Giedrė Talmantienė: „Man patinka gyventi savo nuobodų, bet neblogą gyvenimą“

Laidos „Nuo... Iki...“ redaktorė ir vedėja Giedrė Talmantienė (49 m.) daug žino apie kitų žmonių gyvenimus, bet pati savuoju per daug nesidalija. O jos gyvenimas – ryškus ir su daug juoko, be grimo sluoksnio ir pūstų suknelių. Čia daug draugų, skanaus maisto, šokių, gyvenimo pažinimo džiaugsmo ir tik tų, pačių artimiausių. „Man patinka gyventi savo nuobodų, bet neblogą gyvenimą“, – sakė Giedrė.

Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr., fotografuota interjero namuose „BaliWood“.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Giedrė Talmantienė ir Rūta Mikelkevičiūtė su dukra.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Giedrė Talmantienė ir Rūta Mikelkevičiūtė su dukra.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Giedrė Talmantienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Giedrė Talmantienė ir Rūta Mikelkevičiūtė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Giedrė Talmantienė ir Rūta Mikelkevičiūtė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Eglė Kernagytė-Dambrauskė ir Giedrė Talmantienė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Eglė Kernagytė-Dambrauskė ir Giedrė Talmantienė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Giedrė Talmantienė ir Rūta Mikelkevičiūtė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Giedrė Talmantienė ir Rūta Mikelkevičiūtė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Giedrė Talmantienė.<br>T.Bauro nuotr.
Giedrė Talmantienė.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

Feb 27, 2022, 8:15 PM

Gyvenimo būdo laidoje Giedrė atsidūrė netikėtai. Eidama koridoriumi prasilenkė su tuomete laidos vedėja Rūta Mikelkevičiūte, ji pakvietė kavos ir pasiūlė prisijungti prie komandos. Prieš tai Giedrė dirbo publicistinėje laidoje su Audre ir Gintaru Kudabomis, o Rūtos net nepažinojo. Jas siejo tik tai, kad kiek anksčiau Giedrė su Mariumi Gradausku filmuodavo „Holivudo žinias“, o Rūta su Andriumi Kunčina po jų filmuodavo „Nuo... Iki...“ pristatymus.

„Aš buvau taip nustebusi, kad klausiau jos to paties klausimo, kurį po to man užduodavo kiti žmonės: „O kodėl tau pasiūlė?“

Kadaise Rūtos pati paklausiau: kodėl tu man pasiūlei, juk nieko apie mane nežinojai? O ji man sako: „Nežinau. Taip tiesiog nutiko – pamaniau, kad tau tai būtų įdomu, neturėjau kokios nors atrankos sistemos.“

Viskas susiklostė tarsi netyčia, bet iki šiol mes bendraujame. Ji klausia manęs patarimo, aš klausiu jos. Džiaugiuosi, kad visiškai atsitiktinai man pavyko rasti puikią kolegę ir jai, manau, lygiai taip pat“, – kalbėjo G.Talmantienė.

– Ar pats žanras – gyvenimo būdo žurnalas – buvo jums artimas nuo pat pradžių? Žmonių gyvenimo istorijos, jų džiaugsmai ir vargai, klystkeliai ir laimėjimai.

– Mane iš tikrųjų labai patraukė gyvenimo istorijos. Iki šiol jaučiu malonumą darydama interviu ir, kaip sakoma, gavau tokią dovaną iš dangaus – Mikelkevičiūtės asmenyje. Ji man leido daryti ką nori, kaip nori ir dar tai, kas man labai malonu.

Kai manęs klausia, kodėl vis dar – 20 metų – esu čia, atsakau, kad mano darbe viskas labai keičiasi ir aš tuos pokyčius galiu daryti pati. Nežinau, kiek daug yra žmonių, kurie dirba mėgstamą darbą, ir dar taip, kaip jie patys jį nori dirbti.

