Rožinį Marijos Šalaševičienės gyvenimą neseniai supurvino skandalas dėl jos kuriamų papuošalų. Neva juose yra Europoje draudžiamos medžiagos.
„Kai matau moters veide džiaugsmą ir šypseną, mano pačios gyvenimas prisipildo prasmės. Tai jausmas, kurio neįmanoma įsigyti už pinigus. Man liūdna ir gaila, kad kūrybos kelyje turiu susitikti su patirtimi, kuri leidžia susipažinti su kitų konkurencija ir pykčiu“, – galiausiai pakomentavo Marija.
Kritikos sulaukusi moteris teigė turinti dokumentus, kad papuošalai yra iš sertifikuotų tiekėjų.
„O tiems, kurie pradeda savo kelią, noriu palinkėti: neatsisakykite svajonių, net jeigu kas nors bandys jas drabstyti purvu ir blogais žodžiais. Išlikite drąsūs. Eikite į priekį ir nenustokite kurti“, – linkėjo Marija.
Mėgstama veikla, įtraukusi nuo vaikystės, nuo paauglystės mylimas vyras Tomas (29 m.), du sveiki mažyliai – ketverių metų sūnus Jokūbas ir pernai liepą gimusi dukrelė Adelė, kurių kiekvieno gimimas tarsi paženklintas parduotuvių „Mari Made“ Kaune ir Vilniuje atidarymo, statomas naujas namas Kauno rajone – atrodytų, ko dar gali norėti Marija.
Tačiau jaunos moters istorija sujaudina ne vieną – politiko Petro Gražulio dukra neslepia, kad gyvenimą, kurį gyvena šiandien, kruopščiai kūrė pati, niekas nebuvo paduota ant padėkliuko.
„Augome be tėvo. Jis dažniausiai būdavo arba Vilniuje, arba Gargžduose – visur, tik ne namuose“, – paklausta apie vaikystę pirmiausia ištaria ji.
Keturi vaikai augo apsupti begalinės mamos Ramintos meilės ir rūpinimosi. Antras vaikas šeimoje Marija su broliais ir seserimi gyveno dideliame name Kauno rajone. Mama su vaikais dažnai keliaudavo atostogauti, tad savo vaikystę kūrėja vadina laiminga ir smagia.
Tėvą, kuris namuose pasirodydavo retai, Marija vadina itin griežtu. Jam pasirodžius šeima dažnai sulaukdavo ne pasiilgusio glėbio, o priekaištų, kad nesutvarkytas garažas, kieme nenupjauta žolė ar neišravėti tarpai tarp plytelių, sujaukti namai.
„Nesiilgėdavome to tėčio grįžtančio – jau vaikai būdami laukdavome jo kaip ant adatų, visi žinojome, kad jam grįžus lėksime dirbti nenudirbtų darbų. Ir jam nebūdavo svarbu, ar tuo metu esame ką nors susitarę su draugais, ar turime kitų planų – namai ir kiemas privalėjo blizgėti.
Ryšio su tėčiu vaikystėje tikrai nebuvo – jis, pats iš didelės šeimos, tiesiog nemokėjo jo kurti. Ir pagarbos mamai nemačiau. Broliams, tikiu, dėl to nėra lengva puoselėti asmeninius santykius – juk berniukai visko mokosi iš tėvo pavyzdžio, kurio nebuvo“, – pasakojo M.Šalaševičienė.
Apie mamą Ramintą moteris kalba pačiais šilčiausiais žodžiais ir patikina, kad dabar, pati augindama du vaikus, dar labiau supranta, kokia stipri moteris yra jos mama. Būtent jai Marija dėkinga ir už įdiegtas pagrindines vertybes, ir už moteriškumo bei rūpinimosi kitais pamokas.
„Visada išdidi, didelės širdies ir laiminga. Visada su šypsena tvirtai žengianti per gyvenimą. Ji be galo švelni mama, myli ir rūpinasi ne tik savo vaikais, bet ir aplinkiniais. Ir mane to išmokė. Daug kas man sako, kaip aš spėju pagalvoti apie kitus, pati turėdama daug darbų, šeimą.
