Pasikalbėti apie, kaip pati juokėsi, didžiąją naujieną dainininkė pakvietė į savo jaukius ir didelius namus sostinės centre. Čia ant stalo su arbata ir pusryčiais dega kvapiosios žvakės, o pati Justė susikelia basas kojas ant patogios sofos.
Įsisupusi į didelį rusvą megztinį ir vilkinti plačias juodas kelnes jau daugiau nei mėnesį sūnų ant rankų sūpuojanti jauna moteris spinduliuoja nenusakomą šviesą ir energiją.
Justė neslėpė – egzistenciniai klausimai, ką dar gali ir ką moka, ją užplūdo tuomet, kai antrą kartą prarado balsą prieš kone ketverius metus.
„Esu dainų kūrėja, kompozitorė, dainininkė. Ir taškas. Pandemija buvo iš viso siaubas – nevyko visiškai niekas, tad niūrias mintis dar labiau sustiprino. Gal niekam nieko iš tikrųjų ir nereikia? Tikrai pakriko nervai.
Tada nuskridau į šamaninę gamtos medicinos kelionę ir gavau informaciją, kad man reikia išskristi. Su Donatu išskridome į Meksiką – turėjome čia keliauti tris savaites, o užsilikome beveik pusę metų“, – pasakojo atlikėja.
Jazzu vadybininkas Lauras Lučiūnas tuomet, matyt, ant savo galvos rado ne vieną žilą plauką – mat J.Arlauskaitė vis jam skambindavo ir sakydavo, kad baigia savo muzikinę karjerą – liko tik surengti atsisveikinimo koncertų turą.
„Lauras man vis aiškino, kad pasaulyje per pandemiją nevyksta niekas – net ir atsisveikinimo turai. O aš jaučiausi niekam nereikalinga. Šiandien jau suprantu, kad tokius momentus galiu vadinti tik egoizmo priepuoliais, nesantarve su savimi. Juk uždarytas buvo visas pasaulis“, – sakė ji.
Klaidžiodama po pasaulį tuomet Jazzu daug meditavo ir galiausiai, kaip pati sako, atsakymai atėjo per astralą, kuriame ji gerai jaučiasi nuo pat paauglystės.
Meksikoje ji susapnavo sapną, o ryte pabudo jau žinodama, kaip ir ko turi imtis, – sapne Justė išvydo visą planą ir turėdama mintyse visus įrankius tam planui įgyvendinti, apie kuriuos iki tol nežinojo nieko, – net kad tokie egzistuoja.
„Sapne išgirdau, kad aš nesu tik balsas, kad neturiu savęs tik taip identifikuoti. Į šią iliuziją įkalinu save pati. Aš iš esmės esu kūryba. Tai buvo naujas mano kūrybinis impulsas.
Labai tikiu sapnais, per juos dažnai gaunu informacijos – poezijos ar dainų.
Donatas ne kartą yra sakęs, kad jam kartais baugu su manimi miegoti, nes pabudusi šoku iš lovos ir puolu užrašinėti tai, ką sapnavau, – kuo greičiau, kad tik nepamirščiau“, – pasakojo J.Arlauskaitė.
Nuo lemtingojo sapno iki pirmojo žingsnio praėjo pusantrų metų. Kodėl ji nesiėmė darbų iš karto? Justė atvira: nepasitikėjimas savimi, baimė, kad nepavyks, kad vėl paskelbs karantiną ir niekam nieko nebereikės, bei kitokios proto pinklės ją buvo tiesiog įkalinusios. Ji išsilaisvino ir atsidavė visatos tėkmei tik tuomet, kai sužinojo, kad laukiasi.
„Pajutau labai stiprią jėgą ir galią savyje, supratau, kad mano idėjos ir kūryba tikrai reikalingi pasauliui, grįžau į save. Turėjau labai aiškią viziją, ką noriu daryti. Supratau, kad visą gyvenimą įkvėpimo, postūmio ieškojau išorėje. Dabar žinojau, kad pradėti reikia nuo savęs. Tai pirmiausia savo pasaulio, kurį jau turiu nemažą, kūrybos.
