Monika Dirsytė apie netikėtai susilauktą dukrą ir po skyrybų vėl atrastą ryšį su jos tėvu: „Situacija pasisuko visai kita linkme“

„Jei ne dukra, niekada nebūčiau išmokusi visų pamokų. Iki jos gimimo neturėjau stabdžių“, – prisipažino pastaruosius metus iš viešumos dingusi menininkė, performansų kūrėja Monika Dirsytė (32 m.). Po ilgų savęs paieškų Londone, skyrybų su mylimuoju ir grįžimo į gimtąjį Panevėžį su netikėtai susilauktu kūdikiu šiandien gyvenimas vėl stebina Moniką. Naują lapą su dukra Celestina Marija (2,8 m.) ji verčia ten, iš kur prieš septynerius metus bėgo, – taip gerai pažįstamo ir pasiilgto Vilniaus.

 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
 Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Monika Dirsytė džiaugiasi šiandien vėl iš naujo atradusi ryšį su dukros Celestinos Marijos tėčiu. „Gyvenimas dažnai būna netikėtas ir nenuspėjamas“, – sakė menininkė.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Monika Dirsytė džiaugiasi šiandien vėl iš naujo atradusi ryšį su dukros Celestinos Marijos tėčiu. „Gyvenimas dažnai būna netikėtas ir nenuspėjamas“, – sakė menininkė.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Monika Dirsytė džiaugiasi šiandien vėl iš naujo atradusi ryšį su dukros Celestinos Marijos tėčiu. „Gyvenimas dažnai būna netikėtas ir nenuspėjamas“, – sakė menininkė.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Monika Dirsytė džiaugiasi šiandien vėl iš naujo atradusi ryšį su dukros Celestinos Marijos tėčiu. „Gyvenimas dažnai būna netikėtas ir nenuspėjamas“, – sakė menininkė.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Monika Dirsytė džiaugiasi šiandien vėl iš naujo atradusi ryšį su dukros Celestinos Marijos tėčiu. „Gyvenimas dažnai būna netikėtas ir nenuspėjamas“, – sakė menininkė.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Monika Dirsytė džiaugiasi šiandien vėl iš naujo atradusi ryšį su dukros Celestinos Marijos tėčiu. „Gyvenimas dažnai būna netikėtas ir nenuspėjamas“, – sakė menininkė.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Prieš kelerius metus Monika į Londoną pabėgo, kad suprastų, ko pati gyvenime nori, siektų karjeros meno pasaulyje. Tačiau iš šurmulio pilno miesto moteris grįžo į Lietuvą su vaiku ant rankų.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Prieš kelerius metus Monika į Londoną pabėgo, kad suprastų, ko pati gyvenime nori, siektų karjeros meno pasaulyje. Tačiau iš šurmulio pilno miesto moteris grįžo į Lietuvą su vaiku ant rankų.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Šiuo metu Monika Dirsytė su dukra gyvena Vilniaus senamiestyje, tačiau prie vienos vietos ji niekada nebuvo prisirišusi.<br> Nuotraukos: Karolina Beleškienė, stilius: Ernesta Jorudė, makiažas, šukuosena: Ana Dilkaitė,  drabužiai: Mango, Zara, Aprangos galerija, fotografuota viešbutyje „Kempinski Vilnius“.
Monika Dirsytė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Monika Dirsytė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Monika Dirsytė su dukra.<br>V.Skaraičio nuotr.
Monika Dirsytė su dukra.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

May 21, 2022, 12:12 PM

Kai prieš septynerius metus Monika išsiskyrė su režisieriumi Oskaru Koršunovu (53 m.), žiniasklaida ją dar ilgai linksniavo kaip buvusią jo mylimąją. Tačiau dėl kandžių antraščių menininkė nepyko – ji buvo įsitikinusi, kad eina savo keliu ir tai bus tik prabėgusio laiko priminimas. Būtent tada Monika nusprendė pasitraukti iš viešumos.

„Tai buvo laikas, kai turėjau akis į akį susidurti su savimi. Tokia Monika, kokia esu. Turėjau tvirtai atsistoti ant žemės, persvarstyti savo gyvenimą ir planus. Tuo metu buvau per silpna tęsti savo užsibrėžtus tikslus ir kurti meną. Man reikėjo atsitraukti ir nieko nedaryti. Tas nieko nedarymas buvo varginamai sunkus ir skausmingas“, – atvirai kalbėjo Monika.

