Žurnalo „Stilius“ viršelį aktorė ir psichologė L.Bražinskaitė papuošė prieš devynerius metus – 2012-ųjų spalį. Tuomet ji džiaugėsi, kad pagaliau ryžosi įgyvendinti savo svajonę ir imtis vaidybos, mat jau mokykloje lankė teatro studiją ir visuomet norėjo tapti ir aktore.
Moteris pasakojo apie naujus vaidmenis ir vylėsi, kad ir ateityje pavyks derinti savo profesijas.
„Baigusi mokyklą, paklausiusi tėvų, pirmiausia įstojau į psichologiją, ją sėkmingai baigiau ir tik tuomet, kai pati galėjau mokėti už dar vienas aukštojo mokslo studijas, tvirtai stovėjau ant kojų, pradėjau studijuoti aktorinį meistriškumą.
Džiaugiuosi tokiu sprendimu, šis pasirinkimas manęs niekuomet nenuvylė. O ir tėvams dabar ramu – neužleidau pirmosios savo profesijos, iki šiol sėkmingai derinu abi“, – dabar, praėjus beveik dešimtmečiui, sakė Lina.
Prieš devynerius metus Linos ir jos vyro namuose augo penkiametis sūnus Dominykas. Šiandien ji – dviejų vaikų motina. Mažoji dukra Izabelė – šešerių, o Dominykas jau įžengęs į paauglystę. Moteris ne kartą yra sakiusi, kad jos stiprybė ir didžiausia užuovėja – šeima.
Tačiau praėjusį pavasarį pasklido žinia, kad ji skiriasi su vyru Ričardu Tupikovskiu. Šiandien moteris neslepia: prabėgo dar per mažai laiko ir apie iširusią santuoką vis dar sunku kalbėti. Vis dėlto savo žodžių apie šeimą ji neišsižada.
„Tebemanau, jog mano stiprybė yra šeima. Šeima – ne tik du žmonės. Mano šeima – pirmiausia mano vaikai – sūnus Dominykas ir dukra Izabelė. Be abejo, ir mano tėvai, sesuo, mūsų šaknys – seneliai, net proseneliai. Man šeima – tvirtos tradicijos, glaudus ryšys, kasdienis bendravimas. Neįsivaizduoju dienos be pokalbių su mama ir seserimi. Toks pat ryšys mane sieja ir su tėčiu. Taip aš užaugau, taip buvau auklėjama ir niekas nepasikeitė – mano šeima yra mano stiprybė“, – kalbėjo aktorė.
Moteris pripažįsta – kaip ir visos prie altoriaus žengiančios įsimylėjusios poros, tikėjosi, kad su vyru gyvens ilgai ir laimingai, o senatvėje abu kur nors pajūry vis dar susikibę už rankų gers kavą ar tiesiog žiūrės į tolį.
Praėjusių 15-os santuokos ir 17-os bendro gyvenimo metų moteris jokiu būdu nevadina blogiu – per juos buvo ir galybė gražių, įsimintinų akimirkų.
„Galiu padėkoti savo buvusiam vyrui už nuostabius vaikus. Juk neteisinga sakyti, kad viskas buvo blogai, – drauge gyvenome ne vienus metus.
Tekėdama nebuvau užsidėjusi rožinių akinių, nesitikėjau, kad viskas bus idealu. Žinoma, vyliausi, kad nugyvensime kartu visą gyvenimą.
Kita vertus, tos vilties neprarandu. Kas žino, galbūt gyvenime dar sutiksime kitus žmones, kurie bus tie mūsų vieninteliai.
Net neabejoju, kad mano širdis dar sugebės pamilti. Kiekvienam reikia meilės, artimo žmogaus, bendravimo“, – sakė pašnekovė.
Šiandien, jei galėtų atsukti laiką atgal ir perduoti žinutę tai Linai, kuri netrukus žengs prie altoriaus, L.Bražinskaitė tepasakytų viena: „Pirmyn!“ Juk jei nebūtų gyvenusi tokio gyvenimo, kaip gyveno, šiandien ir pati nebūtų tokia, kokia yra.
