Rokas Galvonas verslą pradėjo į teismą padavęs tėvus: „Labai baisiai skamba, bet tai yra tikras faktas“

Restoranų gyvenimas toks margas ir toks spalvingas, kad ateityje Rokas Galvonas (22 m.) apie tai galbūt parašys romaną. Jauniausiu virtuvės šefu tituluojamas verslininkas nuosavą įmonę įkūrė 16 metų, bet dėl to jam teko paduoti į teismą tėvus. Per septynerius darbo metus Rokas atidarė septynis restoranus, surengė daugybę vestuvių ir įvairių pokylių.

 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Rokas Galvonas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Rokas – klasikos gerbėjas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Rokas – klasikos gerbėjas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Apr 10, 2022, 8:12 PM, atnaujinta Apr 11, 2022, 3:26 PM

Taip jau yra, kad visi darbuotojai, pavaldiniai ir draugai už Roką vyresni, o jis – vienintelis savo įmonės „Roko virtuvė“ akcininkas. Įsukęs verslą dar mokyklos suole dėl jo vaikinas paaukojo daugybę dienų ir naktų.

Rokas tikino: „Aš esu absoliutus vienišius. Visada būnu darbe, poilsio dienų neturiu.“

Jis apgailestavo, kad neturi laiko knygoms: „Žinau, kad dėl to nukenčia mano asmenybė. Bet kada nors atsigriebsiu.“

Kai atstovaudavo Lietuvai jauniausių virtuvės šefų konkursuose, Rokas atidžiai tyrinėdavo ir naujausias virtuvės madas – vadinamąją molekulinę virtuvę. Gal dėl to įmantrius patiekalus vadina dviem žodžiais – lakštingalų liežuvėliais.

„Iš maitinimo verslo niekur nesiruošiu dingti, tas verslas įaugęs man į kraują. Nuo pat mažų dienų – penkerių ar šešerių metų – su močiute gaminau patiekalus. Dabar būtų keista palikti virtuvę“, – sakė R.Galvonas, per abu karantinus patyręs, kad maitinimo verslui koronaviruso pandemija smogė stipriausiai.

Tačiau pandemija nesužlugdė jo Anykščiuose veikiančio restorano „Puntukas“, desertinės ant Šventosios upės kranto (ji veikia tik vasaros sezonu), restoranų „Roko virtuvė“ Krikštėnų dvare bei „Domi“ 55-ajame automagistralės Vilnius–Panevėžys kilometre. Širvintų sporto komplekse yra dvi Roko kavinės, restoranas Palangoje, viešbutyje „Alka“. Taip pat jam priklauso konditerijos ir valgių ruošimo cechas.

– Kas tie „mes“, kuriuos vis minėjote, kai tarėmės dėl interviu?

– Mes – tai mano kolektyvas. Kiekviename versle šiuo metu pagrindinis dalykas yra ne įrengtos patalpos, ne nupirkti indai ar pagaminti patiekalai, bet kolektyvas, žmonės.

Siaučiant kovidui turėti gerą kolektyvą maitinimo versle – didžiulė vertybė. Dėl to savo kolektyvą labai vertinu ir todėl sakau „mes“. Visada sakau, kad „Roko virtuvė“ yra šeima. Su savo darbuotojais stengiuosi kurti gerus santykius. Verslo savininkas aš esu vienintelis.

– Rokai, kai dar būdamas moksleivis įkūrėte pirmąjį restoraną, ar nesulaukdavote iš darbuotojų, pavaldinių replikų: „Na, ką tas vaikis čia mums komanduos?“

– Kai atidariau pirmuosius restoranus, aišku, kad taip buvo. Aišku, kad pačioje pradžioje buvo sunku. Bet man užaugo stora oda, sutvirtėjo stuburas. Dabar kolektyvo patirtis nemaža ir tokių replikų jau seniai nesulaukiu.

– Kadangi esate virtuvės šefas, ar valgiaraštį visuose savo restoranuose sudarote jūs vienas?

– Taip, valgiaraštį kuriu aš pats. Kaip ir anksčiau dirbau labai daug, taip ir dabar. Niekas nepasikeitė. Žiema man – meniu atnaujinimo, kūrimo metas.

– Kas jūsų gyvenime nutiko, kad pamėgote ruošti patiekalus ir pasukote kulinaro keliu?