Vos spėjus atsikvėpti ir pradėjus stotis ant kojų Londone moteriai ir vėl teko nusileisti ant žemės. Nesusiklostė santykiai su dukters tėvu, o galiausiai visas kortas sumaišė nėštumas. Monika priėmė sprendimą grįžti namo – į Panevėžį.

Tačiau tai, kas prieš kelerius metus buvo nesuvokiama, šiandien yra realybė – Monika džiaugiasi atradusi stiprų ryšį su Celestinos Marijos tėčiu. Nors apie jį Monika niekada atvirai nekalbėjo ir nebuvo žinomas net jo vardas, moteris prasitaria, kad ši istorija verta gero filmo.

„Galiu užsiminti, kad tarp mūsų buvo begalė nesusikalbėjimų, nesusipratimų, principų, o gal net skirtingų kultūrų. Nenoriu pernelyg atvirauti, nes žinau, kad kai kuriuos dalykus geriau pasilikti sau, ypač tuos, kurie liečia ne tik mane, bet ir mano šeimos narius.

Tuomet buvau dar kartą gerai gyvenimo pristabdyta. Tačiau visi šie etapai mane atvedė į tvirtą žinojimą, ką tikrai noriu daryti gyvenime, tai yra kurti“, – pabrėžė ji.

Panevėžys menininkei buvo gera tarpinė stotelė viską susidėlioti į lentynas, atsistoti ant kojų, auginti dukrą. Tuo pat metu Monika įstojo į Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūrą. Nors buvo sudėtinga viską aprėpti vienai, taip menininkė išmoko paskirstyti prioritetus.

„Niekas juk nežadėjo, kad gyventi bus lengva. Gyvenimas toks yra: jis negali ir neturi būti saldus kaip cukraus vata. Tačiau šiandien aš esu laiminga! Kas rytą atsikėlusi padėkoju aukščiausiajam už galimybę turėti vaiką, nusipirkti maisto, būti ne karo zonoje, kurti, dirbti. Dar daugiau ko nors norėti gyvenime man būtų per daug.

Galbūt kitų žmonių akimis daug ko neturiu: nei automobilio, nei nuostabių namų. Neturiu prabangaus gyvenimo, bet to norėti būtų šiek tiek tuštybė. Juk turiu tiek daug – vaiką, kuris džiugina kiekvieną rytą, kojas, kuriomis galiu nueiti daug žingsnių, jaučiuosi sveika. Tai svarbiausi dalykai“, – svarstė moteris.

Karo zoną Monika paminėjo ne be reikalo. Ji įsitikinusi, kad Rusijos invazijos Ukrainoje metu menininkai privalo apie tai skleisti savo žinutę pasauliui: „Menas yra stiprus ginklas. Kartais stipresnis, nei manome. Todėl menininko pareiga – reaguoti į tai, kas vyksta. Galbūt kūriniai atsiras nebūtinai dabar, bet, vienaip ar kitaip, jie atsiras, ir tai bus svarbus liudijimas.“

Gegužės 20 dieną Slovakijoje, o rugsėjį Vilniuje dienos šviesą išvys naujas karo nuotaikų persmelktas M.Dirsytės ir dainininkės Agnės Sabulytės projektas – performanso ir operos lydinys „Dezdemonos kodas“. Tai meno forma kuriama akistata su žmogaus nuolatine identiteto paieška šiuolaikinėje visuomenėje.

„Kai kūrėme šį projektą, atsispyrėme nuo savo ašies, tai yra savo esmės. Labai daug galvojome, kas yra žmogus? Koks yra žmogus šiandien? Ir kaip jį apibrėžti? Be abejo, karas dar labiau išgrynino šį mūsų klausimą. Negaliu atsistebėti Ukrainos didvyriais, kaip jie drąsiai kovoja. Matome, kad juos palaiko stipri vidinė dvasia, stiprus savo esmės suvokimas. Tai yra didžiausia stiprybė“, – įsitikinusi menininkė.

– Menas – labai didi galia išreikšti politinį požiūrį, skleisti nuomonę visam pasauliui. Kaip jus, kaip asmenybę ir menininkę, palietė šie įvykiai?

