Jungtinėse Amerikos Valstijose apsistoti pastūmėjo ne tik karjera, bet ir meilė. Los Andžele ji jau trejus metus džiaugiasi mylimo vyro draugija.
„Laimė mėgsta tylą“, – įsitikinusi atlikėja ir nesileidžia į smulkias detales.
Tačiau gyvenimo svetur pradžia nebuvo tokia saldi ir neatrodė tarsi amerikietiška svajonė.
„Gyventi JAV pradėjau pačiu neramiausiu metu. Šiam sprendimui priimti neturėjau laiko.
Dėl koronaviruso pandemijos buvo uždaromos sienos, o aš, būdama Lietuvoje, per valandą susikroviau lagaminus ir išskridau pirmuoju reisu. Iki šiol prisimenu tą baimę, nežinomybės jausmą, tarsi bėgčiau nuo karo...
Šioje šalyje išgyvenau pandemiją, „Black Lives Matter“ judėjimą po savo langais, prezidento rinkimus ir vis dar nepabėgau. Vadinasi, nepaisant visko, privalumų yra daugiau nei trūkumų“, – šypsosi N.Šiaudikytė.
– Kodėl sparnus pakėlėte būtent į JAV?
– Mano planuose ar vaikystės svajonėse niekada nebuvo gyvenimo svetur, tuo labiau už jūrų marių. Viskas susiklostė savaime. Kartais galvoju, kad gyvenimas viską pats sudėliojo.
Prieš penkerius metus mano gyvenime įvyko labai daug pokyčių. Palikau merginų grupę („Naujos pupytės“. – Aut.), nutrūko sužadėtuvės su tuometiniu ilgamečiu draugu. Tai buvo labai sunkus periodas, jis paskatino ieškoti savęs ir leistis į bet kokias avantiūras.
Palikusi merginų grupę norėjau tęsti solinę karjerą. Tuo metu ieškojau kompozitorių užsienyje. Taip viskas susiklostė, kad mane supažindino su muzikos kūrėjais, gyvenančiais Los Andžele. Ir labai greitai pas juos išvykau. Los Andžele įrašėme mano pirmąją dainą „Thank you“.
– Gyvenote tarp Lietuvos ir Los Andželo. Kodėl?
– Pirmus dvejus metus skraidžiau pirmyn ir atgal nesvarstydama galimybės ten pasilikti, nes vis dar intensyviai koncertuodavau, turėjau daug užsakymų, pasirodymų televizijoje. Nuo pat pradžių nebuvo nė menkiausios minties gyventi Amerikoje.
Nors mano močiutė sakė: „Vaikeli, pasilik, čia tavo šalis. Galimybių šalis.“ Ji taip norėjo, kad atsikraustyčiau į JAV ir būčiau arčiau savo tetos Niujorke, kad ir mano mamos sesė turėtų ką nors artimo šalia. Tačiau mano atsakymas būdavo toks pat: „Kam man kraustytis į JAV, pradėti viską iš naujo, jeigu turiu mėgstamą veiklą, iš kurios gerai uždirbu, ir artimiausius žmones Lietuvoje? Niekada.“ Bet ne veltui sakoma – niekada nesakyk „niekada“.
Mano tėvai – labai pasaulietiški žmonės, jie mane taip pat skatino išbandyti savo jėgas svetur. Tačiau tuo periodu buvau labai užsiėmusi – projektai, koncertai, pasirodymai „Eurovizijos“ atrankose, tad apie jokias dideles permainas savo gyvenime nesvarsčiau.
– Apsigyvenote Los Andžele. Kaip pavyko prisijaukinti šį miestą?
– Pradžioje man jis visai nepatiko. Neturėjau draugų, nieko nepažinojau, buvau tiesiog turistė. Toks gyvenimas po dalyvavimo įvairiausiuose filmavimuose ir nuolatinių koncertų manęs visai nežavėjo. Tačiau mano prodiuseriai sakė: „Tu turi turėti viziją, o ne mėgautis tik tuo, kad esi žinoma dainininkė šalyje, kurioje gyvena vos trys milijonai žmonių.“
Mano prodiuseris Andrew skatino mane tobulėti, pastūmėjo susitvarkyti atlikėjos darbo vizą. Jei ne jo palaikymas, patarimai, bendradarbiavimas, gal net nebūčiau ten, kur esu šiandien.
Gauti šią vizą man pavyko per daugiau nei metus. 2020-ųjų sausį jau turėjau antspaudą pase, o po dviejų mėnesių pasaulį sustingdė koronaviruso pandemija.