Mamos gyvenimas tikrai nebuvo lengvas, kol mes buvome maži, – juk augino mus keturis faktiškai viena. Bet mes, vaikai, niekada nematėme nei jos nuovargio, nei liūdesio, tik užaugę supratome, kokia ji stipri visa tai atlaikiusi. Manau, kad aš stipri moteris, bet mano mama – dar stipresnė“, – samprotavo kūrėja.
Ji prisiminė, kad mamai nebuvo lengva ir tada, kai vaikų pilni namai ištuštėjo – kai ji su broliais ir seserimi užaugo ir paliko gimtuosius namus. Visą savo gyvenimą iki tol atidavusi rūpinimuisi kitiems moteris turėjo išmokti gyventi viena.
„Atsirado tuštuma, o persilaužti ir gyventi sau, pamiršti blogas emocijas reikėjo išmokti. Šiandien jai puikiai sekasi tvarkytis, galiu tik pasidžiaugti. Šiandien mamos laimė – laimingi mes, vaikai“, – pasakojo Marija.
Jauna moteris prisipažino, kad visai neseniai mama jai asmeniškai padėkojo už įkvėpimą skirtis su vyru. Gražuliai skirtingais keliais oficialiai pasuko 2013-aisiais. R.Gražulienei tuomet atrodė, kad galbūt reikia likti kartu su vyru dėl vaikų, kad jų keturių gyvenimas būtų labiau visavertis.
„Ji baiminosi, kad išsiskyrusi su tėčiu traumuos mus, vaikus. Tuomet, mokydamasi 12-oje klasėje, patikinau ją, kad skyrybos nei mūsų meilės jai, nei tėčiui nepakeis. O meilės ir pagarbos tarp tėvų nebuvo, tad dėl ko mamai reikėtų kentėti? Seniai reikėjo išsiskirti!
stipraus tėvų ryšio, meilės niekada nemačiau, o mes tuomet jau buvome užaugę – man atrodė normalu, kad jie pradėtų kurti savo gyvenimus nesaistomi jokių saitų“, – pasakojo M.Šalaševičienė.
Vaikystėje beveik nebendravusi su tėvu, šiandien Marija džiaugiasi puikia draugyste su juo. P.Gražulis kone kas savaitgalį kviečiasi vaikus į svečius, vasarą namų kieme mėgsta čirškinti kepsnius, gamina kitus patiekalus, myli ir žaidžia su anūkais. Duktė įsitikinusi, jog taip tėvas tarsi bando kompensuoti tai, kad vaikystėje nebuvo tobulas.
„Dabar bendraujame labai artimai, matome, kad be galo myli ir mus, ir mūsų vaikus, pasiilgsta. Šeimoje jis tikrai geras, juokingas, šeimyniškas ir darbštus žmogus, su kuriuo smagu leisti laiką. Ir jam smagu.
Nesikalbame mes tik vienu klausimu – apie politiką. Mūsų nuomonės čia visiškai prasilenkia. Daug dalykų, kuriuos politikoje daro tėtis, aš daryčiau kitaip“, – atviravo moteris.
Beje, būtent Mariją kadaise Petras bandė pakreipti į politiką: jis matė, kad dukra turi šiai profesijai tinkamų savybių, – charizmą, užsispyrimą, tikslo siekimą, sugebėjimą kalbėti argumentuotai.
„Man politika niekada nepatiko, tai niekada neatrodė rimta. Ją matau kaip purvinus žaidimus, ten pilna negražių užslėptų intrigų, mano nuomone, ten niekada nebus teisybės. O ten, kur nėra teisybės, nėra ir manęs.
Gal dėl to tėvas visą gyvenimą ir kovoja dėl jos, eina prieš sistemą, bando įrodyti savo tiesas, o dėl jų dažnai yra ir trypiamas, ir paminamas, ir užgauliojamas.
Matydama tėvo politinį kelią nuo to kelio noriu bėgti kuo toliau“, – atviravo garsi moteris.
Būti politiko P.Gražulio dukra nebuvo lengva ir mokykloje – per dantį jo vaikus traukė ne tik kiti mokiniai, bet ir kai kurie mokytojai.