– Manau, kad kiekvieną žmogų, kuris turi bendras žmogiškąsias vertybes, šie įvykiai paveikė ir palietė. Neįmanoma išlikti abejingam. Asmeniškai aš tikrai išgyvenu šį karą labai jautriai. Ypač slegia bejėgystės, negalėjimo to sustabdyti jausmas. Visi bando prisidėti ir padėti Ukrainai: kas finansiškai, kas savanoriaudamas, kas malda. Tiesiog sprogo pūlinys, ir mes visi esame juo aptaškyti.

Manau, šiuo metu svarbu išlikti neabejingiems, nepriprasti prie karo ir toliau aktyviai veikti. Svarbu savyje auginti empatiją, o ne ją slopinti. Šis laikas ypač išgrynina žmones. Mes turime galimybę pamatyti tikrus veidus be kaukių. Šiuo atveju nei glamūras, nei poza jau nebepadeda. Apskritai manau, kad dabar yra gedulas. Ir kiekvienas pagal savo sąžinę ir supratimą elgiasi atsižvelgdamas į tai. Ypač tai galima stebėti socialinėje erdvėje. Kai kurie žmonės mane nustebino – vieni gerąja prasme, kiti, deja, blogąja...

– Netrukus kartu su A.Sabulyte savo norimą žinutę pristatysite visuomenei. Kaip kilo ši idėja?

– Mano ir Agnės susitikimas – netikėtas, sakyčiau, mistinis. Susitikome netyčia, o tada ir prasidėjo mūsų bendra meninė kelionė. Visas procesas vyksta labai organiškai. Nors abi esame iš visai skirtingų sričių, viena kitai ne trukdome, o papildome. Su Agne dirbti vienas malonumas – ji sugeba išgirsti. Išties labai nekantrauju pristatyti mūsų kūrinį, bet, kaip Agnė sako, viskas yra tėkmėje.

Kol kas ruošiamės projekto premjerai Slovakijoje, laukia šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ ir daugybė kitų projektų.

Man visada pats darbymetis prasideda po Kalėdų, priešingai nei pramogų pasaulio atstovams.

– Ketverius metus praleidote Londone, vėliau grįžote į gimtąjį Panevėžį auginti dukros Celestinos Marijos, o dabar pranešėte, kad lagaminus išsikaustėte Vilniuje. Kodėl gimtinę nusprendėte iškeisti į sostinę?

– Visada žinojau, kad gyvensiu ne Panevėžyje. Tai buvo tik laikina stotelė. Bet Panevėžyje galėjau susikoncentruoti į save, vaiką, galėjau daug skaityti ir rašyti. To man labai reikėjo.

Vilnių visada labai mylėjau ir myliu. Čia jaučiuosi sava. Labai keistas jausmas: atrodo, grįžau po tiek daug laiko, tačiau viskas tarytum vakar, viskas beveik taip pat.

Aišku, Vilnius labai pasikeitęs: atsirado begalė naujų vietų, naujų žmonių. Ir aš jau pasikeitusi...

Šiame mieste galiu išreikšti save. Ir dukra jau paaugo, matau daugiau galimybių ir jai čia augti, būti. Bet kas žino, gal gyvenimas ir vėl kur nors nublokš. Nesu labai prisirišusi prie vietos, man nesudėtinga pakeisti aplinką.

– Kaip jus priėmė Vilnius? Kur judvi su dukra gyvenate – nuomojamame bute, o gal nusipirkote nuosavą būstą?

– Celestina Marija lanko vaikų darželį Paupyje. Mes gyvename Senamiestyje. Kol kas nuomojamės butą, bet kartu dairomės nuosavų namų. Jau norisi turėti savo kampą, tačiau šiuo metu yra pereinamasis laikotarpis, tad truputį palauksime.

Dar tiksliai nežinau, ar liksiu visam gyvenimui Vilniuje. Man sunku numatyti taip toli į priekį, o nekilnojamasis turtas pririša, vienaip ar kitaip įpareigoja, tad priimti galutinio sprendimo neskubu.

Vilnius mus priėmė šiltai. Labai džiaugiuosi, kad Celestina Marija labai greitai įsiliejo į miesto gyvenimą. Ji labai panaši į mane – kur padėsi, ten ir bus. (Šypsosi.) Nebuvo nei ašarų, nei nusivylimų. Galima sakyti, jau pačią pirmą dieną palikau dukrą darželyje ir jai ten labai patiko.