Dokumentų tvarkymas buvo labai sudėtingas procesas, kainavęs daug nervų ir pinigų. Tuo metu mano gyvenime atsirado antroji pusė.
Žinojau, kad atvykusi gyventi į Los Andželą nebūsiu viena. Tai labai padėjo nepalūžti ir nemesti visko pusiaukelėje, nors buvo visokių minčių.
Tikriausiai man, kaip ir daugeliui moterų, priimant svarbius sprendimus reikia palaikymo. Šiandien man atrodo, kad be jo palaikymo to nebūčiau padariusi.
Gyventi pradėjome tik per pandemiją. Nesiskirdami nė dienos praleidome pusantrų metų... Tai buvo pats didžiausias ir geriausias išbandymas santykiams, kokį tik galima įsivaizduoti.
– Kaip atrodė jūsų gyvenimo Los Andžele pradžia?
– Tai buvo karantinas. Buvimas kartu 24 valandas per parą, maisto gaminimas, skalbimas, tvarkymas ir jokių patogumų – gyvenome vieno kambario bute. Tokia buvo mūsų gyvenimo pradžia.
Nepaisant nežinomybės, streso pandemijos metu, begalinio tėvų ir Lietuvos ilgesio, mūsų santykiams tai išėjo į gera. Mes žinome, kad mūsų meilė ir santykiai tikri, neparemti niekuo kitu, tik noru būti kartu nors ir po palme.
– Kas tuo metu buvo sunkiausia?
– Esu labai bendraujanti, aktyvi asmenybė. Gyventi tarp keturių sienų su ribotomis galimybėmis judėti buvo tikras iššūkis. Buvo visko. Ir dienų, kai žiūrėdavau į lubas ir verkdavau, norėdavau viską mesti ir grįžti į Lietuvą.
Sunkiausia buvo tai, kad iki pandemijos dar nebuvau susikūrusi stabilaus gyvenimo JAV. Turėjau vos kelias drauges, neturėjau pažinčių. Šiandien žmones, kurie mane supa, turiu tik dėl savo noro ir pastangų. Peržengiau per savo ego ir stačia galva nėriau į pažintis – dariau viską, kad susipažinčiau su naujais žmonėmis. Pradėjau rašyti pažįstamiems, ar kas nors turi kokių draugų Los Andžele. Klausiau, gal galėtų mane su jais supažindinti.
Ne kartą teko nusivilti. Kai kurios draugystės užsimezgė ir greitai baigėsi. Gyvenimas be draugų man buvo labai liūdnas. Juk kai nieko nepažįsti, jautiesi svetimas tame mieste. Labai norėjau tai pakeisti.
Kurti gyvenimą nuo nulio, kai tau jau trisdešimt ir tavo amžiaus draugės dažniausiai jau gyvena sėslų gyvenimą, tikrai buvo sunku. Tačiau šiandien visi sunkumai jau praeity. Susikūriau gyvenimą tokį, apie kokį svajojau.
– Prakalbote apie mylimąjį. Kaip judu susipažinote?
– Mes susipažinome Niujorke. Tiek aš, tiek jis tądien neturėjome būti ten, kur susitikome. Jis turėjo eiti į pasimatymą, tačiau jis neįvyko. O aš buvau ištempta į miestą, nors labai norėjau ilsėtis namuose. Tai buvo mano pirmos dienos Niujorke. Visada tikėjau, kad egzistuoja aukštesnės jėgos ir tam tikri dalykai yra suplanuoti už mus.
Susipažinome vienoje populiarioje Niujorko vietoje. Jis mane pamatė ir užkalbino. Apsikeitėme kontaktais, ir kitą vakarą jis mane pakvietė vakarienės. Nors jis man patiko nuo pirmos pokalbio minutės, santykiai greitai nesiklostė. Nepuolėme į juos, nes žinojau, kad gyvensiu Lietuvoje, ir neturėjau jokių minčių puoselėti santykius su žmogumi, kuris gyvena kitame žemyne.
– Kuo jis jus sužavėjo?
– Pirmiausia savo vertybėmis. Tai geras, nesugadintas vyras – taip mėgstu sakyti. Jis jaučia labai didelę pagarbą moterims, yra elegantiškas ir išsilavinęs. Be abejo, žavi jo pasiekimai. Visas šis derinys atitinka mano vyro idealą.
Būna, kad teoriškai viskas atitinka, bet nėra kibirkšties. Mūsų atveju kibirkštis buvo nuo pat pradžių. Tuo metu man buvo sunku patikėti, kad galima sutikti žmogų, kuriame niekas neerzina. Buvo visokių minčių – ieškojau melo, kabliukų... Visaip jį testavau, bet, pasirodo, galima sutikti sau tinkantį žmogų.
