Ant Donato galvos – juodas cilindras, jis vilki puošnią liemenę, kliošines kelnes. Modelio darbą dirbusi Greta – visada su prašmatnia suknele ir aukštakulniais. Pasipuošę dar ir išskirtiniais papuošalais, jie atrodo lyg nulipę nuo teatro scenos. Arba atkeliavę į šią kasdienybę iš kitos epochos. Ne veltui ši pora – stimpanko stiliaus ambasadoriai Vilniuje.
Jau daug metų, kai savo apranga ir išvaizda D.Dubauskas krinta į akis Vilniaus senamiesčio gatvėse. „Ne veltui turiu Lietuvos bohemos vyro titulą“, – šypsojosi Donatas.
Anksčiau jis bohemai neprijautė. Nuo paauglystės Donatas buvo pametęs galvą dėl indėnų kultūros, jų papročių ir gyvenimo būdo.
Vėliau, jau subrendęs vyras, vilkintis indėniškų motyvų turinčiais drabužiais, su neįprastais papuošalais ir tatuiruotėmis, jis iš tolo atkreipdavo praeivių dėmesį ir buvo vadinamas Vilniaus indėnu. Su šiuo įvaizdžiu D.Dubauskas buvo taip suaugęs, kad jis pradėjo kliudyti jo kūrybai.
Pastaraisiais metais Donatas persimetė prie stimpanko stiliaus, kurio ištakos siekia karalienės Viktorijos epochą ir XIX a. pabaigos išradimus. Į šį stilių žaismingai nėrė ir jo žmona Greta.
Ši pora, nors ir būtų keista, – ne tik menininkai, bet ir verslininkai. Vilniaus senamiestyje Donatas įkūrė barą „Garinis angelas“, o Greta turi barą „Garinis angelas ladies“.
„Iš esmės aš esu menininkas“, – tvirtino Donatas. Tačiau jis neslėpė turintis ir verslininko gyslelę – juk kiekvienas menininkas savo darbus turi mokėti ir parduoti.
„Čia vienas iš nedaugelio mano kūrinių, – parodė Donatas ypač menišką rankinę, paskui kitą. – Rankinės, kurias sukūriau, dabar yra Gretos.“
Ji, aišku, dėl to labai džiaugiasi.
Modelio išvaizdos Greta – muzikantė, valtornistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo pučiamųjų instrumentų ir pedagogikos magistro laipsnį.
Savo kūną juodu išpuošę tatuiruotėmis. „Man mano kūnas yra mano žemėlapis“, – sakė Greta.
„Mes tiesiog gyvename natūralų savo gyvenimą. Rengiamės taip, kaip norime. Mes esame ta pora, kuri gali sau leisti atrodyti taip, kaip nori. Kasdien“, – tvirtino Dubauskai, neseniai atšventę ketvirtąsias vestuvių metines.
R.Danisevičiaus nuotr.
– Greta, kai mokėtės groti valtorna, turbūt nė nesapnavote, kad kada nors turėsite ne nuosavą orkestrą, o barą? Ar Donatas jus, muzikantę, paskatino pasukti į šį verslą?
Greta: Taip, Donatas buvo tas stimulas, paskatinęs pasukti į verslą. Kai susipažinome, jis jau turėjo barą, bet dėl tam tikrų aplinkybių jį uždarėme. Buvo dveji blaškymosi metai: ką darome toliau? Atidarome kitą barą ar imamės kitokios veiklos? Nusprendėme, kad kartu – kaip šeimos verslą – atidarome barą, nes Donatui prieš tai labai gerai sekėsi.
„Garinis angelas“ yra jau penktas Donato baras. Prie kito „Garinio angelo“ pridėjome žodelį „Ladies“, kad būtų lengviau atskirti, į kurį „Angelą“ einame.
Vyras pasakė, kad papildomas verslas – tas „Garinis angelas ladies“ – tai dovana man. Kaip kiti vyrai žmonoms dovanoja grožio salonus, jis man padovanojo barą: jeigu kas, aš tau duodu meškerę – aš viską padariau, duodu tau darbo vietą, o pinigų užsidirbsi pati.