Aš taip pat jaučiuosi gerai. Dabar daug lengviau generuoti idėjas gyvai. Galiu čia ir dabar susitikti su žmonėmis. Viskas vyksta daug greičiau.

– Užsiminėte, kad ne tik Vilnius pasikeitęs, bet ir jūs. Ar galite pasakyti, kad pastarieji metai jus užgrūdino kaip asmenybę?

– Tikrai taip. Kai atsimenu save jauną, man tai sukelia šypseną. Esu visai kitas žmogus, kai kurie sako, kad net išoriškai kitaip atrodau.

Dabar turiu daugiau vidinės ramybės. Nors esu atvira, vis dėlto taip lengvai žmonių nebeįsileidžiu į savo pasaulį, laikausi kiek atokiau. Natūralu, žmogus keičiasi, aš tik tikiuosi, kad į gera pasikeičiau. (Šypsosi.)

Niekada nesureikšminau išvaizdos – ar plaukai ilgesni, ar trumpesni, bet dabar juos nusirėžusi jaučiuosi labai gerai – savimi. Nesiekiu atitikti kitų sukurtų grožio standartų. Tai būtų tiesiog energijos švaistymas.

– Į Londoną pabėgote nuo žinomumo, o šį sprendimą priėmėte po skyrybų su režisieriumi O.Koršunovu. Ar šiandien į populiarumą žiūrite kitomis akimis?

– Pabėgau ne nuo žinomumo ir net ne nuo populiarumo. Nebuvau tokia žvaigždė, kad būtų reikėję bėgti. Pabėgau, nes buvau tokiame taške, kai buvo labai daug pabaigų, buvo labai daug netiesos, nebesugebėjau išgirsti savęs, nebemokėjau pasakyti „ne“. Žmonės tiesiog mane valgė.

Jei situacijos nebesuvaldau, pradedu griūti. Tai buvo viena esminių mano pamokų. Dėl to šiandien esu ypač atsargi ir bendrauju gana išrankiai. Ne dėl to, kad esu arogantiška, o tik dėl to, kad esu pernelyg jautri ir atvira.

Londonas man buvo geriausia terapija. Buvau tarp daugybės žmonių, bet kartu galėjau būti viena. Kurį laiką buvau žmogus be apibrėžimo, kad vėl galėčiau save iš naujo apsibrėžti. Tas miestas mane išgydė. Ir nors palikti Londoną tikrai nebuvo lengva, niekada nekeisčiau savo sprendimo. Londonas man padovanojo antrą gyvenimą, Londonas man padovanojo Celestiną Mariją.

– Londone jums jau buvo pradėjusios atsiverti meno pasaulio durys, tačiau vis dėlto pačiame sužydėjime svetur nusprendėte grįžti į Lietuvą ir dar, kaip pati esate minėjusi, netikėtu vaidmeniu – su dukra ant rankų.

– Tikrai taip, labai teisingai pastebėjote. Beveik po trejų metų Londone, kai man pagaliau pradėjo sektis ar tiksliau, kai aš pagaliau pradėjau gyventi taip, kaip noriu ir kaip įsivaizduoju, kaip tik tada mane gyvenimas ir vėl parklupdė. Vis dėlto žinia, kad laukiuosi, man buvo pati geriausia žinia, kokią galėjau išgirsti savo gyvenime.

Problema buvo kita: nenorėjau grįžti, o gal ir bijojau. Tą dieną, prieš kelionę į Lietuvą, verkiau, jaučiau, kad reikia atsisveikinti su Londonu. Man buvo labai gaila. Atrodė, kad nesugebėsiu dar kartą visko pradėti iš naujo. Bet neturėjau kitos išeities, jaučiau plakant ne tik savo širdį. Todėl tą dieną prisiekiau, kad grįšiu stipresnė ir darysiu viską, kas mano ir ne mano jėgoms. Tuo gyvenu ir šiandien. Aš kovoju už Celestiną Mariją ir save.

– Ta Monika, kurią pažinojo dauguma, šiandien neatrodo gyvenanti tik šia diena. Dukra išmokė disciplinos?

– Be abejo. Celestina Marija mane išmokė disciplinos, dabar ji mane moko ir kantrybės. Gyvenimas tapo labiau suplanuotas, nei buvo anksčiau. Ir, tiesą sakant, man tai patinka.