– Aš visada mėgau gaminti. Man namie patiko gaminti. Viskas prasidėjo nuo to, kad vieniems pažįstamiems, paskui kitiems tai užkandžių reikėjo, tai torto, tai nedidelį banketą surengti.

Viskas taip susiklostė, kad nuo pat mažų dienų tėvai man leido gaminti, kurti patiekalus. Tie maži banketai, kuriems valgius pradėjau ruošti 14–15 metų namų virtuvėje, buvo mano kelio pradžia. Kai buvau 16 metų, atsirado jau įmonė.

– Kaip jūs, būdamas nepilnametis, galėjote įkurti įmonę?

– Padaviau į teismą savo tėvus. Labai baisiai skamba, bet tai yra tikras faktas. Žinodami visą situaciją jie labai ramiai reagavo.

Aš ėjau teisinės emancipacijos keliu: 16-metis, paduodamas į teismą savo tėvus, gali prisiteisti pilnametystę. Ir tėvai turi patvirtinti, ir dokumentų krūvą reikia surinkti, ir įvairių charakteristikų reikia, kad žmogus yra atsakingas, protingas.

Ir tada teismas nusprendžia, ar tu, 16-metis, jau gali būti pilnametis, ar ne. Teismas nusprendė, kad galiu būti pilnametis, ir todėl būdamas 16 metų jau galėjau atidaryti savo įmonę.

– Kas buvo jūsų kulinarinė mūza – ar mama, ar teta, ar močiutė, ar pažįstama iš artimiausio kioskelio, kuri kepdavo saldžius baravykus ir voveraites?

– Mano mūza ir įkvėpėja yra mano močiutė, tėčio mama, į kurią norėčiau lygiuotis visą gyvenimą. Dėl to, kad ji yra nepaprastas žmogus – labai darbštus, labai kantrus, niekuomet nesiskundžiantis.

Dabar per savo darbus ir lėkimą rečiau ją aplankau, bet beprotiškai ją myliu, daug laiko vaikystėje praleisdavau su ja.

Ji leisdavo gaminti, nepykdavo, kai mes, vaikai, sukuisdavome virtuvę. Bet ką močiutė gali išmokyti iš dabartinių patiekalų? Ji mane užvedė ant šio kelio, paklojo pamatus, o toliau mokiausi pats.

– Kur užaugote, kur praėjo jūsų vaikystė?

– Užaugau Taujėnuose, Ukmergės rajone. Pirmieji mano eksperimentai virtuvėje vyko tėvų namuose Taujėnuose.

– Kadangi toks jaunas pradėjote dirbti, ar spėjote baigti vidurinę mokyklą?

– Baigiau visas 12 klasių. Paskui kulinaro profesijos mokiausi Kaune profesinėje mokykloje. Į ją įstojau jau turėdamas du restoranus. Diplomo man tikrai nereikėjo – aš pats sau esu darbdavys.

Pirmąjį restoraną Taujėnų dvare atidariau mokydamasis vidurinėje mokykloje.

– Jūsų klasės draugai nepravardžiuodavo dvarininku ar virėju?

– Aš buvau drąsus ir valdingas vaikas. Gal ko nors ir buvo, bet man ant galvos niekas neužlips, labai greitai užbaigdavau šias kalbas. Didelių nuoskaudų neturiu, kad mane pravardžiuodavo, bet, aišku, kai buvome vaikai, turbūt visko buvo.

Bet aš neturėjau laiko tų kalbų klausytis, nes po pamokų reikėdavo lėkti į namus gaminti, eksperimentuoti, atlikti užsakymų, ruošti banketų. Vaikystės aš neturėjau. Mano vaikystė prabėgo darbuose.

– O kada pamokas ruošdavote?

– Kartais ir mokslai dėl mano veiklos nukentėdavo, visko būdavo. Ir nelengva būdavo – reikėdavo naktimis ruošti, bet dažniausiai – mokykloje per pertraukas.

– Gal mokytojai jūsų restorane Taujėnų dvare yra šventę savo jubiliejus, o klasės draugai – gimtadienius?

– Dvare vykdavo didžiulis Mokytojo dienai skirtas renginys. Svečių suvažiuodavo iš visos Lietuvos. Jeigu mokykloje vykdavo koks nors renginys, maistas būdavo mano. Turbūt visiems mokytojams esu surengęs jubiliejus.

– Kaip sakoma, vis tiek visų pinigų neuždirbsi, tad kada studijuosite filosofiją, kada vaikščiosite į parodas, spektaklius?

