Po skaudžių išgyvenimų Monika Dirsytė naują lapą verčia Vilniuje: „Jei ne dukra, nebūčiau išmokusi visų pamokų“

„Jei ne dukra, niekada nebūčiau išmokusi visų pamokų. Iki jos gimimo neturėjau stabdžių“, – prisipažino pastaruosius metus iš viešumos dingusi menininkė, performansų kūrėja Monika Dirsytė (32 m.). Po ilgų savęs paieškų Londone, skyrybų su mylimuoju ir grįžimo į gimtąjį Panevėžį su netikėtai susilauktu kūdikiu šiandien gyvenimas vėl stebina Moniką. Naują lapą su dukra Celestina Marija (2,8 m.) ji verčia ten, iš kur prieš septynerius metus bėgo, – taip gerai pažįstamo ir pasiilgto Vilniaus, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas: Ana Maria Dilkaitė, šukuosena: Ana Dilkaitė, drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas: Ana Maria Dilkaitė, šukuosena: Ana Dilkaitė, drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Prieš kelerius metus Monika į Londoną pabėgo, kad suprastų, ko pati gyvenime nori, siektų karjeros meno pasaulyje. Tačiau iš šurmulio pilno miesto moteris grįžo į Lietuvą su vaiku ant rankų.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas: Ana Maria Dilkaitė, šukuosena: Ana Dilkaitė, drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Prieš kelerius metus Monika į Londoną pabėgo, kad suprastų, ko pati gyvenime nori, siektų karjeros meno pasaulyje. Tačiau iš šurmulio pilno miesto moteris grįžo į Lietuvą su vaiku ant rankų.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas: Ana Maria Dilkaitė, šukuosena: Ana Dilkaitė, drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Prieš kelerius metus Monika į Londoną pabėgo, kad suprastų, ko pati gyvenime nori, siektų karjeros meno pasaulyje. Tačiau iš šurmulio pilno miesto moteris grįžo į Lietuvą su vaiku ant rankų.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas: Ana Maria Dilkaitė, šukuosena: Ana Dilkaitė, drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Prieš kelerius metus Monika į Londoną pabėgo, kad suprastų, ko pati gyvenime nori, siektų karjeros meno pasaulyje. Tačiau iš šurmulio pilno miesto moteris grįžo į Lietuvą su vaiku ant rankų.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas: Ana Maria Dilkaitė, šukuosena: Ana Dilkaitė, drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Monika Dirsytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Monika Dirsytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Monika Dirsytė.
Monika Dirsytė.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br>Mikos Savičiūtės nuotr.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br>Mikos Savičiūtės nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

May 17, 2022, 8:48 PM

Kai prieš septynerius metus Monika išsiskyrė su režisieriumi Oskaru Koršunovu (53 m.), žiniasklaida ją dar ilgai linksniavo kaip buvusią jo mylimąją. Tačiau dėl kandžių antraščių menininkė nepyko – ji buvo įsitikinusi, kad eina savo keliu ir tai bus tik prabėgusio laiko priminimas. Būtent tada Monika nusprendė pasitraukti iš viešumos.

„Tai buvo laikas, kai turėjau akis į akį susidurti su savimi. Tokia Monika, kokia esu. Turėjau tvirtai atsistoti ant žemės, persvarstyti savo gyvenimą ir planus. Tuo metu buvau per silpna tęsti savo užsibrėžtus tikslus ir kurti meną. Man reikėjo atsitraukti ir nieko nedaryti. Tas nieko nedarymas buvo varginamai sunkus ir skausmingas“, – atvirai kalbėjo Monika.

Vos spėjus atsikvėpti ir pradėjus stotis ant kojų Londone moteriai ir vėl teko nusileisti ant žemės.

Nesusiklostė santykiai su dukters tėvu, o galiausiai visas kortas sumaišė nėštumas. Monika priėmė sprendimą grįžti namo – į Panevėžį.

Tačiau tai, kas prieš kelerius metus buvo nesuvokiama, šiandien yra realybė – Monika džiaugiasi atradusi stiprų ryšį su Celestinos Marijos tėčiu. Nors apie jį Monika niekada atvirai nekalbėjo ir nebuvo žinomas net jo vardas, moteris prasitaria, kad ši istorija verta gero filmo.