Tikriausiai tai ir suteikė daugiau rimties ir ramybės mano gyvenimui. Keista, atrodo, atsiradus vaikams sunkiau siekti savo tikslų, bet dabar galiu patvirtinti, kad yra priešingai.

Su Celestinos Marijos atsiradimu tapau daug produktyvesnė. Mano dukra yra labai išdykusi ir pasiutusi, tad tikrai tai pareikalauja nemažai pastangų. Ypač sunku susitvarkyti su dienos režimu. Bandžiau kitų pamokyta diegti taisykles, bet mums tai nesuveikė. Nemoku vaiko auginti pagal standartines taisykles.

Kita vertus, jei mano vaikas kristų parduotuvėje ant grindų, su tuo tikrai nesitaikstyčiau. Abi gyvename taip, kaip mums išeina: natūraliuai viena iš kitos mokomės.

Vienai dukrą auginti nėra lengva. Nuolat tenka susidurti kad ir su mažomis buitinėmis situacijomis, kurios reikalauja išmonės. Paprasta situacija: noriu išnešti šiukšles iš namų, o vaiko negaliu palikti, tad reikia jį aprengti ir eiti kartu. Arba sugenda skalbimo mašina ir negaliu išskalbti vaiko drabužių.

Aišku, jeigu būtų kas nors šalia, būtų lengviau. Atsakomybė tikrai didelė. Bet jokiu būdu nenoriu dejuoti ir skųstis. Manau, kad ypač karo akivaizdoje galima suprasti, kad kai kurie mūsų sunkumai yra tiesiog ne sunkumai, o didžiausia laimė.

– Ar esate mama, kuri suteikia vaikui laisvės?

– Mano mama sako, kad aš Celestiną Mariją auginu per daug laisvai. Man atrodo, nėra taip, kad auginčiau ją labai liberaliai, be jokių taisyklių. Mes turime vieną vienintelę taisyklę – supratingumą. Jei Celestina Marija verkia ar pradeda maištauti, bandau suprasti, kodėl. Ypač dabar, kai ji jau tampa sąmoningu žmogumi. Ir tas noras suprasti net ir mažą vaiką išties yra veiksmingiausias auklėjimo būdas. Tarkim, jei ji mato, kad man sunku, einu apsikrovusi maišais iš parduotuvės, visada bando man padėti.

– Esate pripažinusi, kad dukra nebuvo planuota, daugelis manė, kad net galėtumėte ryžtis abortui, nes jūsų gyvenime nebuvo planų turėti vaikų. Kas tuo metu dėjosi jūsų širdyje?

– Anksčiau negalvojau apie šeimą, tuo labiau vaikus. Tačiau kai suvokiau, jog laukiausi, tą pačią sekundę jau žinojau, kad mano gyvenimas jau nebus toks, koks buvo. Niekada gyvenime nepamiršiu tos dienos. Verkiau iš džiaugsmo.

Tokių minčių, kad negimdysiu, nebuvo. Manau, negalėčiau pasidaryti aborto, man tai žmogaus nužudymas. Turiu stiprią moralę, nepaisant nieko, tą pačią sekundę vaikelį priėmiau.

Nors išties, galvojant pragmatiškai, laikas tam nebuvo palankus. Realiai neturėjau sąlygų auginti vaiką, pati vos spėjau suktis gyvendama Londone. Tačiau visa tai man nebuvo svarbu, nes gyvybė yra pati didžiausia vertybė ir pasielgti kitaip tiesiog buvo neįmanoma. Tuo pat metu buvau įsitikinusi, kad viskas bus gerai.

Dabar esu beprotiškai laiminga, kad pasitikėjau savo vertybėmis. Tai man sugrįžo triguba grąža iš Dievo.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad auginsiu vaiką ir kartu studijuosiu doktorantūroje, galėsiu kurti ir gyventi iš meno.

Tiesa, buvo žmonių, kurie blogai ar net su piktdžiuga tuo metu žiūrėjo į mano gyvenimą. Tai buvo nelengvas laikas man. Bet kritika mane veikia atvirkščiai – tuomet man dar labiau norisi pasiekti savo tikslą.

– Apie vaiko tėtį nieko nesate pasakojusi – niekas nežino nei jo vardo, nei ką jis veikia.