Mes atsakingi vienas už vieną barą, kitas – už kitą. Donatas visada „Gariniame angele“ stovi už baro, bet aš esu abiejų barų direktorė, tvarkau visus oficialius dalykus. Jis sukuria interjerą ir įkvepia barams energijos.
– Ar leidžiatės su savo svečiais į kalbas apie gyvenimą? Ar jūsų stilius, išskirtinė apranga turi įtakos verslui, ar padeda privilioti daugiau klientų į barus?
Greta: Svečiams ne tik pilstome gėrimus ir aprodome gražius barus, bet ir pasakojame apie savo gyvenimo būdą, stiliaus išraišką. Sakome, kad mums tai labai svarbu, tuo mes gyvename.
Tas stilius nėra vien mūsų apranga. Tai yra ir gyvenimo būdas, kurio šūkis: „Kiekviena diena – kaip šventė!“ Ypač tai tinka prie šių dienų aktualijų – karo Ukrainoje, kovido, kurie sukėlė daugybę mirčių.
Gyvenimas per trumpas ir per trapus, kad gyventum pyktyje, liūdesyje, savigailoje ar rengdamasis tais pačiais drabužiais.
Neseniai žiūrėjau kažkokių stilistų sukurtą videofilmą. Jie pasakė: įsivaizduok, jeigu tu šiandien miršti, tai tavo vėlė visą laiką bus taip apsirengusi, kaip tu vilki šiandien. Ar norėtum, kad tavo tolesnis gyvenimas tęstųsi apsirengus paprastais marškinėliais ir džinsais, ar puošniai, kai tu kasdien išgyveni šventę?
Ir mudu su Donatu labai nuoširdžiai tarp visų rūpesčių ir rutinos stengiamės kiekvieną dieną nugyventi kaip šventę.
Taip, Donatas man tai perteikė, bet aš visą laiką, net to nesuprasdama, pasąmoningai, buvau spalvota. Kaip galima sakyti, kad esi balta varna ar juoda avis, tai aš visą laiką buvau spalvota papūga. Niekada mano gyvenime nebuvo juodų drabužių laikotarpio.
Užaugau skurdžioje šeimoje, bet apsupta labai didelės meilės. Kartais neturėdavome pakankamai pavalgyti, bet popieriaus ir dažų visada turėjau. Kad vaikas turėtų galimybių skleistis.
Donatas: Abu mūsų barai turi penkias žvaigždutes. Taip mus įvertino ir užsieniečiai, ir vietiniai. Visiems jie patinka, žmonės juose jaučiasi kaip muziejuje. „Garinį angelą“ ypač pamėgo vienišos širdys. Vienišiai nenori vaikščioti kur nors miške, o nori būti tarp žmonių, todėl ateina čia pasėdėti. Ir sako, kad kiekvieną kartą pastebi kokią nors naują detalę.
Greta: Mes patys, o ypač Donatas, vaikščiojantis Senamiesčio gatvėmis, yra savotiška barų reklama. Žmonės susidomi: o kas tas vyras? O ką jis veikia?
Donatas: Daug žmonių paskui mane yra atsekę į barus ir taip juos atradę. Arba praeivių paklausę, kur galima mane surasti. Ir praeiviai pasako.
Greta: Kadangi įkvepiame žmones puoštis, ir seni baro lankytojai ateina pasipuošę, kiti pravėrę duris sutrinka: ai, tai čia gal koks teminis vakarėlis vyksta, ar aš čia tiksiu, ir jau nori sprukti atgal. Va, čia tas vienintelis minusas dėl aprangos.
Ir mes turime juos paraginti užeiti, nes čia laukiami visi geros valios žmonės, nesvarbu, kaip jie apsirengę.
– Donatai, pradėjusi gilintis į jūsų susikurtus įvaizdžius ir aprangą – kažkada indėno, dabar stimpanko džentelmeno – pradedu manyti, kad gimėte ir gyvenate ne toje šalyje.