O gal su skyrybų kartėliu Linai padeda susidoroti turimas kriminalinės ir socialinės psichologijos specialisto diplomas? Ar psichologai kreipiasi pagalbos į psichologus?
„Psichologas – irgi žmogus. Visi gyvenime gauname pamokų, kurias turime išmokti, išgyventi ar su jomis susigyventi, perprasti. Ir toliau eiti savo keliu. Psichologams, kaip ir daugeliui, reikia išsikalbėti, pasidalyti savo išjaustomis emocijomis.
Vis dėlto jei klausiate, ar aš lankausi pas psichologą, – ne, nesilankau. Mama, sesuo, draugės – tai žmonės, su kuriais kalbuosi ir atveriu savo širdį“, – sakė L.Bražinskaitė.
Tačiau psichologija jai labai praverčia kitame darbe – vaidyboje, atskleidžiant personažų charakterius. Pastarųjų paieškai moteris pasitelkia ir ieškojimus rašytiniuose šaltiniuose, bendravimą su panašius likimus ar charakterius turinčiais žmonėmis.
Mieliausi aktorei – ryškaus charakterio vaidmenys. Jai itin įdomu, o kartais net intriguoja atskleisti vidinį personažo pasaulį. Štai kad ir ne vieną sezoną seriale „Prakeikti“ žiūrovų akį traukianti ponia Raimonda, kaip Lina mėgsta ją vadinti, toli gražu nėra ji pati realybėje. Tačiau aktorės tikslas – intrigų meistrę suvaidinti kuo įtikimiau ir tikriau.
Lina save vadina atviru ir bendraujančiu žmogumi, o populiaraus serialo ponia Raimonda – paslaptinga, šalta, šiurkšti ir pasipūtusi. Tad filmavimo aikštelėje Lina persikūnija ir į tokią personą. Ji viliasi, kad ir į kitą „Prakeiktų“ serialo sezoną jos vaidinama ponia Raimonda vėl įsiverš su visais vėjais bei trenksmais.
„Per savo aktorinę karjerą esu turėjusi įvairiausių vaidmenų – nuo pasakų herojės Undinėlės komiškame seriale ar susikausčiusios merginos filme „Kas nori nužudyti Mią?“ iki kur kas ryškesnių personažų – pavyzdžiui, palaidą gyvenimo būdą gyvenančios moteriškės seriale „Vyno kelias“ arba agresyvios ir įtakingos damos daugiaserijiniame švedų filme „Maskvos tranzitas“.
Šie mano suvaidinti personažai gana išraiškingi, o ir energetiškai man labai tinka ir patinka stiprūs, charakteringi vaidmenys.
Į vaidmenis, kad ir mažesnius, įsijaučiu net reklaminiuose projektuose. Labai myliu savo vaidinamas dramų ir intrigų karalienes, tad pajutau, kad net fotografuodamasi kailinius apdarus siuvančių draugų kompanijai įsijaučiu į ryžtingos, veržlios ir impozantiškos herojės vaidmenį“, – pasakojo aktorė.
Per karantiną Lina neapsiribojo vaikų nuotoliniu mokymusi ir namais. Moteris siūlė nemokamą psichologinę pagalbą. Juk karantinas atėmė iš žmonių judėjimo laisvę, apribojo bendravimą, susitikimus. Žmonės dažnai psichologei skambindavo tiesiog pasikalbėti. Kartais vien pabuvimas tarytum lakmuso popierėliu pagelbėdavo skambinusiajam, bet kone labiausiai visiems, pasak Linos, nerimą kėlė nežinomybė.
„Negalėčiau sakyti, kad man pačiai buvo labai sunku. Karantino laikotarpį praleidau drauge su vaikais ir veiklos mums tikrai nestigo. Izabelė dar buvo darželinukė, jos užduotėles atlikdavome drauge, o Dominykas su nuotoliniu mokymu puikiai susitvarkė pats.
Sukomės virtuvėje, daug laiko leidome namų kieme, tvarkėmės – tiesą sakant, neturėjome kada liūdėti. Be to, iš namų kalbėdavausi su tais, kam reikėjo pagalbos“, – atviravo moteris.