Viskas, kas susiję su grožiu, scena, socialiniais dalykais, maistu, kvapais, – visa tai jau turiu. Jau turiu net vizualiką – ant viso savo kūno išpieštas tatuiruotes, kurios pasakoja mano istoriją.
Tada supratau, kad galiu kurti pasaulį. Taip pat kaip ir muzikos – į jį ateina žmonės, kurie jaučia panašiai arba taip pat kaip ir aš. Net į mūsų restoraną „BasiBasi“ ateina žmonės ir sako, kad viskas čia – labai justiška“, – šypsojosi J.Arlauskaitė.
Justė tikra: ją įžemino ne kas kita, o vaikelis. Su juo į širdį atėjo absoliuti ramybė, o su ja, matyt, ir racionalumas. Pasikeitęs gyvenimo būdas, erdvė atnešė kūrybos polėkį, norą į pasaulį žvelgti su ramybe, nebeforsuoti gyvenimo ir pasaulio.
„O gal prie to prisidėjo ir pandemija? Matyt, mokiausi to žingsnelis po žingsnelio. Labai skambiai sakau, kad vaikas išgelbėjo man gyvybę“, – atviravo dainininkė.
Ji neslėpė, kad iki nėštumo jautėsi išsunkta ir pavargusi. Dvejus metus kone kasdien Justė išgyveno jausmą, kad viskas griūva, kad ji stovi vietoje.
„Šiandien neįsivaizduoju, kaip tuos kelerius metus šalia manęs jautėsi Donatas. Tikiu, kad sunkiai. Neslėpsiu – liūdesį aš skandinau. Dabar jau lengva apie tai kalbėti, nes mano mintys ir organizmas – švarūs.
Jaučiausi, kad sėdžiu ant aukšto kalno kaip višta ant aukso kiaušinių ir penkerius metus nežinau, ką su jais veikti. Jie nesirita. O gyvenime jau esu išmokusi neprisirišti prie iliuzijų, nes kai jos griūva, laužai save ir savo sielą. Jei nejauti tėkmės, palik, išlauk – dar ne laikas.
Ateinant vaikeliui kūryba man pasileido nevaldoma banga. Pagaliau iš tikrųjų suprantu, kad nesu tik balsas, kad esu absoliutas ir galiu daryti, ką tik noriu, kas tik ateina į galvą! Išaugo, matyt, kokių penkiolika rankų.
Visada buvau pasikinkiusi drakoną, o dabar drakonas nusileido ant žemės ir čia mes puikiai sutariame. Supratau, kad reikia daryti dabar. Ne tada, kai susapnavau sapną, o dabar. Turėjau sulaukti to naujo energetinio srauto iš kažkur. Ir tai – mūsų sūnus“, – šypsojosi moteris.
Justė nebelaukė – iškart ėmėsi darbų. Moteris jautėsi pavargusi nuo trukdžių, ypač kai pasaulį ištiko pandemija, – juk dėl to vis strigo karjera: tai pasikeičia sutartis, tai nebeskrisim, tai nebeleisim – dalykai nebeveikė taip, kaip būdavo anksčiau.
Kai ėmėsi šios idėjos, kad ir ką darytų, moteris jautė vedančią tėkmę. Kad ir ką sugalvodavo, tą pačią akimirką ar dieną šalia atsirasdavo tinkami žmonės ar įrankiai. Justės pradžia buvo dizainerio paieškos – jauno ir perspektyvaus. Ji įsitikinusi, kad jaunimas dabar visai kitaip mato pasaulį, kitaip supranta jo sąveiką.
Savo socialiniuose tinkluose paskelbusi dizainerio paiešką Justė iškart pajuto nenusakomą ryšį su viena atsiliepusia mergina, jos laiškas tarsi įtraukė. Vos jodviem susitikus Jazzu tapo aišku – Benita Klimbytė, prekės ženklo „Memphita“ įkūrėja, yra tas žmogus, kurio ji ir ieškojo.
„Esu individualistė, labai aiškiai žinojau, ko noriu iš šios savo kūrybos. Darbai prasidėjo iškart. Esu maksimalistė, o kai jaučiu idėją, noriu jos imtis čia ir dabar. Jei dirbu, esu labai atsidavusi, su mano tempu ir reikalavimais daugeliui spėti yra sunku“, – atviravo J.Arlauskaitė.
