Nesubrendęs, vakarėlių liūtas, mergišius, populiarių televizijos projektų ir muzikinių grupių prodiuseris – tik taip galinčių apibūdinti Egmontą net ir gatvėje sutiksime ne vieną ir ne du. Egmonto tai visai nestebina – juk iki šiol tik tokia informacija ir mirgėjo viešai.
Daugelis atsimena tuos laikus, kai Egmonto prodiusuojamos muzikos grupės viena po kitos skynė laurus įvairiuose apdovanojimuose. Auksiniai ir platininiai muzikos albumai, sausakimšos koncertų salės tuo metu nieko nestebino. Iki dabar E.Bžesko prodiusuojamų grupių muzika išliko populiari, o naujų dainų, sugrįžimo į sceną gerbėjai vis dar laukia.
„Vėjavaikio etiketė, manau, man prikabinta nuo tų laikų, kai buvau nevedęs, neturėjau vaikų, mėgavausi laisvu ir nepriklausomu gyvenimu. O jį tokį ir vainikuodavo visur eskaluojama šlovė ir sėkmingi projektai.
Tuo metu galėjau leisti sau daug ir tuo dalijausi su visa savo artima aplinka. Tariamų draugų ratas didėjo, kai kurie ilgainiui ir patys tapo žinomi. Neslėpsiu – šis etapas buvo linksmas ir viešas, davė man daug spalvotų patirčių, svarbių pažinčių.
Tikiu, kad kažkas, rašydamas mano gyvenimo filmo scenarijų, iš širdies pasilinksmino – jis tikrai turi gerą humoro jausmą ir dramaturgo patirties. (Juokiasi.) Iki šiol jaučiuosi šios linksmos istorijos dalimi ir jos pabaigos dar nematyti.
Dabar esu gyvenimo etape, kurį galėčiau pavadinti kitos serijos pradžia arba „Laukite tęsinio“, – puikios nuotaikos nestokojo Egmontas.
E.Bžeskui visai negaila jo pašėlusios jaunystės. Jis tikras: neturi dėl nieko teisintis net pats sau. Kiekvieną gyvenimo periodą jis įvardija kaip mokyklą, patirtį, kuri šiandien jam suteikia kitų galių. Vyras įsitikinęs, kad šiuo metu jis žengia teisingais keliais, vedamas gerų ketinimų ir yra itin optimistiškai nusiteikęs.
„Viskas pasikeitė, kai į pasaulį atėjo dvi labai lauktos mergaitės – mano dukros, dabar jau aštuonmetė Amelija ir penkerių Elvija. Tada supratau, kad turiu didelę atsakomybę joms, atsirado kita prasmė gyventi, o vėjavaikiškos linksmybės liko tik gražus prisiminimas.
Šiandien turiu labai aiškų tikslą ir jaučiuosi itin užtikrintai. Sėkmingo ir naujo gyvenimo pradžią jau turime su Aurika, o vaikams reikia tiesiog patikimo, mylinčio ir visuomet besišypsančio tėčio“, – sakė po ilgos tylos prabilęs Egmontas, draugų ir artimųjų vadinamas tiesiog Mantu.
Tad kokia gi ta kita, anksčiau nutylėta E.Bžesko pusė?
Dar vaikystėje mama Mantą vesdavosi ne į vaikiškus, o į suaugusiųjų spektaklius, filmus ir aiškindavo sūnui matomo veiksmo perkeltines prasmes. Juodu analizuodavo visatos sandarą, dvasios ir kitų nematomų, neapčiuopiamų dalykų svarbą.
Dar būdamas vaikas, devynerių metų, Mantas parašė „knygą“ apie visatą ir nupiešė, kaip ji atrodo, paaiškino, kas yra žmogus ir iš kur mes atsiradome.
„Mano močiutė Sofija Juknienė buvo tapytoja, mama Marija Danutė – grafikė, piešimo dėstytoja, daugelio vaikiškų knygų iliustratorė. Nuo mažų dienų namuose matydavau mamos mokinius – būsimus dailininkus. Jie susirinkę piešdavo įvairius natiurmortus, žmogaus aktus. Nuogas kūnas man buvo įprasta nereikšminga kasdienybė, amatas.
Akademijoje lankėme anatomijos paskaitas kartu su gydytojais, būsimais chirurgais. Tuo metu žinojau visus raumenų pavadinimus lotyniškai, piešiau žmogaus anatomiją atmintinai. Žmogaus kūno anatomijos mokslas ir erotika – du skirtingi pasauliai“, – pasakojo pašnekovas.
Būdamas vaikas E.Bžeskas sukiodavosi šalia mamos suaugusiųjų pasaulyje ir vertino jį savo vaikišku protu.