Šiandien L.Bražinskaitės diena – kaip ir visų tėvų – paženklinta lėkimo. Mokslo metų pradžia visus – nesvarbu, ar esi vieniša mama, ar turi gyvenimo partnerį – sugrąžino į beprotišką ritmą, pulsuojantį gyvenimą.
„Mano diena prasideda labai anksti. Vaikai, darbai, namai – taip iki pat vėlyvo vakaro. Štai Dominykui rugsėjį suėjo 14-a. Gimtadienio tortą kepiau naktį, o ankstyvą rytą prieš mokyklą spėjome užpūsti žvakutes ir sugalvoti norą“, – sakė L.Bražinskaitė.
Viena augindama du vaikus ir kasdien rūpindamasi jų poreikiais bei dvasiniu ugdymu Lina niekada nėra tikra, kad šiandiena ar rytojus bus tokie, kokius susiplanavo. Štai kad ir ryte, veždama vaikus į mokyklą ar darželį, pakliūva į spūstį, vėluoja, rodos, vos penkias minutes, bet jos atsispindi visos dienos planuose. Ką jau kalbėti apie tokius rytus, kai pabudęs vaikas staiga ima šniurkšti nosimi... ir supranti, kad šiandien su juo lieki namuose ir tu.
Apie vaikus moteris gali kalbėti valandų valandas. Abu – ir Dominykas, ir Izabelė – labai aktyvūs, mėgstantys sportą – matyt, tai paveldėjo iš mamos. Šeima daug važinėja dviračiais, paspirtukais, plaukioja. Šią vasarą išbandė ir irklentes.
Kelerius metus į irklentes Lina žvelgė iš šalies, o šiemet sūnus vis dėlto įkalbėjo ir ją – aktorė išdrįso ant jos užlipti. Mat vaikystėje L.Bražinskaitė yra skendusi, tad į šį sportą žiūrėjo su didele baime. Ji manė, kad bus sunkoka išlaikyti pusiausvyrą, o ir nuplaukusi toliau nuo kranto pabūgs.
„Vis dėlto užlipusi pasijutau gana stabiliai – net pati nustebau. Galbūt išlaikyti pusiausvyrą padėjo ir tai, kad daug metų praleidau šokių aikštelėje.
Praėjusią vasarą irklenčių sportas man tapo savotiška meditacija. Prie mūsų namų yra ežeras, tad kai tik pasitaikydavo proga, stverdavau irklentę ir pasileisdavau link jo. Valanda, praleista ant irklentės, labai padeda nurimti, susidėlioti mintis, planus. Vanduo mane ramina, atsiranda vidinė pusiausvyra“, – sakė pašnekovė.
Lina džiaugėsi, kad sūnus vis dar išsaugojęs tą vaikišką švelnumą, norą prie jos prisiglausti. Savaitgalio vakarai, jei šeima juos leidžia namuose, – jų laikas. Visi trys sukrinta ant sofos ir žiūri filmus. Mažoji nori, kad tuo metu mama jai glostytų galvą.
Vaikų pomėgiai skiriasi. Dominykas labiau linkęs į tiksliuosius mokslus, sportą – jis žaidžia krepšinį mokyklos komandoje, kaip ir Lina, važinėja kartais. Svajoja apie automobilių inžineriją.
Dukra – meno žmogus. Dailės kryptimi ji jau pradėjo savo kelią – šiemet įstojo į M.K.Čiurlionio menų gimnazijos parengiamąją klasę. Namai, žinoma, pilni jos darbų – ne tik piešinių, bet ir lipdinių, karpinių.
„Tyliai džiaugiuosi ir tuo, kad vaikai nuo mažų dienų moka tvarkytis. Pradžioje – žaidimo forma, bet man visada pagelbėdavo buityje. Šiandien jie puikiai tvarkosi savo kambariuose ir net pykteli, jei noriu jiems padėti.
Vaikų kažkaip ypatingai neauklėju, tiesiog leidžiu jiems augti. Juk jie – asmenybės. Esu vedlys, pagalbininkas, bet ne diktatorius. Mes esame draugai – ir taip nuo mažumės. Žinoma, jie nepamiršta ir to, kad visų pirma esu jų mama. Aš labai dėkinga savo tėvams, seneliams, kad tokį tarpusavio ryšio supratimą, bendravimo modelį su savo vaikais atsinešiau iš savo šeimos“, – kalbėjo psichologė ir aktorė.