„Eik, pamaitink tėvą“, – girdėjo Marija tuomet, kai politikas buvo paskelbęs bado streiką Seime. Vaikui širdelę ypač skaudėjo – juk klasės draugai net nežinojo, kad vaikai su mama buvo nuvykę į Vilnių, nuvežė jam krepšį maisto ir kone maldavo atsisakyti bado akcijos, tačiau vyras šeimą tik nuramino: „Viskas bus gerai.“
Marijai su broliais ir seserimi šis prisiminimas itin skaudus, mat vaikams matyti stipriai sulysusi tėvą tuomet buvo tas pat, kaip žvelgti jo mirčiai į akis.
„Buvome tikrai išsigandę, verkėme ir prašėme valgyti. Tėtis ant čiužinuko Seime, apsikabinęs medinėmis lentelėmis... Mums nerūpėjo jo politinės agitacijos, prašėme tik valgyti.
Beje, anksčiau ne vieną viešą bado akciją rengęs tėvas ir šiaip mėgdavo pabadauti – taip sveikatindavosi. Tačiau prieš kelerius metus badaudamas atvažiavo pas mus į svečius, ir nusilpęs organizmas pasakė stop – jam smogė podagra.
Gydytoja patvirtino, kad ne jo amžiui ir sveikatai tokie drastiški badavimai. Pragulėjo pas mus per Kalėdas, šiaip ne taip atsigavo... Tada mums pažadėjo, kad daugiau bado nebus“, – pasakojo politiko dukra.
Kiek save prisimena, Marija mėgo rankdarbius. Kūryba augo kartu su ja, poreikis susikurti ką nors vis stiprėjo. Štai su seserimi iš malkučių susikonstravo aukštakulnius, o mokyklos išleistuvėms puošėsi šilkine suknele, tapyta pačios rankomis.
Vis dėlto baigus mokyklą ir renkantis studijas nugalėjo ne kūryba, o dar viena Marijos meilė – vaikams. Mergina, paraginta mamos, pasirinko akušerijos studijas, o jas baigusi laiminga išvyko dirbti į Vilkaviškio ligoninę.
„Be galo mylėjau mažus vaikus. Buvau aštuonerių, kai gimė jauniausias brolis. Drąsiai sakau, kad aš jį užauginau, – neleidau mamai jo nei čiūčiuoti, nei keisti sauskelnių, kėliausi naktimis. Man labai patiko juo rūpintis.
Dėl to labai džiaugiausi ir studijuojanti akušeriją. Labai norėjau pradėti dirbti gimdykloje! Su didžiausiu malonumu rūpinausi ir nėščiosiomis, ir moterimis po gimdymo, priimti naujagimius buvo nuostabi patirtis. Jaučiausi svarbi, reikalinga“, – pasakojo moteris.
Tačiau galiausiai jaunai akušerei teko nusivilti: medikai nevertinami nei morališkai, nei finansiškai. Ką jau kalbėti apie didžiulę sistemos votį – mobingą, kurį teko patirti ir jaunai specialistei Vilkaviškyje.
„Ligoninės vadovas buvo puikus jaunas gydytojas. Bet mano skyriaus vedėja... Ji labai nemėgo tokių kaip aš – gražių, jaunų, išsimokslinusių ir norinčių dirbti. Ji mane trypė, menkino nuo pirmos minutės. Prie pacienčių ant manęs rėkdavo, žemindavo.
Ką jau kalbėti apie jos pačios pacienčių lankymą – eidavo kaip audra, po apžiūrų palikdavo moteris nuogas, net nepriklotas, neuždarydavo durų paskui save... Bėgdavau iš paskos, klodavau tas moteris, uždarinėdavau duris ir sakydavau, kad tuoj grįšiu.
Ir šiandien nesuvokiu, kaip galima šitaip dirbti savo darbą ir taip nekęsti pacienčių, šiame skyriuje – ypač jautrių. Juk moterys čia arba ką tik pagimdžiusios, arba tuoj gimdysiančios...
Kovojau iš paskutiniųjų, neleidau jai taip elgtis, rašiau ne vieną raštą apie jos elgesį. Tačiau ligoninės vadovas tik palinguodavo galva... Ten viskas taip įsisenėję, kad net jis jautėsi bejėgis“, – pasakojo Marija.
Iš ligoninės išėjusi motinystės atostogų moteris čia nebegrįžo.