– Kultūrai, renginiams laiko jau šiek tiek atsiranda. Todėl, kad verslas po truputį jau užaugo, yra didžiulis kolektyvas, ne viena įmonė.

Stoti į filosofiją tikrai nesiruošiu, bet labai norėčiau studijuoti psichologiją ir dar labiau suprasti, pažinti žmones. Aš labai mėgstu tyrinėti žmones, man labai patinka su žmonėmis bendrauti, nuspėti, ką jie galvoja.

Bet kol kas mokslų neplanuoju, o eiti į renginius labai smagu. Daug metų sau to leisti negalėjau, tam neturėjau laiko.

– Sakėte, kad vienas kuriate savo restoranų valgiaraštį. Ar vienas deratės ir dėl patalpų nuomos restoranams, vienas renkate kolektyvą?

– Tikrai esu ne vienas, komandoje – apie 60 darbuotojų. Vienam neįmanoma visur suspėti. Bet šio verslo galva, žinoma, kad esu aš ir sprendimus dėl patalpų nuomos ar patalpų pirkimo priimu aš. Dauguma patalpų, kur veikia mano restoranai, – nuosavos.

Taujėnų dvare, kur dirbau penkerius metus, jau nebeturiu restorano, užtat turiu Krikštėnų dvare, kuriame nuomojuosi patalpas.

– Ar jūsų restoranuose dirba jūsų šeima – mama, tėvas, brolis?

– Mama dirba su manimi. Anksčiau ji turėjo savo verslą. Kadangi manasis sparčiu žingsniu šuoliavo ir šuoliuoja į priekį, prisikalbinau, kad ji ateitų pas mane dirbti. Ir dabar aš mamai moku atlyginimą.

Turiu du brolius, jie abu už mane jaunesni. Deja, į šį verslą jie net nesižvalgo. Tik mama – mano užtarėja ir padėjėja. Mama – nuostabus žmogus, be jos man būtų daug sudėtingiau.

– Kokias pareigas jūsų versle eina mama?

– Mama yra tas žmogus, kuris dirba viską, ką reikia. Šiais neramiais laikais, kai kas nors suserga, sugenda, ko nors pritrūksta, ji yra ir direktorė, ir valytoja, ir virėja, ir padavėja.

– Jūs labai gerai uždirbate?

– Negaliu taip sakyti. Maitinimas – vienas sudėtingiausių verslų. Ir tapo ypač sudėtingas dėl koronaviruso pandemijos. Tikrai pastaruosius dvejus metus neišgyvenome pačių geriausių laikų.

Anksčiau buvo puikūs laikai – tiek žiemą, tiek vasarą. O pastaraisiais metais galėjome dirbti tik vasarą – žmonės prisibijo, mažiau švenčia.

– Kur jūsų namai, jei restoranai išsimėtę po visą Lietuvą?

– Sunku pasakyti, kur mano namai, – gyvenu čigono gyvenimą. Mano restoranų yra skirtinguose miestuose, toli vienas nuo kito. Tuose restoranuose yra ir mano nakvynės vietos, nes visuomet kur nors keliauju su krepšiais, lagaminu. Pavyzdžiui, šiąnakt nakvosiu Krikštėnų dvare, rytoj – Palangoje.

– Neturite nuosavo būsto?

– Turiu butą Vilniuje, o Palangoje – namą. Bet savo namuose esu retas svečias.

– Ar buvote atsidūręs ties bankroto riba, kai prasidėjo pirmasis karantinas?

– Greičiau per antrąjį, jis buvo sudėtingesnis. Jis buvo ilgas, mus labai vėlai atidarė. Tai buvo tikrai nelengvas laikas. Bet sukaupiau paskutines jėgas ir stengiausi šauti į priekį, kad išsilaikyčiau. Ir pavyko vėl atsistoti ant kojų.

Man nebuvo didelė tragedija, kad bankrutuosiu. Buvo versle ir kitokių nuosmukių. Pavyzdžiui, vienu metu rengiausi atidaryti du restoranus, jiems patalpas pirkau, remontavau – va, tada, 2019 metais, buvo vienas sudėtingiausių mano gyvenimo laikotarpių. Tikrai buvo sunku.

O tuos karantinus kažkaip išgyvenome. Visi verslininkai bando nesitaškyti pinigais, o kažkiek jų atsidėti juodai dienai, nors keliems mėnesiams į priekį.