Kai laida buvo labiau apie madą negu apie gyvenimo būdą, Rūta pati pirmoji sakė: geriau filmuokime daugiau tokių gyvenimiškų istorijų! Aš mielai sutikau, nes man irgi tai buvo arčiau širdies.

Kadaise ir kelionių buvo labai daug, po to jų sumažėjo, vėliau vėl atsirado. Buvo laikas, kai būdavo kalbinamos vien tik žvaigždės, buvo laikas, kai atsirado ir kitokių žmonių istorijų, – laida visą laiką kito.

Vienas sėkmės receptų yra sekti, kaip greitai keičiasi mūsų gyvenimas, kas jame darosi, kuo dabar žmonės kvėpuoja, ir visą laiką stengtis, dievaži, tokia nuvalkiota frazė, bet neužmigti ant laurų.

– Ar jaučiate dukros, vyro palaikymą? Susėdate su vyru pirmadienio vakarą priešais televizoriaus ekraną ir aptariate jūsų laidą?

– Ne, Ramojus labai retai žiūri mano laidas – tik tada, kai jam pasakau: „Žinai, šį pirmadienį ypatingą istoriją įdėjau.“ Arba: „Filmavome ten ir ten – pažiūrėk, tau tai patiks.“

Gal ir norėčiau kartais kokios kritikos, bet turbūt jis nekritikuotų manęs, net jei laidą žiūrėtų. Tiesą sakant, iš jo kritikos niekada gyvenime nesu sulaukusi. Kaip aš dirbu – tai yra mano pasirinkimas.

Lygiai taip pat aš nesikišu į jo darbą (Giedrės vyras – vienos reklamos įmonės vadovas. – Red.) ir nesakau: „Žinok, per daug stresuoji dėl darbo, dirbi taip sunkiai, kad net gaila į tave žiūrėti.“

Pas mus nėra vienas kito darbų vertinimo ir niekada nebuvo. Ir tai, kad aš dirbu televizijoje, jam turbūt net nelabai svarbu.

– Jūsų vyrui nėra reikšminga ir tai, kad jo žmona yra matoma, atpažįstama?

– Visiškai! Jeigu daryčiau darbą, kuriame nebūčiau matoma, jis lygiai taip pat vertintų – įdomu tau ar ne, gerai tau tame darbe ar ne?

Jeigu kas nors užkalbina parduotuvėje, pakalbame apie tai. Kadaise jis manęs klausė, kaip aš dėl to jaučiuosi. Nežinau, sakau, turbūt įpratau.

Galiu Rimą Šapauską pacituoti, kuris sakė: „Išvažiuosi į Latviją ir jau nebe žvaigždė.“

– Augdama jūsų dukra Unė matė televizijos užkulisius, bet jūsų keliu nepasuko – studijuoja menų universitete Jungtinėje Karalystėje.

– Turbūt dabar dauguma jaunų žmonių yra tokie truputėlį „kur čia širdis nuves“, išskyrus, aišku, tuos, kurie tiesiog gimsta žinodami, ko nori, – tokių retai sutinku. Dažniau matau vaikus, kurie ima blaškytis, ar tai jiems bus prie širdies.

Kai Unė dar mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ne kartą klausiau – ar tikrai nori čia būti, ar tikrai tie menai prie širdies, ar tikrai nori dirbti taip kruopščiai, kaip čia reikia? Niekas nelaukia, kol ateis įkvėpimas, – turi padaryti ir išmokti.

Ji vis dėlto nusprendė, kad jai tai patinka. Dabar, pavyzdžiui, mokydamasi Anglijoje ji man sako: „Žinai, mama, vis dėlto gerai, kad mus kadaise taip spaudė, kad turėjome tą režimą.“

Dabar labai džiaugiasi mokslais menų universitete – ji dažniau yra giriama, negu girdi pastabas.

– Kai dukra išskrido studijuoti, su vyru likote tik dviese. Jautėte namuose pasklidusią tylą?