Be to, jau buvo prasidėjęs ir kūrybinis kelias – pamačiusi Marijos sukurtą papuošalą panašaus užsinorėjo ir sesuo, kone iškart – ir kelios draugės. Sesuo čia pat pasiūlė pavadinimą „Mari Made“ ir pamokė: „Jei tavo papuošalų taip nori draugės, gal norės ir nepažįstamos moterys. Reikia joms tai tiesiog parodyti.“
Tikrąjį šuolį Marijai pavyko padaryti padedant socialiniams tinklams. Prieš Kalėdas 2015-aisiais įdėjus savo kurtus papuošalus į socialinius tinklus jie buvo iššluoti – patikusius žmonės išpirko šventėms.
Įkvėpta tokios sėkmės kūrėja nenuleido rankų – jau kovą su savo stendu stojo Kaziuko mugėje.
„Ji man buvo be galo sėkminga! Pasistačiau gražią palapinę, jau buvau pasigaminusi pakuotes, viską gražiai susidėliojau. Mugėje sulaukiau ir pirmo pasiūlymo bendradarbiauti – mane pastebėjo vienas butikas.
Tada gavau ir pirmą šaltą dušą – atsirado ir tokių, kurie mane kaltino kiniškų prekių pardavinėjimu lietuviškų prekių mugėje!“ – pasakojo M.Šalaševičienė.
Šiandien „Mari Made“ prekės ženklas turi dvi parduotuves – Kaune ir Vilniuje. Marija atvira – tuomet, pati prekiaudama savo gaminiais Kaziuko mugėje, nė pamanyti negalėjo, kad jos pomėgis taps tokiu sėkmingu verslu.
Šiandien Marijos komandoje dirba 10 merginų, o sau ji pasilikusi tik kūrybą – kuria naujus gaminius, generuoja idėjas, ieško įdomesnių sprendimų, užsako medžiagas ar papuošalus iš tiekėjų.
„Kai darai tai, apie ką svajoji, ką mėgsti, ateina ir pinigai, ir sėkmė. Šiandien gal net per mažai vertinu tą sėkmę...
Anksčiau tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad viskas taip įsisuks. Kartais pasiilgstu tų karoliukų vėrimo, krapštinėjimosi, nuvažiuoju į darbą ir veriu, komponuoju, dėlioju naujas mintis“, – pasakojo kūrėja.
Paklausta apie pažintį su dabar jau vyru ir savo vaikų tėvu Tomu Marija šypsosi – jų meilės istorija verta knygos puslapių ar net kino juostos. Vienas į kitą dėmesį juodu atkreipė būdami kokių 13 metų, dar mokydamiesi toje pačioje mokykloje. Paaugliai draugavo, mylėjo, bet galiausiai nusprendė sukti skirtingais keliais.
„Buvome labai jauni, dorai net nesupatome, kas ta meilė ir kokia ji turi būti. Neturėjome nei patirties, nei brandaus suvokimo.
Išsiskyrėme, tačiau vis tiek palaikėme ryšį, kartais susirašydavome, pasiteiraudavome, kaip kuriam sekasi. Kiekvienas turėjome jau kitus santykius, bet aš visąlaik be Tomo jutau tuštumą. Visą tą laiką, kai buvome atskirai, pasvarstydavau, o kaip čia pasielgtų Tomas, ką jis pasakytų toje situacijoje, o kaip jausčiausi aš, jei šalia dabar būtų ta paauglystės meilė.
Galiausiai prabėgus bene penkeriems metams sutarėme susitikti arbatos. Atėjau, Tomas mane iškart apkabino... „Gal daugiau jau manęs ir nebepaleisk“, – teištariau. Jis ir nebepaleido“, – šypsojosi jauna moteris prisimindama jų meilės atgimimo dieną.
Šiandien du vaikus auginantys sutuoktiniai tikri – pasirinkimas tuomet buvo lemtingas. Vaikai, buitis, darbai ir kasdienybė jų meilės negesina.
Ar nebuvo nė dienos, kad suabejotų savo galbūt jaunatvišku sprendimu? Marija atvira: iškart po vestuvių ją buvo užplūdusios egzistencinės mintys.
„Ką aš padariau? Ar aš ne per jauna santuokai visam gyvenimui? Ar esu teisi priėmusi tokį sprendimą? Ar čia tikrai mano vienintelis žmogus?“ – klausiau savęs.