– Kokių nesusipratimų, kuriozų patyrėte savo versle?

– Renginiai – tai gyvas teatras. Kiekviena šventė – mini spektaklis. Kiekvienas nori atrodyti kuo gražiau, o visi kaip susitarę nori gražiausios, išskirtinės šventės.

Atrodo, viską suplanuoji, bet... Teatre prieš spektaklį vyksta repeticijos, čia repeticijų nebūna.

Kartą kuriozas nutiko su jaunosios tortu. 12 val. nakties jis turėjo būti įneštas į salę, o jaunoji jį pjaustyti. Atėjome paimti torto, o tas šešių aukštų tortas nuvirtęs! Ne katinai jį nuvertė – jis buvo labai didelis ir nuvirto dėl savo dydžio ir puošnumo. Bet jį buvau pagaminęs ne aš.

Puoliau torto taisyti – sulipdžiau iki keturių aukštų. Ir niekas nepastebėjo, kad jis buvo nuvirtęs, nors jį įnešti į salę vėlavome apie 40 minučių. Bet renginio vedėjas viską taip išsuko, kad torto laukimas ir pjaustymas pavyko puikiai.

Daug kuriozų būna virtuvėje: svarbiu momentu elektra dingsta, kas nors sudega, prisvyla. Viduryje kelio, kai važiuoji dirbti į vestuves, automobilis sugenda.

Verslo pradžioje, kai dar mokiausi gaminti patiekalus, pašoviau į konvekcinę krosnį dvi farširuotas lašišas. Buvau toks pavargęs, kad virtuvėje užmigau. Iki ryto, kol miegojau ant stalo, lašišos sudegė į angliukus.

– Aiškus signalas, kad reikia pailsėti. Kaip ilsitės, kaip atgaunate jėgas?

– Labai mėgstu keliauti. Jeigu nedirbčiau šiame versle, turbūt būčiau keliautojas. Šis verslas yra toks, kad nuo jo negali atsitraukti.

Vienintelis būdas atsigauti – pakeisti aplinką ir kur nors išvykti. Visada stengiuosi vieną ar dvi keliones pasidaryti ne sezono metu – žiemą, kai pas mus truputį ramiau, kai neturime tiek daug renginių kaip vasarą.

Aplankiau Dubajų, Maldyvus, Tenerifę, Dominiką. Man patinka ten, kur šilta.

Bet esu nežmoniškas darboholikas. Iš kiekvienos šalies stengiuosi parsivežti kokių nors idėjų.

Neseniai Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje, viešėjau antrą kartą. Grįžęs į Lietuvą Krikštėnų dvare surengiau degustacinę vakarienę tema „Dubajaus skoniai ir prieskoniai“. Mano atostogos visada būna supintos su naujų idėjų paieškomis.

– Kas jus lydi tose kelionėse?

– Dažniausiai artimi draugai, su kuriais nesunku keliauti, su kuriais gali ramiai atsipalaiduoti ir nereikia sukti galvos, apie ką šnekėti.

– Ar turite laiko vaikščioti po parduotuves ir ieškoti naujų drabužių, batų, kitų garderobo detalių?

– Negaliu sakyti, kad 100 procentų seku pastarųjų dienų madas. Bet visada stengiuosi dalyvauti naujų kolekcijų pristatymuose, jeigu mano darbų rutinoje tai įmanoma, ir tikrai savo garderobui pinigų negailiu. Mėgstu kai kurių ir vardinių drabužių įsigyti, jeigu tik turiu galimybę. Visada stengiuosi prisižiūrėti.

– Ar plėšytus džinsus dėvite?

– Ne, tokių neturiu. Bet gal ir buvau apsimovęs keletą kartų. Esu jaunas ir kartais būna įvairių renginių, vakarėlių, į kuriuos reikia ir tokios aprangos.

Bet mano stilius – kostiumai. Turiu beprotiškai daug marškinių. Labai mėgstu švarkus, kurių mano spintoje – begalė. Esu klasikos gerbėjas. Gal bent jau amžiaus man truputėlį prideda tie švarkai, sukuria tvarkingo žmogaus įvaizdį?

Juk visa mano aplinka, visi mano draugai – gerokai už mane vyresni verslininkai. Mano draugams – nuo 30 iki 80 metų. O viena mano draugė 86 metų ir iki šiol ji dirba, Vilniuje turi nuosavą kavinę. Tai – nereali moteris!

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.