Taip prasidėjo drabužių linijos kūrimas. Tačiau Justė nė neketino tuo apsiriboti – jai visąlaik buvo ir yra įdomu kosmetika ir žvakės. Tie, kurie ją pažįsta, visada dovanoja žvakes.
Justės galvoje ateičiai jau verda mintys: prieskoniai, arbatos, dvasingumo įrankiai, galiausiai – kitų moterų kūryba. Vis dėlto pradėti reikia nuo savęs.
„Man svarbu ne tiesiog pardavinėti „šmutkes“, kaip kad daro daugelis, pasinaudoję savo žinomumu, o stipri idėja. O idėja yra tokia, kad žmogus į kasdienius savo įpročius įtrauktų sąmonę ir suprastų, jog rūpintis vidumi ir išore taip pat svarbu.
Kiekvienas daiktas mano linijoje yra išmedituotas, pagamintas su meile, mantromis, atsakingai renkantis medžiagas, spalvas. Kiekvieną modelį lydi toteminis gyvūnas, akmuo ar kristalas, kuriuos gali nešioti kaip apsaugą, kai kurie – jau įsiūti į rūbą. Manau, daug šiuolaikinių žmonių ieško, kaip pradėti mylėti save, kelia sau egzistencinius klausimus, bet nežino, kaip atrasti to dvasinio kelio pradžią. Todėl čia atsiranda dvasinis mokymas, įtraukiantis žmogų į žaidimą su visata“, – pasakojo kūrėja.
Justė atvira – visos mintys ateina su tėkme, kuri ją neša. Tuomet, kai sugalvojo, kad jai reikia brangiųjų kristalų, mineralų ir akmenų, į svečius pasikvietusi mamą papasakojo jai, kaip norėtų, kad kiekvienas drabužis turėtų įsiuvą – amuletą, turintį reikšmę. Čia pat Justė išgirdo, kad kadaise mama visą krūvą akmenų, kurių dabar ieško dukra, yra palikusi pas vieną moterį.
Negana to, paskambinusi tai moteriai, kurią matė prieš daugybę metų, mama pranešė: visi akmenys yra ir visas jų kalnas atkeliauja. Didžiulį kiekį išskirtinių akmenų pamačiusi dizainerė Benita apstulbo – čia lobis, kurio įprastai jos būtų ieškojusios ilgai ir nebūtinai taip sėkmingai.
Justė išskiria tris punktus, apie ką yra jos kūryba. Pirmiausia tai – savęs mylėjimas, jokios religijos ir tavo asmeniniai ritualai. Tai – svarbiausia mintis. Tai savo pasaulio kūrimas be iš šalies primestų manifestacijų. Tarsi gairės, kaip gyventi šiame skubančiame beprotiškame gyvenime išliekant savimi ir saugant savo erdvę.
Kiek vėliau šalia drabužių atsiras ir kosmetikos linija – Justė jos kūrimui atsidavusi jau dabar: vyksta tyrimai ir bendravimas su chemikais. Jai ši patirtis be galo įdomi, mat čia atsiveria ir žolių pasaulis, kurių Lietuvos pievose tiek daug.
„Man šis gamtos pasaulis toks stebuklingas! O idėja atėjo gana kasdieniškoje situacijoje – tepiausi kūną kremu ir pagalvojau, kad niekada nemeditavęs ir nieko bendro su jokiomis dvasinėmis praktikomis neturintis žmogus bent kartą per dieną save glosto, save myli ir savimi rūpinasi tarsi to nesuvokdamas – kai tepasi ant kūno kremą ar aliejų. Tai pasąmoningas savęs glostymas. Tad kodėl neįnešus į tai sąmonės?“ – svarstė Justė ir pridūrė, kad būtent tokių jos minčių, vizijų genama kaip ant mielių pradėjo augti jos kuriama koncepcija.
Meilė sau, laiko sau skyrimas, kompromisas madoje, nepritemptas tvarumas – tai rūpi kūrėjai, kuri neslepia: ir pati mokosi kurdama tai, ką liepia širdis.