„Galiu užsiminti, kad tarp mūsų buvo begalė nesusikalbėjimų, nesusipratimų, principų, o gal net skirtingų kultūrų. Nenoriu pernelyg atvirauti, nes žinau, kad kai kuriuos dalykus geriau pasilikti sau, ypač tuos, kurie liečia ne tik mane, bet ir mano šeimos narius.

Tuomet buvau dar kartą gerai gyvenimo pristabdyta. Tačiau visi šie etapai mane atvedė į tvirtą žinojimą, ką tikrai noriu daryti gyvenime, tai yra kurti“, – pabrėžė ji.

Panevėžys menininkei buvo gera tarpinė stotelė viską susidėlioti į lentynas, atsistoti ant kojų, auginti dukrą. Tuo pat metu Monika įstojo į Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūrą. Nors buvo sudėtinga viską aprėpti vienai, taip menininkė išmoko paskirstyti prioritetus.

„Niekas juk nežadėjo, kad gyventi bus lengva. Gyvenimas toks yra: jis negali ir neturi būti saldus kaip cukraus vata. Tačiau šiandien aš esu laiminga! Kas rytą atsikėlusi padėkoju aukščiausiajam už galimybę turėti vaiką, nusipirkti maisto, būti ne karo zonoje, kurti, dirbti. Dar daugiau ko nors norėti gyvenime man būtų per daug.

Galbūt kitų žmonių akimis daug ko neturiu: nei automobilio, nei nuostabių namų. Neturiu prabangaus gyvenimo, bet to norėti būtų šiek tiek tuštybė. Juk turiu tiek daug – vaiką, kuris džiugina kiekvieną rytą, kojas, kuriomis galiu nueiti daug žingsnių, jaučiuosi sveika. Tai svarbiausi dalykai“, – svarstė moteris.

Karo zoną Monika paminėjo ne be reikalo. Ji įsitikinusi, kad Rusijos invazijos Ukrainoje metu menininkai privalo apie tai skleisti savo žinutę pasauliui: „Menas yra stiprus ginklas. Kartais stipresnis, nei manome. Todėl menininko pareiga – reaguoti į tai, kas vyksta. Galbūt kūriniai atsiras nebūtinai dabar, bet, vienaip ar kitaip, jie atsiras, ir tai bus svarbus liudijimas.“

Gegužės 20 dieną Slovakijoje, o rugsėjį Vilniuje dienos šviesą išvys naujas karo nuotaikų persmelktas M.Dirsytės ir dainininkės Agnės Sabulytės projektas – performanso ir operos lydinys „Dezdemonos kodas“. Tai meno forma kuriama akistata su žmogaus nuolatine identiteto paieška šiuolaikinėje visuomenėje.

„Kai kūrėme šį projektą, atsispyrėme nuo savo ašies, tai yra savo esmės. Labai daug galvojome, kas yra žmogus? Koks yra žmogus šiandien? Ir kaip jį apibrėžti? Be abejo, karas dar labiau išgrynino šį mūsų klausimą. Negaliu atsistebėti Ukrainos didvyriais, kaip jie drąsiai kovoja. Matome, kad juos palaiko stipri vidinė dvasia, stiprus savo esmės suvokimas. Tai yra didžiausia stiprybė“, – įsitikinusi menininkė.

– Menas – labai didi galia išreikšti politinį požiūrį, skleisti nuomonę visam pasauliui. Kaip jus, kaip asmenybę ir menininkę, palietė šie įvykiai?

– Manau, kad kiekvieną žmogų, kuris turi bendras žmogiškąsias vertybes, šie įvykiai paveikė ir palietė. Neįmanoma išlikti abejingam. Asmeniškai aš tikrai išgyvenu šį karą labai jautriai. Ypač slegia bejėgystės, negalėjimo to sustabdyti jausmas. Visi bando prisidėti ir padėti Ukrainai: kas finansiškai, kas savanoriaudamas, kas malda. Tiesiog sprogo pūlinys, ir mes visi esame juo aptaškyti.