Donatas: Aš savo šalyje esu užsienietis. Užsienyje, ar tai būtų Danija ar Švedija, taip pat esu užsienietis.
Greta: Mes esame pasaulio žmonės ir mums kiekviena vieta yra kaip ir nauja, bet kaip ir namai. Vaikščiodami po Vilnių galime jį stebėti tarsi tai būtų kita šalis. Pavyzdžiui, kaip dažnai vilniečiai, eidami miesto gatvėmis, pakelia akis į pastatų viršų? Kiek ten visko galima pamatyti! Bet eidamas žmogus įkiša veidą į mobilųjį telefoną arba paskęsta rūpesčiuose ir to nepamato.
– Jūsų apranga – labai meniška, su daugybe detalių, papuošalų. Kur viso to ieškote?
Greta: Man šiek tiek lengviau, nes moterims pasirinkimo Lietuvoje kur kas daugiau nei vyrams netgi paprastose parduotuvėse. Išraiškingą retro, hipišką ar ekstravagantišką stilių galiu susikurti nusipirkusi drabužių netgi iš tų parduotuvių.
Ko nerandame, pasisiuvame arba pasiuva siuvykla. Pavyzdžiui, vestuvinę suknelę pasisiuvau pati.
Donatas: Drabužius dažniausiai siūdinuosi pagal savo modelį. Iš odos viską pasisiuvu pats. Kadangi Lietuvoje vyrai sodinami ant vieno kurpalio, kelnes siunčiuosi iš Londono. Dauguma mano kelnių – kliošinės, tokių pas mus nėra.
– Gal drabužių ieškote blusų turguose Lietuvoje ar užsienyje?
Greta: Taip. Ieškau ir dėvėtų drabužių parduotuvėse. Taip pat paskatinau tokią moterų akciją – kelias vasaras dar prieš kovidą kas antrą sekmadienį susirinkdavome „Gariniame angele“ ir atsinešdavome savo drabužius, kurie dar geri, bet atsibodę. Ir puikiai atsinaujinau garderobą nieko nenusipirkdama!
Žmones, kurie ateina į mūsų barus, bandome įkvėpti rengtis pagal save kiek įmanoma gražiau ir šventiškiau. Nereikia drabužio taupyti, saugoti. Va, nusipirkau kažką tokio ir dabar reikia laukti progos pasipuošti. Arba šitie bateliai skirti tiktai šventei. Ne! Puošimosi metas yra čia ir dabar.
Donatas: Papuošalai pas mus atkeliauja savaime: gauname dovanų, turime draugų, kurie juos gamina, ir iš jų įsigyjame.
– Donatai, kokia jūsų įvaizdžio istorija? Kada leidotės į išskirtinio stiliaus paieškas – nuo 15, 16 metų? Kas jį padėjo atrasti, kas tam turėjo įtakos?
Donatas: Esu iš tos kartos žmonių, kai visi norėjome išsiskirti, o parduotuvėse nieko nebuvo. Bet buvo daug siuvyklų. Iš pradžių tuo rūpinosi mama, nes norėjo būti madinga, gaudavo audinių. Eidavome į siuvyklą, ji užsakydavo sau ką nors, taip pat ir man.
Jau ketvirtoje klasėje mesdavome vieni kitiems iššūkį – savo apranga norėdavome išsiskirti. Sėdėdavome vakarais ir kelnes arba platindavome, arba siaurindavome pagal to laiko madą. Būdavo, išardome vienų kelnių klešnę ir įsiuvame kitų kelnių audinio. Patys, rankomis. Ir išeiname į kiemą pasipuikuoti.
Mano mokykla – 44-oji vidurinė, dabar „Senvagės“ – buvo pirmoji, kurioje buvo panaikintos uniformos. Įvyko esminis sprogimas! Su drabužiais darėme, kas tik įmanoma, kad būtume kuo originalesni, – įjungdavome fantaziją. Ir kuo ryškesnis ansamblis būdavo, bet kartu dėvimas, tuo geriau.