„Aš turiu daug praktinės patirties, dizainerė Benita – labai stiprų techninį suvokimą, ko aš niekada nesimokiau. Sėdime valandų valandas ir dėliojame, kuriame, aptariame. Lygiai tas pat su kosmetika, kurią gamins Kaune esantis fabrikas. Iškart jiems pasakiau, kad nenoriu investuoti į jokias pakuotes, – tai netvaru. Noriu investuoti į turinį, noriu, kad buteliuką būtų galima pripildyti vėl ir vėl“, – pasakojo J.Arlauskaitė.
Ji labai nori išmokti gaminti žvakes, anksčiau yra buvusi ir keliose pamokose. Tačiau su nėštumu kiek pakito kvapų pojūtis, todėl Justė parašė žinutę jau kurį laiką žvakes kuriančiam vaikinui.
Alius Verumbickas turi savo prekės ženklą „Made by Hand“, jo gaminiai nuostabiai išraiškingo aromato, labai subtilias žvakes gamina jau daug metų, o Justė jau daug metų jas perka. Dainininkė paprašė jo rekomendacijos, kas daro rankų darbo žvakes ir galėtų imtis didesnių kiekių.
„Net pati nepatikėjau – žvakes darysime su pačiu Aliumi! Pasitarėme, kokių aš norėčiau žolelių, kokių eterinių aliejų, ir jau turiu bandomąsias žvakes! Laukiau jų kaip mažas vaikas!
Beje, buvome su Donatu sodyboje ir aš sapnuoju, kad mes pro dideles veidrodines duris su Aliumi patenkame į kvapų pasaulį. Aš ten pažįstu visus augalus. Esame į laboratoriją panašioje patalpoje, su tais augalais šnekamės. Kažkokia kita realybė!
Atsikeliu ryte ir staigiai visą srautą informacijos iš sapno užsirašau. Rašydama net nežinau, ar tokie žodžiai, tokie augalai, gėlės egzistuoja. Žinau tik viena – pabudau turėdama trijų žvakių formules, jų pavadinimus, vizualą“, – pasakojo J.Arlauskaitė.
Kai sapno informaciją Justė nusiuntė Aliui, jis nustebo – paklausė, ar ji visą naktį studijavo žvakių gaminimo meną? Taigi informacija ir vėl atėjo iš aukščiau. Taip pat mistiškai ir netikėtai Jazzu susipažino ir su mergina, kuri piešia psichodelinius piešinius.
„Tikiu, jog kažką gyvenime dariau tinkamai, kad iš žemės gaunu tokių neįtikėtinų dovanų“, – stebėjosi Jazzu.
Galiausiai reikėjo sugalvoti pavadinimą. Justė juokėsi, kad jo, deja, susapnuoti nepavyko. Tiksliai žinojo tik tai, kad etikečių ir logotipo spalva bus jos mėgstamiausia – violetinė. Jazzu prekės ženklas vadinasi „Audrey Had a Secret“.
Audrey – ikoninis personažas iš serialo „Tvin Pyksas“ – Justei smigo į širdį dar vaikystėje, o šį serialą ji mačiusi daugybę kartų. Net mokykloje Justę vadino Audrey – ji turi apgamą ant skruosto, panašiai rengdavosi, o plaukai banguoti.
„Kai sugalvojau pavadinimą, norėjosi sušukti „Eureka!“ Mano akyse – scena iš „Tvin Pykso“, kurioje Audrey suvalgo vyšnią. Valgo, valgo ir su liežuviu suriša kaspinėlį, padeda jį ant stalo ir žiūri į tokią vieną moterį. Ten tokia graži mizanscena. Pamaniau, kad pavadinimas galėtų būti „Audrey Ate a Cherry“.
Tačiau kartu šis personažas labai paslaptingas, o jo pasaulis dar neatskleistas, pilnas įtampos. „Ate a Cherry“ skamba labai valgomai, paliečiamai, žemiškai.
Konsultavausi dėl pavadinimo su daug žmonių, kuriais pasitikiu, kurie dirba su rinkodara, ir visi sutartinai nusprendė, kad geriausia – „Audrey Had a Secret“, nes jame daugiau erdvės. O man tai tiko ir lipo – juk tai tas slaptas pasaulis, kurį tu gali kurti sau, jis tik tavo, tik apie tave“, – aistringai kalbėjo Jazzu.