Manau, šiuo metu svarbu išlikti neabejingiems, nepriprasti prie karo ir toliau aktyviai veikti. Svarbu savyje auginti empatiją, o ne ją slopinti. Šis laikas ypač išgrynina žmones. Mes turime galimybę pamatyti tikrus veidus be kaukių. Šiuo atveju nei glamūras, nei poza jau nebepadeda. Apskritai manau, kad dabar yra gedulas. Ir kiekvienas pagal savo sąžinę ir supratimą elgiasi atsižvelgdamas į tai. Ypač tai galima stebėti socialinėje erdvėje. Kai kurie žmonės mane nustebino – vieni gerąja prasme, kiti, deja, blogąja...

– Netrukus kartu su A.Sabulyte savo norimą žinutę pristatysite visuomenei. Kaip kilo ši idėja?

– Mano ir Agnės susitikimas – netikėtas, sakyčiau, mistinis. Susitikome netyčia, o tada ir prasidėjo mūsų bendra meninė kelionė. Visas procesas vyksta labai organiškai. Nors abi esame iš visai skirtingų sričių, viena kitai ne trukdome, o papildome. Su Agne dirbti vienas malonumas – ji sugeba išgirsti. Išties labai nekantrauju pristatyti mūsų kūrinį, bet, kaip Agnė sako, viskas yra tėkmėje.

Kol kas ruošiamės projekto premjerai Slovakijoje, laukia šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ ir daugybė kitų projektų.

Man visada pats darbymetis prasideda po Kalėdų, priešingai nei pramogų pasaulio atstovams.

– Ketverius metus praleidote Londone, vėliau grįžote į gimtąjį Panevėžį auginti dukros Celestinos Marijos, o dabar pranešėte, kad lagaminus išsikaustėte Vilniuje. Kodėl gimtinę nusprendėte iškeisti į sostinę?

– Visada žinojau, kad gyvensiu ne Panevėžyje. Tai buvo tik laikina stotelė. Bet Panevėžyje galėjau susikoncentruoti į save, vaiką, galėjau daug skaityti ir rašyti. To man labai reikėjo.

Vilnių visada labai mylėjau ir myliu. Čia jaučiuosi sava. Labai keistas jausmas: atrodo, grįžau po tiek daug laiko, tačiau viskas tarytum vakar, viskas beveik taip pat.

Aišku, Vilnius labai pasikeitęs: atsirado begalė naujų vietų, naujų žmonių. Ir aš jau pasikeitusi...

Šiame mieste galiu išreikšti save. Ir dukra jau paaugo, matau daugiau galimybių ir jai čia augti, būti. Bet kas žino, gal gyvenimas ir vėl kur nors nublokš. Nesu labai prisirišusi prie vietos, man nesudėtinga pakeisti aplinką.

– Kaip jus priėmė Vilnius? Kur judvi su dukra gyvenate – nuomojamame bute, o gal nusipirkote nuosavą būstą?

– Celestina Marija lanko vaikų darželį Paupyje. Mes gyvename Senamiestyje. Kol kas nuomojamės butą, bet kartu dairomės nuosavų namų. Jau norisi turėti savo kampą, tačiau šiuo metu yra pereinamasis laikotarpis, tad truputį palauksime.

Dar tiksliai nežinau, ar liksiu visam gyvenimui Vilniuje. Man sunku numatyti taip toli į priekį, o nekilnojamasis turtas pririša, vienaip ar kitaip įpareigoja, tad priimti galutinio sprendimo neskubu.

Vilnius mus priėmė šiltai. Labai džiaugiuosi, kad Celestina Marija labai greitai įsiliejo į miesto gyvenimą. Ji labai panaši į mane – kur padėsi, ten ir bus. (Šypsosi.) Nebuvo nei ašarų, nei nusivylimų. Galima sakyti, jau pačią pirmą dieną palikau dukrą darželyje ir jai ten labai patiko.

Aš taip pat jaučiuosi gerai. Dabar daug lengviau generuoti idėjas gyvai. Galiu čia ir dabar susitikti su žmonėmis. Viskas vyksta daug greičiau.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.