– Supratau, kad tas jausmas bus, bet popierinių servetėlių prie pagalvės nebuvau pasidėjusi. Iš esmės buvau nusiteikusi, kad labai liūdėsiu.

Mūsų su dukra santykiai labai geri, kiekvieną dieną susirašome, skambinamės. Kai ji išvažiavo, man buvo toks palengvėjimas, lyg ji būtų įšokusi į paskutinį traukinio vagonėlį, nes jos mokyklos baigiamieji metai buvo per pandemiją.

Buvo visiškai neaišku, kaip su jais bus, – ar egzaminus laikys nuotoliniu būdu, ar universitetai priims nuo rugsėjo 1-osios.

Kai rugsėjo 13-ąją ji išskrido į Londoną, grįžau namo ir atsikvėpiau – pavyko!

Paskui, aišku, atėjo tas ilgesys. Vis galvoji, ar mano mažas vaikelis pavalgė? O tas vaikelis ima ir atsiunčia nuotraukas, įrodančias, kaip jam ten viskas gerai, kokius patiekalus gamina savo bendrabutyje.

– Ar esate atradusi tai, kas padeda neperdegti, rasti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio?

– Turiu nuliūdinti daugumą žmonių – deja, bet supratimas apie pusiausvyrą ateina tik po to, kai kokius penkiolika metų dirbi kaip visiška darboholikė. Kaip žmogus, kurio savaitgalis yra ne dvi dienos, o viena, kaip ta, kuri keliasi labai anksti ir pradeda baksnoti į telefono ekraną ar barškinti kompiuteriu.

Esu patyrusi tokį jausmą, kai nesupranti, kur dingo mėnuo.

Džiaugiuosi tik dėl vieno dalyko – kad mano sveikata gera ir viskas dar gerai veikia, kad bent jau naktimis visada miegu.

Tik pastaruoju metu – prieš trejus metus – atėjo jausmas, kad tikrai sugebu sustoti, pagalvoti, ar be manęs sugrius pasaulis. Ir kai supranti, kad nesugrius, paradoksas – iš lėto viską darydamas atrandi daugiau laiko.

Atrodo, jei darysi viską greičiau, sutaupysi laiko, bet iš tikrųjų taip nėra. Esmė tokia: jeigu darysi darbus vieną po kito, o ne penkis vienu metu, pirmiausia juos kokybiškiau padarysi ir nepervargsi, dar netgi jausi malonumą tai darydamas.

Stebuklo nėra – atradusi visiškai paprastą laiko planavimo būdą atradau ir kaip pailsėti, kaip pasidžiaugti tuo, ką darau, ir nenugrimzti į rutiną.

Mūsų darbas daugumai atrodo taip – „kaip jūs įdomiai gyvenate, nuolat nauji žmonės, filmavimai“. O iš tikrųjų esi apimtas nuolatinės įtampos, ką naujo parodysi ne po mėnesio, o jau kitą savaitę.

– Ar dukrai yra tekę laukti iš darbo vis negrįžtančios mamos?

– Niekada nebuvo taip, kad visai dingstu, bet, aišku, būdavo, kad grįždavau paskutinę akimirką, o namuose jau ir eglutė papuošta, ir viskas padaryta. Visą laiką būdavo didysis išsigelbėjimas – Kūčios pas mamą! Vadinasi, man nieko nereikia ruošti!

Tai padeda kažkaip išvinguriuoti. Tam tikru gyvenimo metu darboholizmas iš tikrųjų veža, manai, kad kitaip negali būti, nes nori viską padaryti tobulai.

O paskui supranti, kad ar tobulai, ar ne taip tobulai, vis dėlto viskas, kaip sakoma, į eterį išėjo. Aš dabar sakau, kad numirti darbe nereikia – reikia jame gyventi.

Jeigu nepatirsi to beprotiško perfekcionizmo, gal ir nesuprasi, kad reikėtų kažką daryti kitaip.