Ištekėjau 24-erių. Man santuoka reiškia labai daug, gal dėl to ir apniko tokios mintys. Ir šiandien mūsų meilė – kad ir aptrinta buities, vaikų ir kitų rūpesčių – vis dar tokia pat didelė. Kartais gal liepsnoja mažiau aistrų, kartais gal ir susipykstame dėl smulkmenų, bet kai atrandame laiko pabūti dviese, abu lengviau atsidūstame – drugeliai mūsų širdyse dar tikrai skraido ir jie tikrai dideli“, – pasakojo ji.
Šiandien ir tą pačią meilę moteris vertina visai kitais aspektais, nei vertino anksčiau. Savo vyrą ji myli jau vien už tai, kad jis suteikia begalinę laisvę būti tuo, kuo yra. Jo palaikymas, paskatinimas įvairiuose gyvenimo žingsniuose – kūrėjos stiprybė.
„Koks šalia tavęs palydovas, toks ir bus tavo gyvenimas. Prieš tai turėjau ir kitokius santykius: buvau nevertinama, engiama, smerkiama, tad turiu su kuo palyginti. Kodėl mano gyvenimas šiandien gražus ir sėkmingas?
Nes mano vyras savo gėle, kad ji visąlaik žydėtų, rūpinasi kaip sodininkas. O kai vysta mano lapeliai, būnu niurzga ar pamirštu pasidžiaugti kokiais nors momentais, Tomas visada bus tas, kuris vėl užlies stebuklingu vandeniu ir aš vėl žydėsiu, su šypsena sieksiu tikslų ir džiaugsiuosi tuo, ką turiu“, – atviravo Marija.
Ir dirbanti, ir vaikus auginanti moteris jau nebegraužia savęs, kad ne visą savo laiką atiduoda mažyliams. Ji įsitikinusi, kad šeima, vaikai laimingi tada, kai laiminga mama. O tik namuose prižiūrėdama vaikus tokia nesijaustų. Tiesa, kartais ir ji pasijunta kaip voverė, lekianti uždarame rate ir niekur nespėjanti, bet dažniausiai užtenka gerai išsimiegoti, ir rytas jau nušvinta gražiomis spalvomis.
„Motinystė man leido suprasti, kad meilė gali būti dar didesnė, moters širdyje jos – begalybė. Atrodo, myliu, sprogstu meile vyrui, o gimus vaikui tos meilės atsiranda dar daugiau, gimus antram – dar. Ji nesibaigia, nemažėja, jos nereikia dalinti dalimis“, – kalbėjo M.Šalaševičienė.
Auginti du mažus vaikus tikrai nėra lengva, bet jei nori – susidėlioji. Jokūbas jau eina į darželį, Adelę kelias valandas per dieną prižiūri auklė.
Ji įsitikinusi, kad buvimas namuose, buityje, rutinoje visoms moterims neišeina į gera. Jei yra galimybių – būtina ieškoti pagalbos. Psichologiškai taip geriau ir vaikui, ir mamai – juk pavargusi, pikta ir namie užsisėdėjusi moteris neatneš laimės į namus. Kiekvienai reikia pailsėti, pabūti tik sau, turėti laisvą akimirką nuo buities vien tam, kad suprastum, kiek daug turi ir kokia laiminga esi.
„Karantinas man sudėliojo mintis, kokie svarbūs mums artimi žmonės ir bendravimas. Darbų prasme nebuvo labai sunku užsidaryti namuose – tuo metu įsisiūbavo internetinė prekyba, vyras taip pat dirbo iš namų, bet bendravimo, žmonių, gyvo ryšio alkis buvo milžiniškas.
Susitikti, kalbėtis, gerti arbatą kur nors gamtoje – štai ko reikia žmogaus pilnatvei. Man tai labai svarbu. Per darbus, vaikus ir taip turime tam mažai laiko, bet kai jo randame – mėgaujamės visa širdimi“, – sakė Marija.
Ji pasidžiaugė, kad vasarą gimusi Adelė – itin ramus vaikas, o Jokūbas stebina aktyvumu. Jau nuo pusantrų metukų jis važinėja keturračiais. Tėvai pasitiki vaiku, nedraudžia jam įgyvendinti savo norų.
