Šiandien muzikantas vis dar gyvena kaip naktinis paukštis – kad ir kiek bando perstumti savo laiką į „normalesnį“, gulasi ir keliasi kur kas vėliau, nei įprasta kitiems.
„Naktis man – kūrybai tinkamiausias metas. Ir ta kūryba nėra vien dainos. Tai procesas: kartais tiesiog rašai, žiūri ką nors ar groji be tikslo, kol įeini į tam tikrą nuotaiką. Jei stebėtumėte menininką iš šalies, kartais atrodytų, kad jis nieko neveikia.
Kūryba – vidinis procesas, protas nuolat veikia labai stipriai, galvoje sukasi uraganas, kuris vėliau taps daina ar kuo kitu“, – pasakojo muzikantas.
Šiuo metu dainininko mintyse – pasiruošimas dviem dideliems koncertams, kurie Klaipėdoje ir Kaune vyks kovo antroje pusėje.
„Tai, kas vyksta pasaulyje, tikrai kelia nerimą... Kita vertus, randu laiko ir pasidžiaugti gyvenimu. Einu pasivaikščioti, su žmona Inga pasigaminame ką nors skanaus, susitinku su draugais ar pažįstamais.
Mano receptai – iš to, ką randu šaldytuve, dažnai net pavyksta išgauti ką nors labai skanaus.
Gyvenimas, net jei bandytum nieko neveikti, yra neišvengiamas tol, kol esi gyvas“, – kalbėjo Andrius.
Paklaustas, ar žmoną palepina pusryčiais į lovą, vyras nusijuokė: tai pernelyg romantizuotas dalykas. Ne filmuose, o realiame gyvenime žmonės tiesiog pabudę keliauja į virtuvę.
Geriausias poilsis dainininkui – gulėti vandenyje. Ir kūnui, ir mintims. Dar galvą išvėdina ilgi pasivaikščiojimai – miške ar sostinės Senamiestyje.
A.Mamontovas niekada nebuvo susigalvojęs, kuo norėtų matyti savo vaikus.
„Tiesiog visada norėjau, kad jie darytų tai, kas jiems patinka, galėtų iš to pragyventi ir būtų laimingi. Man tai, kad žmogus privalo išreikšti save, ir atrodo svarbiausia. Pasirinkti veiklą, kuri teikia džiaugsmo, kuria žmogus dega.
Negaliu visiškai drąsiai atsakyti dėl savo vaikų – galbūt jie dar ieško, nežinau, ar tai, ką jie daro dabar, – galutinis jų radimo taškas. Jokiu būdu niekada nesiruošiu daryti jokio spaudimo.
Esu įsitikinęs, kad klausimas „Kuo būsi užaugęs, ar jau apsisprendei?“ – labiausiai užknisantis suaugusiųjų klausimas paskutinių klasių moksleiviams. Kartais per jėgą išspausti mokinių atsakymai ne visada būna teisingi“, – sakė jis.
A.Mamontovo dukra Viktorija (27 m.) studijavo politikos mokslus, baigė universitetą Hagoje, Nyderlanduose. Grįžusi į Lietuvą jauna mergina trejus metus dirbo asistente pas režisierę Dalią Ibelhauptaitę „Vilniaus operoje“.
„Jai patiko organizacinis darbas, tad jį ir tęsia. Jau septintus metus Viktorija organizuoja Gatvės muzikos dieną, dirba su fotografais, vaikų teatru, koncertais“, – sakė muzikantas.
Sūnus Andrius (23 m.), pasak dainininko, vieną dieną tiesiog paprašė tėvo nuvežti jį pas būgnų mokytoją. Groti būgnais jam puikiai sekėsi nuo pat pirmosios pamokos. Vaikinas baigė muzikos institutą Berlyne.
„Andrius su bičiuliais groja keliuose kolektyvuose. Jauniems muzikantas reikia kuo daugiau groti visur, kur tik įmanoma, išsikovoti savo auditoriją, susistyguoti, atrasti savo stilių. O būtent tuo metu, kai jiems reikia būti aktyviausiems, smogė pandemija, ant jaunų galvų nukrito karantinas.
Tai dvidešimtmečių kartai, tiems, kurie po mokyklos planavo čiupti gyvenimą už kupros, įsivaizduoju, nebuvo lengva. Dvejus metus jiems teko stovėti vietoje. Tai tikrai nemenkas išbandymas“, – samprotavo A.Mamontovas.