– Sąmoningai nusprendžiau nekalbėti apie savo santykius su vaiko tėvu. Nenorėjau patenkinti smalsuolių. Vos gimė dukra, dažniau sulaukdavau klausimų apie jos tėvą, o ne apie tai, kaip mes su Celestina Marija gyvename.

Savo istoriją laikau paslaptyje ir dėl to, kad ji liečia ne tik mane. Celestinos tėtis – verslininkas, gyvenantis tarp Tailando, Londono ir Paryžiaus. Jis nėra menininkas, tačiau turi didelių sąsajų su menais. Tai yra viskas, ką galiu pasakyti.

– Po skyrybų su vaiko tėvu visiškai nebendravote, regis, buvote įskaudinta. O dabar užsiminėte, kad viskas pasisuko kitaip. Koks buvo tas kertinis taškas, kai judu vėl pradėjote kalbėtis?

– Taip, šiuo metu mes bendraujame. Situacija pasisuko visai kita linkme, nei tikėjausi. Bet gyvenimas dažnai būna netikėtas ir nenuspėjamas.

Turime gerą ir stiprią draugystę, juk mus vienaip ar kitaip vienija vaikas. Celestina Marija nusipelnė turėti mamą ir tėtį, tad taip šiuo metu ir yra. Man tai svarbu. Noriu, kad ji būtų laiminga.

Ji ir yra laiminga, ypatingą dėmesį gauna ir iš senelių – ne tik iš mano pusės, bet ir iš vyro. Seneliai Anglijoje be galo džiaugiasi Celestina Marija ir skiria jai labai daug dėmesio. Netrukus planuojame viešnagę pas juos.

– Apie dabartinį santykį su Celestinos Marijos tėvu kalbate paslaptingai. Galbūt tai užuomina apie susitaikymą?

– Negaliu sakyti. Pasakai, o vėliau juk neaišku, kaip bus. Pažiūrėsime. Šį dalyką pasilaikysiu paslaptyje.

– Kaip suprantu, šiandien nesijaučiate vieniša?

– Vieniša nesijaučiu, tuo labiau kai šalia manęs nuolat sukasi mažoji mano draugė.

Visą gyvenimą nuolat esu apsupta žmonių. Nebūna nė dienos, kad kas nors neparašytų ar nenorėtų susitikti. Įdomu tai, kad žmonės mano, kad esu ekstravertė, o iš tiesų labiausiai mėgstu būti viena.

Jei galiu išvengti bendravimo, tai ir renkuosi. Jei galiu išeiti į miestą viena, tai ir renkuosi. Labai nemėgstu prie ko nors prisirišti. Arba kai kas nors prisiriša prie manęs, aš tiesiog pradedu dusti. Išgerti kavos puodelį vienai kur nors mieste man didžiausia prabanga ir laimė.

Kalbant apie santykius taip pat. Galiu mylėti tik tada, kai galiu kvėpuoti. Gerai mane pažįstantys žino, kad mano telefonų knygoje nėra įvestų vardų su numeriais. Šimtas nežinomų numerių! Tačiau pagal telefono pabaigą aš atpažįstu artimus žmones.

Man labai sunku su kuo nors sugyventi. Ne dėl to, kad esu bjauraus charakterio, bet tikriausiai turiu keistumų, kurie dažnam nepriimtini. Gal turiu per daug laisvės savyje. Iš tiesų neatradau atsakymo, bet jo ir neieškau. Tiesiog leidžiu sau būti savimi.

– Ilgą laiką žiniasklaida jus pristatydavo kaip buvusią O.Koršunovo mylimąją. Ne kartą esate pabrėžusi, kad nenorite būti taip identifikuojama. Judu draugavote 6 metus, ne kartą buvote vadinama jo įkvėpėja. Kaip sutariate šiandien, ar bendraujate?

– Mane žeisdavo ne antraštės, o klausimai, ar nesijaučiu blogai taip pristatoma. Niekada nerasdavau tinkamo atsakymo. Apie tai negalvodavau, nesuteikiau tam jokios reikšmės. Jei matau, kad interviu nebus prasmingas, atsisakau. Tiesiog man neįdomu.

Mano visas gyvenimas buvo orientuotas į meną, kūrybą. Taip yra ir šiandien – tiesiog nuosekliai einu į savo tikslą, nepriklausomai nuo to, kas yra šalia manęs, kur aš esu, ar man sekasi, ar ne.