Vis dėlto lemtingų ženklų Justei netrūko ir čia – vos patvirtinusi savo prekės ženklo pavadinimą ji išgirdo vieną mėgstamiausių savo dainų – Leonardo Coheno „In My Secret Life“. Atrodė, tarsi ją palaiko visas pasaulis.
Tad kokia iš tiesų yra toji Audrey?
„Kiekvienas iš mūsų esame absoliutas, visokie ir visokiausi – tokia yra ir Audrey. Ir ji tai žino, todėl į viską žiūri kaip į žaidimą. Ji drąsi ir jai nesvarbu, ką pagalvos kiti, net ir patys artimiausi. Ji veikli – vieną dieną ji Londone, kitą – Tailande. Ji pati sau prioritetas, suvokia, kad laikas sau – svarbiausias dalykas. Todėl ji nekelia sau jokių kompromisų ir tesi sau duotus pažadus.
Ji domisi muzika, knygomis, mada, aromatais. Ji laisva, spalvinga, nesutramdoma. Laukinė mylėdama žmones ir pasaulį. Ji visada žino, kad geriausia – savo erdvėje, o nuostabiausia investicija – į save.
Ji tiki, kad išorė ir vidus turi sąveikauti, tik taip gyvenime atsiras pusiausvyra“, – vardijo Justė.
Jei jau kalbame apie išorę – kokie yra tie drabužiai? Jie kis ir pildysis pagal sezoniškumą. Drabužiai yra dviejų linijų – universalios ir unikalios. Universali – laisvoji, rūbai čia žemės spalvų, asketiški, kasdieniški ir patogūs kaip antra oda. Unikaliųjų bus mažiau, jie išskirtiniai, tiks, kai nori atrodyti pritrenkiamai, unikaliai, aiškiai išreikšti savo stilių ir nuotaiką.
Drabužiai kuriami ir vyrui, ir moteriai, čia bus daug „oversize“, kiekvienam tas rūbas atrodys skirtingai, bet visiems – gerai.
„Dabar visi labai daug kalba apie tvarumą, vieni kitus ėda, o aš netikiu kraštutinumais. Todėl mano mada – kompromisinė. Mes turime ir natūralaus, sertifikuoto kanapių pluošto gaminių, ir gaminių iš unikalių medžiagų likučių, kuriuos žvejojome nuo Italijos siuvyklų iki turgelių.
Man svarbu ilgaamžiškumas. Štai pončams siūti supirkome daug medžiagų likučių ir juos sunaudojome ilgai dėvimiems rūbams sukurti. Drabužis turi būti universalus, tarnauti ilgai ir daug kur – įvairiose gyvenimo situacijose“, – atviravo kūrėja.
Pačiai Justei svarbu, kad jos kuriami drabužiai būtų universalūs. Ši idėja kilo iš jos pačios kasdienybės. Kartais vakare ji turi atsidurti kur nors kitoje šalyje ir čia keliauti į tris susitikimus skirtingose vietose, kurios reikalauja ir tam tikro etiketo.
Todėl transformuojami daiktai – jos atradimas.
„Ir nekalbu apie sudėtingą konstrukciją. Pavyzdžiui, neseniai grįžau iš koncerto, kuriame buvau su sportinio kostiumo kelnėmis iš „Audrey Had a Secret“ kolekcijos.
Tačiau visos aprangos ansamblyje jos visai neatrodė taip, lyg būčiau išsiruošusi į sporto salę ar pasivaikščioti. Marškiniai, ryškūs segtukai, pinta rankinė, puošta spalvotais akmenukais, – atrodžiau šventiškai“, – šypsojosi ji.
Jauna moteris atvira – ateityje norėtų, kad jos prekės ženklą žinotų ne tik lietuviai, mat jo skleidžiama idėja svarbi visam pasauliui.
Internetinio puslapio kūrimas, įvairiausi pavedimai, skaičiai, buhalterija – ne Jazzu sritis. Tad ji džiaugiasi, kad jau turi puikią komandą.
„Žinoma, čia reikia ir materialių investicijų. Tad ačiū Dievui, kad 20 metų dainavau“, – šypsojosi ji.