Dainininkas šypsojosi, kad sūnus jo neklausia patarimų apie muziką, tačiau jei įrašo kokį kūrinį, visada atsiunčia ir tėvui. Mat jam įdomu paklausyti.
„Manau, kad sūnus man galėtų duoti daugiau patarimų nei aš jam. Juk jis turėjo geriausius mokytojus, jam dėstė žinomi muzikantai. Mūsų patirtis be galo skirtinga – aš mokiausi pats. Mes buvome uždaryti, viską turėjome išrasti patys klausydamiesi užsienietiškų įrašų ir bandydami juos atkartoti ar atspėti, kaip jie padaryti.
O Andrius gavo realias žinias iš žmonių, kurie veikia realiame muzikiniame pasaulyje“, – kalbėjo A.Mamontovas.
Abu vaikai – savarankiški, tėvas su jais bendrauja kaip su draugais, kaip lygus su lygiu. Kol sūnus gyveno Vilniuje, dviese eidavo į filmus, ieškodavo, kas jiems įdomu, diskutuodavo. Ir dabar juodu kone kasdien apsikeičia informacija, kalbasi ir itin aktualiomis temomis – apie Rusiją, Ukrainą.
„Vaikai domisi, seka įvykius, tai svarbu ir man, ir Ingai. Juk nuo tų įvykių priklauso ir mūsų gyvenimas. Neįsivaizduotum net ką daryti, jei tokie įvykiai prasidėtų Lietuvoje. Baisu, žinoma. Žinant tą valstybę... Ji vis dar nepagijo nuo imperinio noro išplėsti savo sienas, užuot susitvarkiusi milžiniškas vidines problemas, žmonių mąstymą stengiasi nukreipti kitur.
Kita vertus, negali atimti iš savęs gyvenimo – norisi kurti, turėti ateities planų, nepasiduoti panikai, išlaikyti ramybę, būti racionaliam.
Stengiuosi nepamiršti, kad svarbiausia – šiandiena. Viskas, ką turi, yra čia ir dabar, daugiau neturi nieko. Tai svarbiausia, į ką norisi nukreipti savo dėmesį. Į šią akimirką.
Jei vaikams reikia gyvenimiškų patarimų, jie dažniau kreipiasi į mamą. Aš – toks draugelis“, – šypsojosi muzikantas.
Nepaisydamas pandemijos suvaržymų baigęs studijas sūnus liko gyventi Berlyne. Negana to, taip sutapo, kad šiuo metu Berlyne gyvena ir Viktorija – mergina Vokietijos sostinėje įsikūrė su draugu, gavusiu čia darbą.
„Berlynas – nuostabus miestas, atitinkantis ir mano pasaulėžiūrą, skonį. Jame pulsuoja kūrybiška jaunatviška energija, čia – naujausios technologijos, menai, alternatyva, avangardas. Tai jaunos energijos miestas, o kartu jame matoma ir visa Europos istorija.
Keletą kartų per metus ten važiuoju, su žmona ir pagyvenę ten esame keletą mėnesių, planuojame ir dar ilgėliau paviešėti. Noriu dar patyrinėti šį miestą, nueiti į koncertus, kurių ten kasdien vyksta begalė, pajusti tas įvairias spalvas, aurą, atrasti neturistines vietas.
Tikrai džiaugiuosi, kad vaikai yra ten ir jiems patinka šis miestas“, – atviravo A.Mamontovas.
Dainininkas anksčiau ne kartą yra sakęs, kad viena svarbiausių jo pamokų vaikams – kelionės. Kad jose vaikų pasaulėžiūra plečiasi ir jie pamato, kad tavo kiemas nėra visas pasaulis.
„Lietuva nėra uždara, uždaryta. Lietuvos siena į Vakarus leidžia mums keliauti, pažinti pasaulį – tai vienas didžiausių privalumų, kuriuos mums suteikia laisvė ir nepriklausomybė. Mes galime ir pasirinkti gyventi kitur. Dukra nori gyventi Lietuvoje. Sūnus dar nėra apsisprendęs. Žmogus turi gyventi ten, kur jaučiasi laimingas ir reikalingas. Dėl to žmonės ir emigruoja – vieni ieško geresnio uždarbio, kiti – vietos sau.
Taip, aš keliones mačiau kaip geriausią auklėjimo priemonę, apskritai geriausia, ką galėjome jiems duoti. Pasaulyje daug skirtingų žmonių, skirtingų spalvų, idėjų, gyvenimo būdų, principų, vertybių.
