyras nežino, kiek aš uždirbu, o aš nežinau, kiek jis uždirba, bet kiekvienas į šeimos biudžetą įnešame po penkiasdešimt procentų nustatytos sumos iš savo uždarbio ir mums puikiai sekasi. Šiuo metu abu statomės naują namą.

– Pokalbio metu nuolat minėjote, kad reikia mokėti svajoti. Ką turite omenyje?

– Visi žmonės turi dvi rankas, dvi kojas ir galvą, todėl mes visi turime vienodas galimybes siekti savo svajonių ir tikslų.

Pažįstu nemažai žmonių, kurie svajoja, tačiau nieko nedaro, o kai tos jų svajonės neišsipildo, pyksta ant viso pasaulio.

Svajoti neužtenka, reikia imtis veiksmų. Esu žmogus, kuris moka įgyvendinti savo svajones: jei jau ko nors noriu, būtinai tai turėsiu, nes siekiu savo svajonės ir kasdien, kad ir po labai mažą žingsnelį, ką nors dėl jos padarau.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.