Paklausta, kaip išsaugo savo jaunystę ir grožį, Lina juokėsi – ji kasdien bėga. Ir tikrai ne nuo savo amžiaus. Tačiau surimtėjusi pridūrė – nedaro nieko ypatingo, labai mėgsta masažus, o intervencinių procedūrų kol kas neprireikė.
„Sportas mano gyvenime buvo visada. 12 metų šokau, lankiau teatro mokyklą – visada buvo judesys. Ir dabar – dviratis, paspirtukas, žiemą – snieglentė, rogutės su vaikais. Keletą kartų per savaitę lankausi sporto klube. Manau, kad už savo išvaizdą galiu dėkoti ne tik genams, bet ir sportui.
Kai buvome uždaryti namuose, stengdavausi rasti laiko mankštai. Man nereikia prisiversti sportuoti, tai jau seniai tapo mano gyvenimo būdu“, – pasakojo ji.
Nors dažnai motinos visą save atiduoda vaikams ir buičiai, ji randa laiko ir sau. Tokio laiko, pasak jos, be abejonės, reikia kiekvienam žmogui – kad ir kavos puodeliui ar žvilgsniui pro langą. Linos laikas sau – jos knygos prieš miegą.
„Labai mėgstu skaityti. Ir tai nebūtinai turi būti rimtos knygos ar grožinės literatūros klasika. Viskas priklauso nuo nuotaikos, kartais ir paprastas banalus romanas gali padovanoti puikų laiką tik sau“, – sakė moteris.
Dar viena moters aistra, būdas pabėgti nuo kasdienybės rūpesčių, darbų ar rutinos – virtuvė ir maisto ruošimas.
„Vis dėlto karantinas parodė, kad ir mano kulinariniai gebėjimai išsisemia! (Juokiasi.)
Gamindama niekada aklai nesivadovauju receptu. Mėgstu eksperimentuoti, bandyti savaip, dėl to ir maisto gaminimą vadinu kūrybiniu procesu.
Pasisukioti su manimi virtuvėje mėgsta ir dukra, džiugina, kad pagelbėti neatsisako ir sūnus.
Vis dėlto mano šaldiklyje rasite ir pusgaminių, tik jie bus mano pačios gaminti. Pastaraisiais metais uogienių nebeverdu, uogas šaldau. Šaldau ir kai kurias daržoves, prieskonines žoleles – visos iš mano nediduko namų daržo“, – pasakojo L.Bražinskaitė.
Daugelis žinomų žmonių – aktyvūs socialinių tinklų naudotojai. Ar L.Bražinskaitė jau prisijaukino tą virtualią realybę?
Lina nevadina savęs nuomonės formuotoja, nes socialiniams tinklams kol kas negali skirti tiek daug laiko, kiek, mano, jiems reikėtų. Tačiau ji niekada nesako „niekada“.
„Vis dėlto šiandien man smagu kai ką iš savo gyvenimo pasilikti tik sau. Suprantu, kad ne viskas yra taip tobula, kaip kad kasdien matome socialiniuose tinkluose. Kita vertus, taisyklės turi išimčių – gal kai kas gyvena ir tobulai. Stengiuosi neanalizuoti, nevertinti kitų gyvenimų – gyvenu savą.
Kategoriškai nesakau „ne“ socialiniams tinklams, bet laikas, praleistas šioje erdvėje, labai greitai išnyksta. Kita vertus, karantino metu, kai buvo apribotas gyvas žmonių bendravimas, būtent socialiniai tinklai kai kam tapo išsigelbėjimu“, – samprotavo aktorė.
Apie ateitį, svajones ir planus moteris kalba atsargiai. Juk dabar, kai toks beprotiškas ritmas, taip greitai viskas keičiasi, sunku žvelgti taip toli.
„Žinoma, turiu ateities viziją, planų, bet kad tos svajonės virstų realybe, svajoti reikia tyliai“, – pridūrė L.Bražinskaitė.