Norėjau, kad vaikai pamatytų kuo didesnę paletę, iš kurios paskui pasirinks tai, kas tinka jiems. Mes kartais negalime pasirinkti, nes nežinome apie tokių pasirinkimų egzistavimą. Norėjau to pasirinkimo savo vaikams“, – pasakojo A.Mamontovas, pats jaunystėje po pasaulį keliavęs per knygas.
Muzikantas neišgyvena, kad abi atžalos – užsienyje. Mat Berlynas – labai arti. Sėdę į lėktuvą juodu su žmona jau po kelių valandų gali apkabinti savo vaikus Vokietijos sostinėje. Tad ir begalinio ilgesio ar ilgų išsiskyrimų kartėlio dainininkas nejaučia.
„Susisiekimas labai geras, skrydis trumpas, internetas veikia puikiai – susiskambiname su vaikais kasdien. Be to, nejaučiame ir tuščių namų sindromo. Kai vaikai pasuko savo keliais, mudu su Inga išsikėlėme iš šeimos namų. Dabar tai mūsų dviejų namai, vaikai turi savo, ir tokie jie buvo nuo pirmos dienos čia. Žinoma, vaikai ir čia turi savo kambarį, bet senąjį butą jau palikome.
Dėl to, kad vaikai toli, kiek sunkiau Ingai, ji linkusi emocionaliau reikšti savo ilgesį. Ir tai suprantama. O jei ilgesys labai prispaustų ir mane, sėsčiau į lėktuvą“, – pasakojo Andrius.
Į didesnius namus muzikantas su žmona persikėlė kiek netikėtai – tiesiog pamatė parduodamą namą ir nesugebėjo jam atsispirti. Tokio plano juodu neturėjo.
„Netikėtai radome svajonių namus už mums prieinamą kainą. Negalėjome atsispirti. Gyvename miške ir dabar net neįsivaizduočiau, kad galėtume būti kur nors kitur.
Viską čia įsirengėme patys taip, kaip mums norėjosi. Žinoma, mums pagelbėjo dizaineris. Namas iš esmės yra kitoks būstas nei butas, čia kyla klausimų, kurių nežinome, įvairių niuansų, kuriuos turėjo kas nors paaiškinti. Ar mūsų namas išmanusis? Taip, pusiau“, – pasakojo visada naujausiomis technologijomis besidomėjęs muzikantas.
Vyras neslepia – iš buto persikėlęs į namą jis su malonumu atrado ir žolės pjovimą, ir sniego kasimą žiemą. Tai nuostabi meditacinė veikla, kuri puikiai išvalo smegenis, malonūs kiemo darbai. Namuose daugelis dalykų automatizuota, o jei ko nežino, pasikviečia meistrą.
Muzikantas su žmona laiko jūrų kiaulytę. O į kiemą kone kasdien užsuka katinas, kurį sutuoktiniai pavadino Rudolfu.
„Jis jau kaip mūsų kiemo gyventojas – storas, didelis ir labai gerų manierų“, – juokėsi dainininkas.
Žinoma, pagrindinė muzikanto gyvenimo dalis – koncertai. Andrius neslepia be galo pasiilgęs scenos, didelių erdvių, pasiruošimo koncertams. Juk per pandemiją dainininkų veikla buvo gerokai pristabdyta.
„Išėjimas į sceną – didelio darbo rezultatas. Šiems koncertams ruošiuosi jau kelis mėnesius, su grupe repetuojame kone kasdien. Norisi, kad viskas būtų puikiai, juk toks didelis koncertas vyks po didelės pertraukos.
Bandysime panaudoti vandens instaliacijas scenoje – vandenį ir ugnį, sujungsime šias gamtos stichijas. Prie to dirba daugybė profesionalių žmonių. Aš visur stengiuosi pasidalyti idėjomis, padiskutuoti. Man reikia aprėpti visą renginį, kad nenutoltume nuo mano stilistikos.
Pasiilgau. Pagavau save galvojantį, kad pamiršau tą jausmą, kas yra koncertas, kaip bendrauti su publika, lyg vėl pirmą kartą išeitum į sceną. Tai nėra blogas jausmas, tik keistas. Turėtų būti smagu, grosiu daug žinomų dainų ir šiek tiek naujų“, – pasakojo A.Mamontovas.
Vyras atviravo, kad ypatingų ritualų prieš pasirodymus neturi, bet prieš koncertą kelias valandas visada stengiasi praleisti kartu su grupe – gerti kavą, šnekučiuotis.
„Kreipiamės į rokenrolo Dievą ir prašome jo palaimos“, – juokėsi muzikantas.
