Skaudžias gyvenimo pamokas Rimantė Kulvinskytė įprasmino laimingoje knygoje: „Ilgą laiką gyvenau su baime“

„Norėčiau, kad mano dukra tuos dalykus sužinotų anksčiau nei aš. Kad jai tai būtų tarsi pagalvių kelias“, – mąstė žurnalistė, radijo laidų vedėja, gyvenimo tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė (36 m.), savo penkerių metų skausmą ir džiaugsmą sudėjusi į išlauktą, pačią daug išmokiusią „Laimingą knygą“.

 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 „Laiminga knyga“ – tai dvi vienodos knygos skirtingais viršeliais. Viena skaitytojui, kita – žmogui, su kuriuo jis nori dalintis laime.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 „Laiminga knyga“ – tai dvi vienodos knygos skirtingais viršeliais. Viena skaitytojui, kita – žmogui, su kuriuo jis nori dalintis laime.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė negali atsidžiaugti, kad vyras Povilas šiandien jos tokios išlaukė: ramesnės ir žymiai laimingesnės.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė negali atsidžiaugti, kad vyras Povilas šiandien jos tokios išlaukė: ramesnės ir žymiai laimingesnės.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> T.Juškaičio nuotr., K.Leontjevos stilius, E.Kastečkaitės makiažas.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

2021-11-03 19:30

Rimantei ir jos vyrui, režisieriui, verslininkui Povilui Miškiniui-Eidukoniui gyvenimas pamėtėjo nemažai išbandymų – dvynių netektis, sunki mamos liga, vos gimusios dukros Lunos (5 m.) patekimas į reanimaciją, verslo bankrotas, po jo likusios penkiaženklės skolos ir galų gale viską vainikavę klausimai, kaip patiems neišbarstyti savo šeimos, susirinkti savo emocijas, vienam kitą palaikyti sunkmečiu.

„Ilgą laiką gyvenau su baime, kad kažkas dar turi ateiti blogo. Bet jei objektyviai pažiūrėtume į mūsų gyvenimą, manau, kad už dabartinę laimę, ramybę, kurią jaučiame, mes esame jau ne tik pakankamai sumokėję, bet ir jos nusipelnę, ją užsidirbę. Ir galiu pasakyti, jog nėra tokių svarstyklių, kad jei vieną dieną esi laimingas, tai kitą toks nebūsi“, – įsitikinusi žurnalistė.

Atsigręžusi į praeitį Rimantė nuoširdžiai norėtų save apkabinti ir pagirti už tobulai išlaikytą sunkų gyvenimo egzaminą. Nors niekas nežino, koks bus rytojus, dėl sunkios praeities šiandien moteriai jos pačios versija daug geresnė – išlaukta, ramesnė, laimingesnė.

„Turiu drąsos kalbėti apie savo nedrąsą, persidėliojau vertybes, išmokau brėžti ribas, klausytis vidinio balso. Jaučiuosi laisvesnė“, – sakė ji.

Rimantė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį.

Metai – tiek užtruko jos grumtynės su pačia savimi, todėl ir „Laiminga knyga“ tapo gaiviu atodūsiu, o skaitytojams – rinkiniu savistabos ir sąmoningumo tekstų, skirtų sutvirtinti ryšį su savimi ir kasdien iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą.

– Koks buvo „Laimingos knygos“, pasirodysiančios lapkričio viduryje, kelias?

– Ilgas. Maniau, kad viskas bus paprasčiau, bet paaiškėjo, jog ši knyga tapo viena didžiausių mano gyvenimo mokytojų.

Pusę gyvenimo dirbu žurnaliste, esu laimės tyrinėtoja. Natūralu, kad medžiagos ir patirties prikaupiau daug, – tiek kalbindama psichologus, savo sričių specialistus, tiek praktikuodama sąmoningumą, tiek tyrinėdama mokslinę džiaugsmo pusę: genetiką, neurologiją, laimės ekonomiką.

„Laiminga knyga“ atsirado iš mano laiškų sau ir laiškų, kuriuos norėjau perduoti artimiems žmonėms.

Knygos struktūra ir yra tokia – norėjau, kad tai būtų kaip kasdienių pasimatymų su savimi rinkinys. Kiekvienoje temoje skaitytojas kviečiamas save pažinti vis iš kitos pusės, pasakojama, kodėl ir kaip mus veikia vieni ar kiti poelgiai, mintys ar aplinka.

Tuomet pateikiama su tema susijusi užduotis, žurnalinis atvartas, skirtas dar labiau išjausti tai, ką perskaitei: klausimai sau, svajonių sąrašai, meditacijos, dienos iššūkiai.

Mano temos labai įvairios – yra ir smagių, ir liūdnų, ir gilių, ir skaudžių. Niekada nelaikiau savęs rimtuole, tokia nėra ir knygos iliustratorė, mano artima draugė Simona Slavinskaitė, tad apie rimtus dalykus abi kalbame lengvai.