– Pandemijai užvėrus valstybių sienas jums kurį laiką teko pamiršti vieną didžiausių savo gyvenimo aistrų – keliones. Kada pastarąjį kartą leidotės į kelionę?

– Pastarąjį kartą buvau 2021-ųjų vasarą – tai buvo viena įspūdingesnių kelionių. Sugebėjome įlįsti į tuos plyšiukus, kai pasaulis atsiverdavo kelionėms.

Pavasarį viena kelionių buvo į Turkiją – važiavome į tokias vietas, kur man neteko būti, paskui keliavome po Graikijos salas – kaip tik tuo metu, kai jos atsivėrė.

Nuskridome į Mikono salą – kitą dieną buvo leista baruose groti. Nuplaukėme į Paro salą – ten atsidarė tavernos, kurios paplūdimiuose galėjo leisti muziką, rinkosi žmonės. Pakliuvusi į Santorinį pagalvojau – kokia laimė, kad aš dabar esu čia, nes sala buvo tuščia.

Nežinau, kam turiu padėkoti, bet man kartais nutinka tokių gerų dalykų, kai tiesiog galvoju: „Kaip bus, taip, aš padariau viską.“ Ir būna dar geriau, nei svajoji.

– Kokia jūs keliautoja? Einate, kopiate, ragaujate gyvenimą ar tingiai skaitote knygą ant šezlongo?

– Kelionėse aš einu ir valgau! Labai mėgstu ieškoti restoranėlių. Kai važiuoju į poilsinę kelionę, pasitikrinu, kas ką įdomaus surado. Be to, labai mėgstu vaikščioti.

Nelabai mėgstu baseinų. Kai išvažiuoju į tingias atostogas – dažniausiai su savo mama, nes ji tokio amžiaus, kad jau tikrai negali lakstyti, – tada, aišku, einu į paplūdimį, prie jūros, guliu saulėje ir viskas vyksta labai lėtai.

Bet jeigu atostogos yra su vyru, dukra ar mano draugais, niekas nedrybso prie baseino.

– Rudenį minėsite savo jubiliejų. Teikiate reikšmę gimtadieniams, asmeninėms šventėms?

– Visą gyvenimą labai mėgau švęsti savo gimtadienius, nuo pat vaikystės. Mama mano gimtadienius prisimena kaip kokį siaubą – ji žinodavo, kad pakviesiu daug draugų ir namai bus aukštyn kojom. Mano gimtadienis spalio mėnesį, niekas neatostogauja, visi grįžę į Vilnių ir visi gali dalyvauti.

Liūdna tai sakyti, bet dabar, pastaruosius kelerius pandemijos metus, nešvenčiau savo gimtadienio. Galvoju, gal dabar atšvęsiu bent jau šį? Su šokiais ir dainomis, kaip įprasta! Nors visko gali būti, gal atšvęsiu jį kur nors išskrisdama iš Lietuvos, jeigu bus galima, – tai irgi būtų šventė!

– Draugų kompanija jums – lyg antra šeima. Turbūt ir ta draugija bėgant metams nesikeičia?

– Tie seni draugai – nuo jaunystės, universiteto laikų – nelabai pasikeitė, yra šalia. Nežinau, kas turi nutikti, kad mes išsiskirtume.

Turėti gerų draugų ne mažesnė laimė nei turėti savo antrąją pusę, namus. Jeigu šioje srityje jums nesiseka, žinokite, kažkas negerai. (Juokiasi.)

Mano gyvenime draugai nuo vaikystės užėmė labai svarbią vietą. Aš apskritai labai mėgstu bendrauti su žmonėmis.

Džiaugiuosi, kad nutiko taip, jog per kelerius pastaruosius metus įgijau keletą labai artimų draugų. Tai neįtikėtina, kai tau ne dvidešimt keleri ir tu visur eini, lengvai susipažįsti. Būdamas vyresnis apskritai esi įtaresnis, atsargesnis – ko čia lįsti, kodėl turėčiau su kuo nors bendrauti?