– Kuo užsiima jūsų mylimasis?
– Mano antroji pusė dirba su investicijomis ir nekilnojamuoju turtu.
– Kokių bendrų pomėgių turite?
– Mes esame aktyvi pora. Jis mane moko žaisti golfą, tenisą. Esame ne tik mylimieji, bet ir geriausi draugai. Kartais, kai išeinu su draugėmis į naktinį klubą, jo ilgiuosi. Mums tiesiog gera būti kartu, bet nepamirštame vienas kitam suteikti erdvės.
– Ar buvimas nuolat drauge per karantiną nepakeitė jūsų santykių?
– Karantinas mus suartino. Nors per pandemiją nustojome keliauti, buvome suvaržyti, tai mūsų santykiams išėjo į naudą. Vienas kitą kaip reikiant patikrinome. Juk labai paprasta draugauti ir mylėti, kai kas tris savaites skrendi pas mylimąjį jo pasiilgusi, mėgaujiesi restoranais, keliauji, esi stebinama.
Mes įsisukome į rutiną. Nors tai daugumai buvo be proto sunkus laikas, mano antroji pusė kiekvieną dieną kovojo, kad nebankrutuotų jo verslas, mes išlaikėme romantiką, gražius santykius ir nė karto nesusipykome. Turbūt jam buvo sunkiau su manimi nei man su juo.
Kita vertus, pandemija padėjo nusimesti rožinius akinius. Pamačiau, kad per visą šį laiką blaškydamasi tarp JAV ir Lietuvos nesusikūriau čia gyvenimo. Neįmanoma kurti santykių, ryšių, draugystės, verslo negyvenant toje šalyje. Jei tik kas nors užsimegzdavo, nutrūkdavo man grįžus į Lietuvą. Pandemija man padėjo visapusiškai augti, išsigryninti santykius ir priimti sprendimus, kur ir kaip noriu gyventi.
– Esate pasirinkusi viešojoje erdvėje nekalbėti apie santykius. Kodėl?
– Apie santykius kalbėti viešai kartais nėra teisinga kitų žmonių atžvilgiu. Juk niekas nenori kalbėti apie nemalonius dalykus. Viešai žmonės paprastai parodo save iš gražiosios pusės. Bet santykiuose, kad ir kokie jie būtų, yra ne tik gražių akimirkų. Todėl nesinori žmonėms piešti kažkokios idilės, kurios nėra.
Jei rytoj atsikelsiu blogos nuotaikos ir nieko nenorėsiu, kaip man reikės pažiūrėti žmonėms į akis, kai vakar pasakojau, kaip viskas tobula?
Kita vertus, pasimokiau iš praeities. Kol nesukūrėme šeimos, nors esame vienas kitam įsipareigoję, esame tik du žmonės, kurie dalijasi gyvenimu, intymumu. Juk situacija bet kada gali pasikeisti. Tai kam tas viešas aiškinimasis paskui...
Esu santykiuose ir to neslepiu, nes nėra ko slėpti. Bet net jei ateityje sukursime šeimą, susituoksime bažnyčioje, vargu ar mūsų nuotraukos puikuosis ant žurnalų viršelių. Jam, kaip verslininkui, to nereikia, jis to nenori.
– Ar jau teko susipažinti su jo šeima?
– Kol nesame susižadėję, susipažinti su giminėmis aš atsisakiau. Skyrybų atveju vėliau tenka skirtis ne tik su partneriu, bet ir su jo šeima. Tai dar labiau apsunkina situaciją ir skaudina. Šis etapas yra paliktas ateičiai.
– O su jūsų tėvais jis pažįstamas?
– Taip. Kai praėjusiais metais atostogavome, jis susipažino su mano tėvais. Praleidome drauge vieną vakarą.
– Paminėjote sužadėtuves. Ar apie tai kalbatės?
– Natūralu, kad bėgant metams apie tai pradedi kalbėtis. Mums gera kartu, mes vienas kitą mylime, bet vis dėlto tai yra vyro žingsnis.
Kiekviena moteris nori statuso ir žinoti, kad ji yra ta vienintelė, kurią vyras pasirinko. Bet kokiu atveju šie metai, praleisti drauge, tikriausiai yra patys gražiausi mano gyvenime.
– Los Andželas – Kalifornijos ekonomikos, verslo ir kultūros centras su daugybe universitetų, tyrimų institutų, teatrų ir muziejų ir, be abejo, Holivudu. Tad kokie žmonės šiame mieste jus supa?