Kepurę siuvausi iki 12 val. nakties, nors 9 val. vakaro turėjau miegoti. Palaukdavau, kol mama užmigs, ir įsijungęs stalinę lempą iš dermantino darydavau ką nors. Svarbiausia, kad būtų originalu. Kad kitą dieną galėčiau pasirodyti mokykloje: va, ką aš turiu! Visų pirma tai būdavo iššūkis ir savo originalumo pateikimas. Tuo iššūkiu mokykloje keldavau savivertę.
Labai jauni išmokome siūti rankinėmis „Singer“ siuvimo mašinomis. Iš senų drabužių sugebėdavome padaryti ką nors nauja.
Kartą nuo mamos gavau į kailį, nes sukarpiau dvejas kelnes ir iš jų padariau vienas. Bananines, su spalvotu įsiuvu. Tai buvo 1983–1984-ųjų mada: trumpi švarkeliai su praplatintais pečiais – pseudokimono ir bananinės kelnės. Tų laikų klasika!
– Kodėl jūs, menininkas, pasukote į verslą?
Donatas: Jau nuo ketvirtos klasės užsidirbdavau pinigų. Mane augino viena mama. Ji – chemijos mokytoja, iki šiol dėsto. Pinigėlių trūkdavo.
Turėjau fotodidintuvą, gaudavau tam tikrų negatyvų, padarydavau nuotraukų ir parduodavau kieme arba mokykloje. Jose būdavo roko grupės ir kitas neskelbtinas turinys. Ir mergaitės jas pirkdavo, ne tik berniukai.
1986–1987 m. prasidėjo metalistų era. Iš dermantino siūdavau apyrankes su spygliais ir jas pardavinėdavau. Tuos spyglius išlupdavau iš visokių mokyklos spintų.
Tuo metu puikiai supratau, ko reikia kitiems. Bet jie patys negali padaryti, o aš galiu. Darydavau tam tikrus daiktus ir juos parduodavau. Gautus pinigus investuodavau į kitus dalykus, kad tęsčiau kokią nors veiklą.
Arba nusipirkdavau patinkančią knygą, tinklinio kamuolį, šašlyko porciją „Bizono slėnyje“ arba Jaunimo sode (dabar Sereikiškių parkas. – Red.), kur buvo apvali medinė kavinė. Kartkartėmis vieną kitą rublį įdėdavau mamai į piniginę.
– Kaip vėliau klostėsi jūsų veikla?
Donatas: Ilgą laiką kūriau originalius vienetinius dirbinius iš odos. Tai buvo rankinės, liemenės, diržai, skrybėlės, batai. Jie būdavo ne tik gražūs, bet ir naudojami, funkcionalūs. Po penkis žmones stovėdavo eilėje.
Buvo metas, kai kūriau drabužius iš kailio. Sugalvodavau modelį, o siuvėjos pasiūdavo. Tai buvo kailiniai, suknelės, marškiniai. Svarbiausia, viskas buvo ryšku ir originalu, bet kartu ir dėvima.
Tuo metu turėjau ir savo galeriją, kurioje buvo daug prekių iš Meksikos ir Bolivijos, kur turiu draugų indėnų. Darydavau ir meninius projektus. Bet atėjo metas, kai supratau, kad šiose srityse užpildžiau rinką. Ką daryti, kuo užsiimti toliau?
Ilgai galvojau. Ir pradėjau kurti išskirtinius barus. „Garinio angelo“ interjeras mano sugalvotas ir atliktas. Jo barą padariau iš trijų kompiuterinių stalų ir papuošiau dekupažu, senus balnus pritaikiau kėdėms. Baro interjeras, baldai – tai mano vieno rankų darbas. Jį įrengiau per pusantro mėnesio.
– Minėjote, kad augote su mama. Ar ji neribojo jūsų saviraiškos, ar neslopino fantazijos?
Donatas: Ji tai skatino visuomet. Mudu su mama – geriausi draugai.
Greta: Nesu mačiusi tokio artimo ryšio kaip Donato su mama. Mano santykiai su Donato mama irgi labai geri. Jos apranga – ne kokia nors bobiška. Štai iš kur Donatas paveldėjo stiliaus pojūtį. Iš mamos!