Draugai – viena geriausių dovanų, kurią gali gauti iš gyvenimo. Negaliu patikėti, kas vyksta mano gyvenime, kokie vakarėliai, renginiai, pokalbiai... Kartais pati sau pavydžiu!

– Jeigu būtų galimybė leistis į pokalbį su savimi, kokia jūs buvote dvidešimties, ilgai galvotumėte, ką sau pasakyti, dėl ko įspėti, ką patarti?

– Tikrai nesakysiu, kad nugyvenau tobulą gyvenimą, klaidų nepadariau ir viskas buvo tik gerai.

Turbūt pirmiausia sau pasakyčiau – čia tokia jaunystės privilegija – nebūti tokiai kategoriškai. Tada daug dalykų man buvo juoda arba balta, jeigu kas nors ne pagal mane – tai pabaiga!

Kai kuriais atvejais būčiau drąsesnė. Net ir profesiniame kelyje man reikėjo daug žingsnių padaryti, kad išmokčiau bendrauti su žmonėmis taip, kaip reikėtų, kaip yra normalu.

Bet džiaugiuosi, kad turiu tokį normalų, optimistinį požiūrį į daugumą dalykų.

Nuo mažens turiu ir sveiką humoro jausmą – ne tokį, kad tik pokštauju ir visus aplinkui linksminu. Su juo gyvenimas lengvesnis.

Esu turėjusi ir sunkių momentų, bet su savo pačios ar artimųjų pagalba išlipdavau iš visko.

– Asmenybės formavimąsi lemia ir aplinka. Galbūt tą gyvensenos lengvumą ir laisvumą perėmėte iš savo tėvų?

– Mano jaunystės laikais nebuvo galimybių taip vertinti, kaip dabar gali vertinti jauną žmogų. Štai įkeli įrašą į socialinį tinklą ir tave vertina – ar sulaukei širdučių, patiktukų.

Tai gali atrodyti kaip žaidimas – jaunimas dabar taip bendrauja, – bet man atrodo, kad tai spaudimas. Esu savotiškai laiminga, kad to neturėjau.

Kas mane galėjo vertinti? Kiemo, klasės draugai, artimieji – žmonės, kurie iš principo į mane palankiai žiūri, be to, pasakytų, jeigu kas nors ne taip. O jeigu ir susipyksi su kokia drauge, po to susitaikysi.

O dabar... Daugybė spaudimo veiksnių – pradedant nuo elgesio, išvaizdos.

Nesistebiu, kad dabar jauni žmonės tampa tokie uždari, jiems turbūt baisu gyventi tą realų gyvenimą, nes tave bet kas gali sukritikuoti už bet kokį veiksmą – už tai, ką tu valgai, kaip atrodai, kaip nusijuokei ar į ką nors sureagavai.

Suaugę žmonės vieni kitiems daro tą patį, tik tiek, kad jie turi gyvenimiškos patirties ir sugeba numoti ranka: pasiginčijau kokioje feisbuko audroje, išvadinau visus, išvadino mane – atsijungiau ir rytoj to nebus.

Jauniems žmonėms atrodo, kad jeigu jie atsijungs nuo to socialinio tinklo, dings iš sociumo. Ne taip paprasta į tą didžiulį spaudimą numoti ranka. Paprasta tik tada, kai turi labai didelį savo aplinkos – šeimoje, namie, darbe, draugų rate – palaikymą, tuomet bepigu būti stipriam ir sakyti: „Ko tu dabar jaudiniesi?“

– Per tuos dešimtmečius televizijoje keitėsi ir jūsų išvaizda, ir stilius. Skiriate tam laiko, leidžiatės į stiliaus eksperimentus?