Tarkime, vienai temų, kurioje diskutuojama apie įsiprasminimą, yra klausiama: „Ką norėtum, kad susirinkusieji pasakytų per tavo gedulingus pietus?“ Simona užduočiai nupiešė tokius smagius laidotuvių svečius, kad kvatojau balsu, – nuo karalienės iki ateivių.

Kiekvienam dalykui svorį, spalvą, prasmę suteikiame mes patys – jie savaime nėra geri ar blogi. Pati kasdien mokausi ir kovoju su į mane sudėtais kodais, baimėmis, ribojančiais įsitikinimais. Norėjau, kad niekur nedingtų ta patirtis ir suvokimas, kurie atėjo per psichoterapijos seansus.

Pripažinkime, atsisėsti į psichologo kėdę drįsta ne visi, ne visi gali sau tai ir leisti, o nemokamos pagalbos reikia ilgai laukti eilėje.

– Užsiminėte, kad ši knyga jums buvo viena didžiausių gyvenimo mokytojų. Kokią patirtį išsinešėte iš jos rašymo?

– Pirmąjį knygos variantą užbaigiau daugiau nei prieš metus, bet jos neleidau.

Įsijungė daugybė baimių. Juk esu matomas žmogus, daugybę metų gyvenantis iš rašymo. Vadinasi, ir pirmoji mano knyga turi būti verta mažių mažiausiai literatūros premijos.

Jai turi linksėti rimti dėdės. Ji turi būti nepakeliamai sunki – tiek storumu, tiek medžiagos rimtumu! Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Povilo paraginta nuėjau į psichoterapiją: turėjau knygą, kurios visi laukė, bet negalėjau jos parodyti!

Ta abejonė pradėjo smelktis į visas gyvenimo sritis, tad vyras man ant telefono ekrano uždėjo užrašą: „Man nesvarbu, ką kiti galvoja, aš žinau, ką aš darau.“ Jis nuolat mane drąsino ir stūmė pirmyn.

Supratau, kiek į mane pačią sudėta baimių, kiek manyje gyva atstūmimo, kritikos baimė. Atėjo suvokimas, kad jei aš, aštuoniolikos metų rašymo patirtį turintis žmogus, gyvenantis objektyviai gerą gyvenimą, praktikuojantis laimę, taip savimi abejoju, ką tuomet jaučia kiti, nesulaukiantys kasdienio palaikymo?

Ši knyga mane kaip reikiant išminkė, parodė, kad laimė yra nuolatinis darbas. Visas procesas dovanojo nuostabų virsmą.

Vieną naktį nubudau nuo minties, kad galiniame viršelyje, kur įprastai būna visuomenėje gerbiamų žmonių knygos įvertinimai, juos parašysiu pati. Iš serijos: „Ši knyga yra nuostabi.“ Supratau, kad kol mes laukiame kieno nors paplekšnojimo per petį, pasakymo, kad gerai padarei, kad verta, gyvenimas bėga pro šalį. Taip ir knyga. Niekam jos nedaviau, vis svarsčiau, kaip dar pagerinti. Kol Povilas pats nepasiėmė rankraščio, o perskaitęs, pamenu, paskambino: „Tai tu nori pasakyti, kad metus turėjai baigtą knygą?“

Bet pagaliau knyga iškeliavo į spaustuvę ir ji tikrai yra laiminga. Ką iš jos pasiimsi, priklauso nuo tavęs.

Kiekvienas žinome, ką valgyti ir ko ne, kad numestume svorio, bet... Tad galiausiai ant knygos viršelio uždėjome: parašė Rimantė, nupiešė Simona, sukūrė: TU. Kiekvienas žmogus, pildantis „Laimingą knygą“, tampa tokiu pat bendraautoriu.

– Ką pati pajutote visą kelerių sunkių metų patirtį sudėjusi į knygą, o dabar, prieš leidžiant, grįžusi atgal ir vėl visa tai išgyvenusi? Nebuvo klausimų, savigraužos, kaltinimų, kodėl būtent jums visa tai ant pečių nukrito?

– Norėjosi save apkabinti. Mes taip retai sau leidžiame būti silpniems. O glėbio ypač norisi, kai stengiesi išlikti stiprus.

Mano tekstai lengvi ir žaismingi, bet aš žinau, kokie sunkumai ir išgyvenimai slepiasi po kiekvienu iš jų. Dabar matau, kad puikiai tvarkiausi su savimi. Ir dabar tvarkausi.

Jau nebetikiu tomis nesąmonėmis, kad už laimę reikia susimokėti. Juk folkloras, su kuriuo augome, mums tai ir tekartoja: „Jei ryte juokiesi, vakare verksi.“ Su tokiu požiūriu ir gyvename bijodami sėkmės, tikrų emocijų. Drungni.

– Dažnai kalbate apie laimės jausmą, vidinę harmoniją – daugiau nei trejus metus esate gyvenimo tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja. Dažnas nesusimąsto, kas jam yra laimė, o atsakydami į šį klausimą žmonės pamini pinigus, namus, šeimą. Laimingu gimstama ar tampama?