– Mano aplinkoje – savo srities žvaigždės. Tai nėra geltonųjų puslapių žmonės. Tarp mano draugų – žmonės, dirbantys technologijų srityje, turintys savo verslus, finansininkai. Man patinka intelektualūs pokalbiai, todėl nesusitelkiu tik į instagramo žvaigždutes, turinčias milijonus sekėjų. Nesu iš tų, kurios vaikosi žvaigždžių, gal todėl, kad Lietuvos mastu esu to paragavusi, manęs vien tik žinomumas nežavi. Todėl aplinkoje visai kitokie žmonės.
– Kaip jums šiame mieste pavyko suburti tokį aplinkinių ratą?
– Turiu ne vieną holivudišką istoriją. Los Andželas tuo ir ypatingas, kad išėjęs į miestą papietauti nežinai, kur gali atsidurti vakare.
Vieną dieną pietavome su draugėmis restorane ir mus užkalbino prie gretimo stalelio sėdėjusi moteris. Ji pagyrė mano auskarus ir pasiteiravo, ar man patinka šio prekės ženklo papuošalai. Atsakiau, kad kaip tik planuoju įsigyti šio prekės ženklo žiedą. Pradėjome kalbėtis ir paaiškėjo, kad jos vaikinas yra gerai žinomo prekės ženklo „Van Cleef & Arpels“ vadovas. Ji pakvietė mane užsukti į parduotuvę apžiūrėti papuošalų ir išgerti šampano. Kadangi planų neturėjau, sutikau. Taip po keleto valandų mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.
Atvykusi į butiką patekau į uždarą šampano degustaciją. Atėjo dar keletas svarbių žmonių. Apžiūrinėdami papuošalus susipažinome ir vėliau drauge vykome pas vieną svečių į namus vakarienės. Jis, pasirodo, yra filmų prodiuseris, pastatęs ne vieną holivudinį filmą. Po to vakaro mes tapome draugais.
Moteris, su kuria susipažinome kavinėje, ėmė kviesti mane į vakarienes, o jų metu didėjo draugų ratas. Taip susipažinau su dabartine mano verslo partnere Daria, kuri yra odos priežiūros priemonių ženklo „Darcase“ įkūrėja. Aš taip įsisukau į skirtingas žmonių kompanijas, kad nebespėjau vaikščioti į vakarienes. Vėliau pats „Van Cleef & Arpels“ vadovas pasiūlė surengti fotosesiją su prabangiausiais papuošalais.
– Teko girdėti, kad jūsų kaimynai – garsūs žmonės. Ar tai tiesa?
– Mano name gyvena daug Holivudo žvaigždžių. Kai tik atsikraustėme, viršutiniame aukšte gyveno atlikėjas Usheris. Aš jį neretai sutikdavau lifte, jo sūnus nuolat sportuodavo sporto salėje. Kaskart, kai jį pamatydavau, netekdavau žado.
Kitas mano kaimynas – muzikos prodiuseris, kuris savo malonumui tapo paveikslus. Kartą jis pasakojo, kad mūsų name gyvena Madonnos stilistas. Nustebau. Jis ir pats to nežinojo, kol kartą juodu susitiko mašinų aikštelėje. Jis pagyrė kaimyno rankose laikomą paveikslą, ir šis jį tiesiog padovanojo. Po kelių mėnesių Madonna savo instagrame pasidalijo nuotrauka iš namų prie sienos, kur kabojo paveikslas. Jį ištiko šokas. Madonnai taip patiko jo darbai, kad jos stilistas paprašė nutapyti daugiau paveikslų ir paklausė, kiek jie kainuotų. Kaimynas už tai neėmė pinigų, bet paprašė paremti kelias Afrikos mokyklas, su kuriomis jis glaudžiai susijęs. Taip Madonna tapo pagrindine tų mokyklų rėmėja. Tokių istorijų girdžiu nuolat, vos ne kiekvieną dieną.
– Ar brangu Los Andžele gyventi oriai?
– Turbūt viskas priklauso nuo to, kur ir kaip nori gyventi. Kaip ir visur užsienyje, kainos yra didelės. JAV viskas brangu – nuo nuomos iki restoranų, dideli mokesčiai. Vieno kambario buto nuoma arčiau centro gali kainuoti ir 4–5 tūkstančius dolerių (3656–4570 eurų) per mėnesį. Yra draugų, kurie nuomojasi namus Beverli Hilse ir moka 20 tūkst. dolerių (daugiau nei 18 tūkst. eurų).
Žinoma, viskas priklauso nuo poreikių ir galimybių. Mes kol kas neperkame būsto – nesame apsisprendę, ar norime gyventi Los Andžele, o jei ir gyventume, tai kokiame rajone.