– Šiuo atveju esu beviltiška. Mano dukra yra iš tų, kurie turi labai gerą stiliaus pojūtį. Ji man kadaise sako: „Mama, kodėl tu, turėdama gražių drabužių, papuošalų, vis tiek vaikštai su džinsais, marškinėliais, o žiemą dar ir su megztiniu?“ Ir tikrai taip yra.

Šito aš, deja, neišmokau – kaip atrasti savo stilių, jau nekalbu apie kokias mados ikonas.

Graudu sakyti, bet per tiek laiko televizijoje vis dar esu iš tų žmonių, kurie mano, kad jeigu nežinai, ką rengtis, juoda suknelė labai tiks.

Dabar mano ir Rūtos stilistas yra Mantas Bartkus – man su juo saugu, aš žinau, kad jis žino, kas man tiks. Kartais jis pasiūlo kokį ekstravagantiškesnį variantą, bet visada žinau, kad bus gerai, man nereikia galvoti.

– Esate gurmanė, dievinate saldumynus. Kefyro vis dar negeriate?

– Ne, ne! Kefyro ir uogienių, ačiū – ne. Man iki šiol atrodo nusikaltimas „Napoleono“ tortui naudoti uogienę – kas tai sugalvojo?

Visi mano šeimos nariai labai mėgsta uogienes, jie su tais stiklainiukais barška visą žiemą – net neinu į virtuvę, kai pradeda juos dėlioti.

– Gal nuo šaukšto uogienės atbaido mintis apie cukrų?

– Cukrus manęs nesustabdys – aš kas dieną valgau pyragėlius. Nevalgau jokių uogienių, negeriu jokių kompotų – tai yra virta, perdirbta. Uogas valgau tik nuskintas!

– Apie jus nėra straipsnių su tokiomis antraštėmis kaip „pirmą kartą po skandalo prabilusi“, „tylos siena atsitvėrusi“ ir pan. Tas dramas paslėpėte, suvaldėte, kad nepasiektų viešumos?

– Visų žmonių gyvenime būna dramų, turbūt nėra nė vieno, net idealiausiai viešumoje atrodančio, žmogaus, kuriam kas nors nebūtų nutikę.

Mano gyvenime yra buvę ir labai liūdnų dalykų, bet nebuvo nieko skandalingo, apie ką bijočiau prasitarti, bijočiau, kad išaiškės.

Kartais pajuokaujame: man patinka gyventi savo nuobodų, bet neblogą gyvenimą. Man gyvenime taip susiklostė, kad sutikau labai gerus žmones, net su tėvais man pasisekė! Beje, nuo to reikėtų ir pradėti – na, pasisekė man gimti tokioje šeimoje, kuri buvo puiki.

– Ką iš savo tėvų atsinešėte į savo šeimos namus?

– Mano tėvai buvo labai rūpestingi, labai praktiški ir šeimyniški. Aišku, buvo ir kitoks laikas. Pavyzdžiui, savaitgalį mes važiuodavome į kolektyvinį sodą. Nuoširdžiai nekenčiau to sodo ir žinojau – kai užaugsiu, niekada neturėsiu jokio sodo!

Kartais man, paauglei, atrodydavo: kodėl turiu kažką daryti, nes „tokia tvarka“? Mane tai labai erzino, labai norėjau savo šeimoje gyventi kitaip ir iš esmės taip ir padariau.

Kai ištekėjau, visą laiką buvo toks kitas jausmas negu mano tėvų šeimoje, bet turbūt taip daro kiekviena karta – išbrauki tai, kas tau nepatiko. Pavyzdžiui, man visą laiką nepatiko begalinė tvarka, sustyguota dienotvarkė, įsipareigojimai, nors, kita vertus, vėliau supranti, kad visi šie dalykai tave padarė tokiu tvarkingu ir patikimu žmogumi.

Savo šeimoje norėjau, kad mes kalbėtumės. Man atrodė, kad mano tėvai, kaip ir visa jų karta, per mažai kalbėjosi. O mes kalbėjomės. Gal tai padėjo išvengti blogų dalykų?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.