– Ir taip, ir taip. Laimę lemia biocheminiai procesai, laimės hormonų gamybos ypatumai, mūsų šeima, socialinė aplinka, net politinė santvarka. Tačiau aš tikiu, kad laimė yra pasirinkimas būti laimingam, kad ji prasideda nuo veiksmo. Kiekvienas renkamės, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.

Man pačiai laimė yra ramybė. Prasmė, kurią dovanoja šeima ir darbas. Sėkmė be prasmės jausmo yra prakeiksmas.

– Kaip kovojate su vidiniais demonais, o gal visas baimes prisijaukinote ir visai nereikia jų vyti į šalį?

– Turėjau scenos baimę, kurią tik visai neseniai prisijaukinau. Padėjo suvokimas, kad baimę mes demonizuojame, o ji savo prigimtimi yra nuostabi emocija. Kai bijai, paaštrėja rega, esi greitesnis, kūne įsijungia daugybė išlikimo procesų. Būtent smalsumas mus atvedė iki dabarties, o baimė jį ir saugojo, ir motyvavo? Jeigu baimę imi matyti kaip nuosavą, naminį drakoną, prisijaukinti ją daug lengviau.

Sugriuvus verslui turėjau baimę dėl ateities – kaip mes gyvensime? Tai buvo nesaugumo jausmas, kuris visiems paaštrėjo dabar, pandemijos metu. Bet kaskart užsikūrus pasaulio griūties scenarijams pasakau sau: „Rimante, tai, ką tu galvoji, yra netiesa. Tu nežinai, kas bus rytoj, ir netiesai negaišk laiko.“

Nerimą reikia išvaikyti savęs pirmiausia paklausiant, ar tos mintys yra tavo, nes dauguma minčių yra perskaitytos, nusižiūrėtos.

Labai padeda akistata su savo ribojančiais įsitikinimais: kaip atrodys tavo gyvenimas, mielas drauge, jei ir toliau gyvensi taip bijodamas?

Mes nežinome, ką mano kiti, ir negalime kontroliuoti kitų veiksmų. Esame atsakingi tik patys už save. Bet jei labai norisi pabijoti, užsistatykite žadintuvą penkioms minutėms ir išsinerimaukite. Aš taip darau.

– Koks buvo laikas, kai pradėjote kalbėti apie laimę, vidinę harmoniją ir sukūrėte savo tinklaraštį „Laimės dieta“? Ar pati tikėjote, kad po kurio laiko tai taps jūsų pragyvenimo šaltiniu?

– Treji metai po verslo griūties. Iš vienos Niujorko kompanijos sulaukėme didelio pasiūlymo dirbti su jų komunikacija, todėl ir išėjau iš televizijos laidos „Klauskite daktaro“.

Sėkmingai padirbėjome tris mėnesius, partneriai pasiūlė kraustytis į Ameriką, bet mes ten savo ateities nematėme. Atsisveikinome gražiai, bet iš esmės likome visiškoje finansinėje nežinioje, bet su iš anksčiau nusipirktais bilietais į Aziją.

Ryžomės skristi. Povilas pasakė, kad jei pasitikėsime likimu, jei juo neabejosime, jis mums atsilygins.

Ir darbai pamažu pradėjo plaukti. Žinoma, būdavo dienų, kai reikėjo labai skaičiuoti, bet ten pamatėme, kiek mažai tereikia, kad būtum laimingas. Balio salos gyventojai tiki, kad žmogus reinkarnuojasi ne tik į tą pačią kastą, bet ir į tą pačią šeimą. Vadinasi, jei gimei nepasiturintis, toks būsi visą amžinybę, tad geriau jau pradėk mėgautis.

Matydavome moterų, kurios dainuodamos ant galvos nešdavo į kalnus akmenis statyboms. Jos visą laiką spinduliavo laime, mūsų Lunos nepraleisdavo neapkabinusios. Kai tai matai, išmoksti džiaugtis tuo, ką turi, ir puotas vietiniams draugams kelti su viena keptuve ir trimis lėkštėmis.

Į Lietuvą grįžome be jokio plano. Netikrumo dėl ateities buvo daug, nes turėjau tik radijo laidą, buvome laisvai samdomi specialistai. Buvo mano gimtadienis.

Surengėme sugrįžtuvių vakarėlį, o Povilas draugų paprašė, kad paaukotų pinigų mano svajonei. Draugai sumetė 453 eurus, už kuriuos buvo sukurta „Laimės dieta“. Į tinklaraštį rašau kiekvieną dieną.

Dabar jis išaugęs, turi savo bendraautorių. Tiesą sakant, net nesapnavau, kad mums taip seksis, kad subursime tokią šviesią bendruomenę.

Patys to nenujausdami, pandemijos išvakarėse – tuomet, kai visiems labai reikės pozityvumo. Tai buvo iš didelės draugų meilės, iš didelio jausmo atsiradęs dalykas, kuris šiandien tapo pagrindiniu mano pajamų šaltiniu.

Visą tekstą skaitykite ir fotosesiją išvyskite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.