O su Oskaru santykis liko šiltas ir draugiškas.

– Gajus požiūris, kad menininkai nedaug uždirba, be to, pastaruosius metus pasaulį buvo sustingdžiusi pandemija: kai kurie verslai užsidarė, o meno pasaulis taip pat išgyveno sąstingį. Ar buvo toks metas, kai galvojote, už ką nusipirkti duonos arba galbūt vertėtų rinktis kitą profesiją?

– Man viskas nutiko atvirkščiai. Kartu su pandemija mano asmeninė karjera ir finansai pradėjo augti. Tad mano atveju nepasiteisino sunkmetis pandemijos metu.

Vis dėlto tą laiką panaudojau gana prasmingai. Daug rašiau, skaičiau, analizavau projektus, peržvelgiau savo kūrybą, galėjau daug dėmesio skirti meno doktorantūros studijoms.

Menininko kelias nėra lengvas, jame labai daug nežinomųjų, tad yra buvę visko. Mane tuo keliu vedė vidinis tikėjimas, kad man pasiseks, o ne racionalus apskaičiavimas. Tūkstantį kartų girdėjau, kad aš nepragyvensiu iš performansų. Tūkstantį kartų su tuo nesutikau. Ir tie, kurie taip sakė, iš dalies buvo teisūs, nes yra buvę tikrai nelengvo laiko.

Dabar žiūrėdama atgal kartais net nesuprantu, kaip padariau kai kuriuos savo darbus. Matyt, man lemta daryti tai, ką darau.

Kita vertus, savo kelyje buvau labai nuosekli ir atsakinga. Į kiekvieną kūrinį sudėdavau viską, ką turiu, po kai kurių performansų dar ilgai negalėdavau atsigauti.

Esu bandžiusi ir atsitraukti, pakeisti gyvenimo kryptį, bet dažniausiai pats likimas sugrąžindavo mane atgal. Ypač sunku buvo, kai buvau jauna, juk reikėjo nuolat įrodinėti, kad šita mergaitė turi ką pasakyti. Dabar jau lengviau, yra įdirbis, žmonės mane atpažįsta pagal tai, ką darau, pagal mano darbus. Tai man didžiausias įvertinimas.

Niekada nesupratau tėvų, kurie tarsi parenka vaikui profesiją be galimybės pasirinkti patiems. Juk kiekvienas žmogus yra unikalus ir kas tinka vienam, gali visai netikti kitam.

– Užsiminėte, kad jaučiate alergiją kontrolei. Ar šiandien esate laisva daryti pasirinkimus?

– Visada jaučiausi laisva rinktis, tačiau kartais ne viskas priklauso nuo mūsų. Kartais galima labai norėti, tačiau yra dalykų, kurių negalime suvaldyti ir sukontroliuoti.

Tarkim, negalime priversti mus mylėti arba negalime priversti kitų žmonių elgtis taip, kaip mes norėtume, kad jie elgtųsi. Būtent dėl to man labai keista ir svetima, kai kas nors bando mane įrėminti. Tarsi bando pritempti prie savo gyvenimo standarto. Labai greitai tai pajuntu.

Seniau ilgai delsdavau, manydavau, kad gal viskas vėliau bus gerai, bet dažniausiai būna tik blogiau. Apskritai su kontrole reikia būti labai atsargiems. Ji vargina ne tik šalia esančius, bet ir pačius kontroliuotojus.

Šiandien jaučiuosi laisva, bet laisvės sąvoką sieju ne tik su galimybe laisva valia rinktis, bet ir su sąmoningumu bei atsakomybe.

Vertinu kiekvieną dieną, vertinu tai, ką turiu, ir neišgyvenu dėl to, ko neturiu. Ypač savo gyvenimo vertę pajutau šiuo tragišku laiku.

Prisimenu ir savo močiutės pasakojimus. Mano seneliai – buvę tremtiniai, jiems vietoj Maldyvų ir šampano su austrėmis teko Sibiro dalia. Ir, žinote, jie nepalūžo, kartu išbuvo iki gyvenimo pabaigos neišsiskyrę, palaikydami vienas kitą.

Manau, dabar toks laikas, kai vertybės iš naujo perkainojamos. Kartais iki visiškos laimės žmogui užtenka gerai išsimiegoti, ir pasaulis jau atrodo kitaip.

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.