Ar nekilo mintis, kad naujiems iššūkiams dabar – ne pats geriausias laikas? Negana to, kad pasaulį purto energetinė krizė, netoli vyksta karas, juk ir ji pati dabar yra itin užsiėmusi – neseniai tapo mama. Ar užteks laiko ir jėgų ne tik rūpintis naujagimiu sūnumi, bet ir atiduoti save naujam projektui? Gal vertėjo palaukti, dar paauginti tą idėją?
„Čia žmogiški, buitiniai dalykai. Kai viską pradėjau, buvo vasara, nėštumo vidurys – turėjau labai daug idėjų. Kūdikis dabar tikrai pasiima daugiausia dėmesio ir laiko, bet kartu jis man duoda labai daug įkvėpimo.
Tiesiog esu rami ir laiminga. Pirmą kartą taip stipriai myliu, o kurti iš meilės – paprasta. Žinoma, tenka paprašyti vyro ar tėvų pagalbos, kad tikrai viską spėčiau. Kartu suprantu, kad sūnui reikia pailsėjusios, išsimiegojusios mamos.
Bet spėjau susirinkti nuostabią komandą, kuri tikrai liks. Labai susidraugavome, pasitikiu – žinau, kad galiu juos palikti ir šiek tiek atsitraukti, kai to reikės. Donatas taip pat padeda labai daug, ypač kai reikia susitvarkyti su logistika ir fiziniais darbais.
Kai kūrybos srautas, jos tėkmė ateina iš viršaus, tiesiog negali jo stabdyti. Tai būtų ėjimas prieš visatos dėsnius. Juk iš pat pradžių, kai tik sugalvojau šią kryptį, visomis kūno ląstelėmis jaučiau, kad dar ne laikas. O dabar jaučiu, kad laikas. Jeigu darosi – kam stabdyti?“ – svarstė J.Arlauskaitė.
Justė atvira – motinystė tiesiog pakylėjo ją ant sparnų, lyg pati būtų gimusi iš naujo.
Kartais atrodo, kad iki galo net pati nežino, ką daro, – puola stačia galva, daug rizikuoja, yra spontaniška ir klauso intuicijos, bet gyvenimas ir čia išmokė: kad ir kas nutiktų, kad ir kaip norisi planuoti ar susigalvoti taisyklių, nori klausyti proto, pats gyvenimas vis tiek grąžina į širdį. Justė jos klausė visada ir niekada nesuklydo.
Vis dėlto paklausta, ar liks laiko scenai ir jos dainų gerbėjams, Justė nutyla. Galiausiai prasitaria, kad balso dinginėjimas jai kelia nerimą jau ilgą laiką. Su šia bėda ji apskraidė kone pusę pasaulio, lankėsi pas geriausius gydytojus ir sielos vedlius, darė begalę praktikų, rutinų, išbandė daugybę vaistų – išleido tam krūvą pinigų, tačiau kodėl taip nutinka, taip ir liko paslaptis.
„Būna dienų, kad negaliu valgyti, negaliu kvėpuoti. Anatomiškai mano stygos sveikos, veiksnios – viskas yra nuostabu. Lyg ir rado mini diagnozę, bet ji neegzistuoja – tai placebas, psichosomatinis sutrikimas. Pavargau ieškoti.
Tad dabar ir neforsuoju, bus, kaip bus. Dabar aš noriu būti mama, išbandyti save kaip kūrėją kitose srityse. Tiesiog noriu atsitraukti nuo tuščių vilčių ir sugriuvusių ambicijų, paleisti tai, ko jau seniai nebėra, tik aš vis dar įsikibusi nagais laikau.
Tie treji koronaviruso metai sugriovė labai daug mano karjeros planų. Tačiau atėjus sūnui su tuo susitaikiau. Tikiu, kad visata man paruošusi geresnį planą, nei pati kada nors galėjau įsivaizduoti.
Dabar dainuosiu lopšines sūnui, būsiu mama, noriu gamtos su Donatu ir kurti dalykus, kurių tikrai trokštu, – tas žemiškas gyvenimas man, pasirodo, labai patinka. Nė neįsivaizduoji, kaip bijau, kad tie laimės hormonai pasibaigs“, – atviravo Justė.