„Žinau, kad jis vienas niekada neis į jūrą, kad, jei leidau kopėčiomis užlipti du laiptelius, nežengs ant trečiojo. Tikrai nesaugome paranojiškai, stengiuosi neprisigalvoti, kas būtų, jei būtų“, – pasakojo M.Šalaševičienė.
Šeima be galo vertina ir galimybę keliauti, pažinti pasaulį. Moteris su ilgesiu prisimena, kaip tokiu metu pernai ilsėjosi Maldyvuose. Jau būdami ten juodu su vyru net kelis kartus prasitęsė kelionę ir salose praleido tris savaites – taip jiems ten patiko.
„Visada keliaujame visa šeima, nejaučiame poreikio su vyru išvykti dviese. Kartą, kai Jokūbui buvo dveji, trims dienoms išskridome dviese į Paryžių ir jau antrą dieną veržėmės namo. Tada ir supratome, kad keliauti be vaikų – ne mums.
Ir nebūtinai tos kelionės turi būti labai egzotiškos, labai tolimos ar įspūdingos. Lygiai taip pat gera išvažiuoti ir Lietuvoje, kad ir į kokią sodybą, pabūti apsuptiems miško, gamtos. Mėgstame pakeliauti ir savo šalyje“, – sakė M.Šalaševičienė.
Beje, Marija įsitikinusi, kad meilę gamtai jai įskiepijo tėvas. Politikui visada buvo itin svarbu, kad namų kiemo augalai klestėtų, to jis mokė ir vaikus.
„Jis labai rūpinosi kiemo augalais. Noriu būti gamtoje, tiesiog sėdėti ir žiūrėti į medžius. Statomės namą ir man kur kas labiau rūpi apsisodinti kiemą pušaitėmis nei sugalvoti, kokie viduje bus baldai“, – juokėsi moteris.
Marija prisipažino, kad prasidėjus karui Ukrainoje ją, kaip ir visą jos šeimą, buvo apėmusios itin slegiančios emocijos: baimė, liūdesys, išgąstis, bejėgiškumas. Jautrią moterį įvykiai netoli mūsų šalies išties sukrėtė – tuomet ji suprato, kaip iš tikrųjų visi nori tiesiog gyventi.
Šiandien emocijos jau atlėgo, ji su vyru stengiasi nebežiūrėti žinių ir kiek gali padėti karą išgyvenantiems žmonėms.
„Sąmoningai nebeleidžiu manęs valdyti tik blogoms emocijoms. Stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, daryti ją kuo gražesnę. Esame sveiki ir laisvi – vertinu tai kiekvieną dieną. Juk nežinome, kas bus rytoj, – gal ir mus užpuls, gal reikės bėgti... Vis dėlto stengiuosi gyventi žinojimu, kad ateis taika. Neleidžiu sau galvoti kitaip“, – kalbėjo Marija.
Karo pradžioje kūrėja ne tik aukojo pinigus, surinko drabužių ukrainiečiams, pirko ir vežė pagalbą suteikiančioms organizacijoms maistą, bet ir savo darbais nudžiugino Lietuvoje apsigyvenusias jaunas ukrainietes.
„Juk tai merginos, kai kurios dar paauglės. Norėjau pradžiuginti jas ir sukūriau mėlyną su geltonomis gėlėmis audinį, iš kurio siuvome plaukų gumeles ir pynėme lankelius. Aksesuarus išdalijome ukrainietėms“, – sakė prekės ženklo „Mari Made“ įkūrėja.
Jauna moteris atvira – ji turi viską, apie ką svajojo. O vasarą ketina švęsti įkurtuves ir naujame šeimos name šalia Kauno. Tad apie ką dar svajoja? Gal būtų gerai dar viena parduotuvė – Klaipėdoje. Daugiau nelabai ir reikia, nes karantinas tikrai žmones išmokė pirkti internetu.
„O būdama penkiasdešimties būsiu vis dar tokia pat laiminga – gyvensime savo puikiame name, bėgiosime išpuoselėtame jo kieme ir su vyru turėsime daugiau laiko bei pinigų keliauti ir pamatyti kuo daugiau pasaulio“, – sakė Marija.