„Varčiau meno knygas, domėjausi majų kultūra, piramidėmis. Visa ši kitokia vaiko gyvenimo aplinka man padarė nenuginčijamą įtaką – baigęs mokyklą aiškiai žinojau, kad stosiu į Vilniaus dailės akademiją“, – prisiminimais dalijosi Egmontas.
Egmontas baigė Vilniaus dailės akademiją – 1998-aisiais čia įgijo grafikos magistro laipsnį ir gana ilgai tęsė sėkmės lydimo menininko karjerą. Tuo metu jis surengė ne vieną tarptautinę parodą, įstojo į Dailininkų sąjungą, atrado naujas grafikos technologijas, įkūrė teatro trupę „KarMan“, su kuria sėkmingai apkeliavo Europos eksperimentinio teatro festivalius, dalyvavo kultūros ir visuomeninėje veikloje.
Jau tada jauno grafiko paveikslai atsidūrė išskirtinėse ekspozicijose: Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Švedijos Karalystės meno kolekcijoje, garsių meno kolekcininkų ekspozicijose.
Egmontas sako – nė vieno savo projekto jis nedarė vedamas išskaičiavimo, tiesiog mėgavosi kūrybos procesu.
„Tuomet tikrai sulaukiau ne vieno patarimo tęsti realistinio meno tradicijas. Man sakė, kad tai bus pelningiau, kad ne kiekvienas tai gali. Buvau gerai įvaldęs piešimą, klasikinį realistinį braižą.
Tačiau man tai buvo jau nueitas etapas, man buvo įdomu ieškoti naujų išraiškos priemonių, technologijų, galiausiai savęs.
Nemeluosiu – dažnai dar būdamas studentas dėl savo technologinių eksperimentų pasiginčydavau su akademijos profesoriais – ar tai menas? Nenustojau daryti revoliucijos, ėjau savo ieškojimų keliu tada dar nežinodamas, kad šiandien – po tiek metų – tie eksperimentai bus įvertinti profesionalų ir pateks į šiuolaikinio meno muziejų“, – šypsojosi pašnekovas.
Kad jaunas būsimas menininkas eina teisingu keliu, tuomet patvirtino ir vienas netikėtas svečias iš Brėmeno (Vokietija). Meno kolekcininkas E.Bžesko paveikslus nupirko nebrangiai, tačiau studentui tai buvo dideli pinigai, už juos jis nusipirko visas reikiamas medžiagas būsimiems paveikslams.
Tada menininkas nė nesapnavo, kiek daug paveikslų dar bus nupirkta ateityje. Su viena keturių menininku grupe E.Bžeskas surengė ne vieną parodą Briuselyje ir NATO būstinėje.
„Tai seni laikai, – prisiminė Mantas. – Kai Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą. Tuo metu mūsų šalies ambasadų kultūros skyrių pastangomis Lietuva buvo pristatoma ne tik kaip sėkmės lydima sporto – krepšinio šalis, bet ir kaip savitą kultūrą turinti valstybė. Tuo metu pristatyti Lietuvos meną pasauliniame kontekste buvo svarbus kultūrinis aspektas. Esu dėkingas likimui, kad mano kurti paveikslai atsidūrė tokios svarbos ekspozicijose.“
Egmontas nesustojo kūrybiniame procese: prieš kone dvidešimt metų su tuomete savo gyvenimo drauge, tuo metu studijavusia choreografiją, o dabar garsia Lietuvos atlikėja Karina Krysko, įkūrė teatrą „KarMan“.
Tai buvo daugiau nei paveikslas ant sienos – judesys, muzika, šviesos efektai – tiesiog judantys meno kūriniai. Mantas jautė, kad tai – naujas jo kūrybos etapas. Tokių spektaklių jis pastatė ne vieną, o vaidino juose iš realaus gyvenimo pakviesti žmonės. Visi jie atliko savo įprasto gyvenimo vaidmenis.
„Visa tai vadinau realybės teatru, kuriame vaidino dabar jau garsios grupės „Happyendless“ nariai, profesionalūs striptizo šokėjai, menininkai, sportininkai – visi jie tapo mano spektaklių herojais. Teatre tai atrodė netikėtai, publikai patiko šie performansai, Berlyno teatro salės būdavo sausakimšos!
Dar nenutuokiau, kad jau visai greitai man teks kurti realybės šou televizijoje. Ir juo labiau – kad mano paties gyvenimas taps kaip realybės šou“, – juokėsi menininkas.