Donatas: Į mokyklą, kitur ji eina apsirengusi kaip dama: skrybėlaitė, kostiumėlis, kiti dalykai. Taip, kaip ir turi būti.
Su mama ėjome per gyvenimą tik mudu dviese. Jaučiu jai didžiausią pagarbą, ji mane labai daug ko išmokė ir daug pasaulio parodė. Ji padarė viską, kad sūnus galėtų siekti savo tikslų. O aš padariau viską, kad mama galėtų didžiuotis savo sūnumi.
Kai mokykloje giria jos sūnų nuo valytojos iki direktoriaus, manau, kad savo tikslą pasiekiau, nes mamai turbūt nieko nėra smagiau, kai jos sūnų giria kiti žmonės.
– O kaip pats bendraujate su sūnumi Ąžuolu Patrimpu?
Donatas: Mudviejų santykiai draugiški. Sūnus jau pilnametis, gyvena savo mamos šeimoje.
– Greta, ar teko pelnytis duoną iš grojimo valtorna?
Greta: Teko. Trejus metus dirbau Panevėžio muzikinio teatro simfoniniame ir pučiamųjų instrumentų orkestruose. Paskui gavau darbo vietą Vilniuje, „Trimito“ orkestre, kur valtorna grojau dvejus metus.
Prieš tai dešimt metų dirbau modeliu, pradėjau 17-os. Porą kartų agentūra mane buvo išsiuntusi į Kiniją. Teko dirbti ir reklamos modeliu. Atlikau nedidelius vaidmenis lietuviškuose filmuose. Bet paraleliai ėjo muzika, todėl modelio darbą nelengvai su mokslais galėjau suderinti.
Žmonės klausia, kas aš buvau iki pažinties su Donatu. Mano vertė nėra tik tai, kad esu žinomo žmogaus žmona. Mūsų kūrybos kryptys eina kartu, bet jos skirtingos.
Kodėl „Gariniam angelui“ išsinuomojome didesnes patalpas? Kad aš čia organizuočiau parodas, koncertus, renginius. Iš modelio darbo laikų pažįstu fotografų, kitų menininkų, kurie galėtų čia eksponuoti savo kūrinius. Kadangi esu muzikantė, galiu čia pasikviesti muzikantų. Tai – mano veikla, saviraiška.
– Po kelerių metų draugystės susituokėte?
Greta: Po metų. Kai viskas aišku, ko laukti?
– Ar iš karto besąlygiškai priėmėte Donato gyvenimo būdą, jo stilių?
Greta: Aš pati visada buvau tokia kaip jis. Jame pamačiau savo vyriškąją versiją ir pagalvojau: „O, kaip gerai. Viskas aišku.“ Jis man per pirmąjį pasimatymą pasakė: su manimi yra taip ir taip, ir šitie dalykai nesikeis. Jis pasakė, kokios jo vertybės, nuostatos. Arba tu priimi, arba ne.
Jo apranga mane visada žavėjo. Kaip ir daugelis, matydavau jį gatvėje važiuojantį tuo išskirtiniu dviračiu. Kai pasitaikė galimybė pabendrauti, man buvo be proto įdomu sužinoti, koks jis žmogus. Iš pradžių neturėjau jokių iliuzijų. Bet palaipsniui mūsų pažintis išsirutuliojo į draugystę. Aš tiesiog labai daug savęs pamačiau jame.
– Jūs abu jau tiesiog negalite gyventi paprastai? Kasdienybės pilkuma gąsdina ir atrodo kaip baubas?
Greta: Kam gyventi paprastai, jeigu galima gyventi nuostabiai? Mes nieko nevaidiname, mes nenužengę nuo teatro scenos. Gal tiksliau būtų – mes žaidžiame gyvenimą. Gyvenimas yra žaidimas. Kaip pagal tavo siunčiamą energiją iškris kauliukas, tą tu iš gyvenimo ir gausi.