Vyras įsitikinęs – būtent šie spektakliai jam atvėrė duris į televiziją. Jis buvo pakviestas režisuoti televizijos laidų, kurti kitų populiarių projektų. Tuo pat metu jis dirbo kaip kūrybos vadovas reklamos srityje, čia įgavo rinkodaros patirties, o tai vėliau irgi pravertė pramogų versle.
Taip žinomas menininkas tapo sėkmės lydimu TV laidų prodiuseriu ir režisieriumi, o vėliau ilgą laiką užsiėmė populiariausių Lietuvos grupių prodiuserio veikla.
Ryškus žmogus ne tik savo išvaizda, bet ir darbais visuomet buvo dėmesio centre. Jis nebuvo slapukas: dažniausiai temos, kuriomis atviraudavo, buvo ir iš asmeninio gyvenimo spintos.
„Tai buvo irgi savotiškas gyvenimo spektaklis, dekoracija iš apatinių skudurų. Visi man svarbūs darbai tuo metu likdavo užmarštyje, paslėpti nuo visų akių, užmėtyti moterų C dydžio liemenėlėmis, – juokėsi E.Bžeskas. – Dabar atėjo laikas pristatyti tai, kas buvo uždengta po mano mylėtų moterų sijonais.“
Ne paslaptis, kad Egmontas prodiusavo laidas, koncertus, reikšmingus šalies konkursus. Tačiau yra sukūręs ir ne vienos televizijos laidos dekoracijas, taip pat žinių studiją – iki šiandien rodoma LRT žinių studija, o visos kanalų grupės vinjetės su linksmais kubais LRT eteryje sukiojasi jau 8 metus.
„Esu patriotas, visada per šventes iškeliu Lietuvos vėliavą, tai darydavau ir Tenerifėje savo kieme!
Didžiuojuosi prisilietęs ir prie LRT televizijos projekto „Keliu vėliavą“. Šį dokumentinį filmą su iškiliais šalies žmonėmis teko režisuoti ir prodiusuoti.
Taip pat kelerius metus prižiūrėjau nacionalinio kanalo bendrą stilių, dekoracijas, dizainą, vedėjų stilių“, – pasakojo jis.
Nors šiandiena ekrane patį E.Bžeską išvysime itin retai, jo stiliaus, muzikos ir dizaino darbų galima pamatyti ir išgirsti beveik visose Lietuvos televizijose.
Mantas prisiminė savo ilgai užsitęsusią kelionę į tolimąjį Azerbaidžaną. Ten Egmontas praleido daugiau nei penkerius metus, rado gerų draugų, įkūrė verslą.
Viskas prasidėjo nuo renginių bendradarbiaujant su Azerbaidžano kultūros ministerija Baku mieste.
Nemenku kūrybiniu iššūkiu vyras vadina savo režisuotą bei prodiusuotą vieną renginių – spektaklį-misteriją, kur vaidino ir šoko 360 profesionalių Azerbaidžano artistų. Spektaklis buvo pristatytas Pasaulio kultūrų dialogo forumo svečiams, įtakingiems kultūros veikėjams iš viso pasaulio kaip vakarinė iškilminga renginio dalis.
„Tuo metu trijų tūkstančių išskirtinių svečių ovacijos man buvo labai svarbios.
Tada supratau – tai buvo mano tolesnės veiklos Azerbaidžane sėkminga pradžia. Vėliau ten sukūriau ne vieną socialinės reikšmės verslo projektą. Azerbaidžanas man paliko neišdildomus pačius geriausius prisiminimus, tai didi šalis su ypač turtinga kultūra ir puikiais žmonėmis“, – sakė E.Bžeskas.
Vis dėlto atsiras sakančių, kad toli gražu ne visi E.Bžesko kurti projektai – kultūros ar didžio meno dalis. Juk pašnekovo prodiusuojama grupė „Naujieji lietuviai“ (NL) nė nekvepia kultūra, menu ar išliekamąja verte. Tačiau ir čia E.Bžeskas turi tvirtą atsakymą.
„Ir šis projektas – kultūros dalis!
Išdrįsti tuo metu nusikeikti scenoje buvo drąsu – revoliucija, naujiena. Ir klounų nosis mes užsidėjome ne šiaip sau. Žmonėms norėjome parodyti tą klounadą, kuri vyksta aplink mus visur. Džiugu, kad tauta mus išgirdo, mes niekada nemelavome – manau, dėl to šis projektas ir buvo toks populiarus. Tai buvo spektaklis, parodęs mums, kiek yra galingas scenos menas, šou, popkultūra“, – samprotavo Egmontas.
Beje, Egmontas įsitikinęs, kad „Naujieji lietuviai“ dar taip pat sugrįš.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje!
