Sakoma, kad iš kelionių žmogus grįžta pasikeitęs. Tačiau kaip keičiasi tie, kuriems į akis žvelgia karas? M.Dubickienė atskleidžia, kad kas kartą grįžus į Lietuvą atsigauti jai prireikia kelių savaičių. Nieko keista – moteris gyvena tarsi dvilypį gyvenimą. Laiką leidžiant čia, Lietuvoje, aplanko ramybė, gimtinėje visuomet laukia šeima, šilta lova, o Ukrainoje virš galvos sproginėja bombos, trūksta elektros, vandens.
„Iš Lvovo geležinkelio stoties paramą kraudavome į naktinius traukinius. Mums dažnai padėdavo benamiai, požemių žmonės – esant komendanto valandai nepavyksta surinkti reikiamo skaičiaus žmonių, kurie padėtų viską perkrauti per pusvalandį trunkantį traukinio sustojimą. Sąlygas dar labiau apsunkindavo lietus, šlapdriba, geliantis šaltis.
Šie žmonės išlįsdavo iš savo požemių ir dirbdavo kartu be jokio atlygio. Tai būdavo nepakartojama, nors grįžus į būstinę reikėdavo kelių valandų atšilti. Be to, žinojau, kad nusiprausti galėsiu tik grįžusi į Lietuvą. Vis dėlto tas vienybės jausmas labai motyvuodavo. Karas turi jėgą suvienyti visus“, – filmą primenančiais prisiminimais dalijosi verslininkė.
– Visi prisimename 2022 metų vasario 24-ąją. Paskelbus apie karą daugelį apėmė liūdesys, siaubas, panika. Kokius jausmus išgyvenote jūs? Ar iš karto supratote: atėjo metas veikti?
– Vasario 24-oji man prasidėjo kitaip, ir labai įsimintinai. Būtent šią dieną beveik prieš pusmetį Prezidentūroje buvo suderintas susitikimas su prezidentu Valdu Adamkumi. Kadangi mano fondas veikia nuo 2005 metų, mūsų pažintis prasidėjo paramos sergantiems vaikams organizavimu, vykdant tuberkuliozės ligoninių renovaciją. Prezidento šeimą laikau sau pavyzdžiu – diplomatijos, kultūros ir patriotizmo. Pokalbis ir turėjo vykti apie šią veiklą, rašomą knygą.
Tačiau, kaip suprantate, viską pakeitė naktį prasidėjęs karas Ukrainoje.
Man dar sunku buvo viską suprasti, įsigilinti. Vis dėlto pirmąją pamoką apie šį karą, jo tėkmę ir svarbą Lietuvai bei kitas įžvalgas gavau būtent iš prezidento. Manau, jog tai, kad šiuo metu esu pasinėrusi į pagalbą šimtu procentų, yra tos dienos pokalbio pasekmė.
Šis karas – ne tik Ukrainos, tai karas su blogiu, kuris jau ilgus metus grasina mažesnėms kaimyninėms tautoms. Niekas vienas negali to karo laimėti, todėl reikalingas susitelkimas ir vienybė. Kad ir kokia būtų ekonominė situacija, mes tiesiog privalome padėti.
Pirmąją karo dieną važiuodama iš Vilniaus namo jau žinojau, kad tikrai dalyvausiu organizuojant paramą, tik tiksliai nežinojau, kaip. Ir netikėjau, kad tai truks taip ilgai. Tą dieną atvėriau savo namus padarydama juos laikinu pabėgėlių štabu ir centru, kuriame renkama ir skirstoma parama Ukrainai. Namų dar neturiu iki šiol.
– Panašu, kad karuselė ėmė suktis žaibišku greičiu, iki šiol į Ukrainą pristatote pilnas mašinas ukrainiečiams skirtų daiktų.
– Karo pradžioje viskas vyko chaotiškai, mane motyvavo empatija, iš paskos žengė nerimas. Ukrainoje iki karo buvau lankiusis vos keletą kartų. Kadaise buvau Užkarpatėje – bekelės džipų varžybose „Karpatskij kordon“, taip pat esu keliavusi ta pačia bekele Dniepro pakrantėmis. Net gerai neįsivaizdavau, kur yra Chersonas, o kur Charkovas, ką jau kalbėti apie Avdijivką. Į pirmą savo kelionę karo niokojamoje Ukrainoje išvykau kovo 3-iąją, lankiausi Lvove.
Pirmosiomis karo dienomis bandėme visomis išgalėmis organizuoti pabėgėlių priėmimą su moterų ir vaikų atvežimu nuo sienos. Iš lūpų į lūpas buvo perduodamas mano namų adresas, ištisą parą pas mane atvykdavo vis nauji nuo karo nukentėję žmonės, daugėjo pabėgėlių būtent iš Mariupolio. Kažkaip būtent su šiuo miestu taip susiklostė, kad atsirado ypač stiprus ryšys, nors pradžioje man tai buvo tik vienas iš Ukrainos miestų. Jis tiesiog mane prisijaukino. Šiandien Mariupolio gynėjams, pabėgėliams keliauja didžiausi mano fondo paramos srautai.
– Šūviai fronto linijose ir Ukrainos miestuose aidi jau beveik metus. Kokie sutikti žmonės, jų istorijos labiausiai įsirėžė į atmintį?
– Teko susipažinti su vienu žmogumi, vardu Zenikas, kuris išveža žuvusius karo didvyrius iš mūšio laukų. Ši pažintis labai įsirėžė, padėjo suvokti karo realijas. Be to, šio žmogaus patarimai ir ryšiai mūsų paramai leido pasiekti tolimiausius fronto taškus, ten, kur nieko toliau nėra. Pirmus žuvusiuosius, kankintus žmones, pirmąjį tūkstantį lavonmaišių teko pamatyti būtent jo dėka.
Apskritai suvokti daugiasluoksnę Ukrainą, kovotojų dvasią teko ne iš vadovėlių, o per bendrus išgyvenimus apkasuose, miškuose ir kitose pozicijose. Partizanai, „Pravyj sektor“ (Ukrainos karinė grupuotė. – Red.), karo kapelionai, arkivyskupai – kokių tik žmonių neteko man sutikti užribyje... Emocijų buvo įvairiausių, tačiau visuomet per šį periodą išlaikiau nuostatą nesustoti ir nelikti abejinga.
Įsimintiniausias misijas išskirti sunku – jos visos unikalios ir nepakartojamos. Tarkime, po Irpinės deokupacijos buvo baisu regėti traukinių sąstatus, matyti atvežamus sužeistus vaikus, karius, iš okupuotų teritorijų atvežtas moteris, kurių vaikai žuvo. Jos tiesiog bando gyventi gyvenimą, kurio neteko.
Labai įsiminė istorija, kai kraunant traukinį buvo atvežti pabėgėliai. Pamačiau moterį. Ji buvo labiau panaši į mirusią nei į gyvą būtybę, tačiau judėjo peronu kažkur pirmyn, net pati gerai nežinodama, kur. Jos akys buvo tuščios, negyvos. Neišlaikiau – pribėgau ir paklausiau, ar galiu kuo nors padėti, siūliau maisto, vaistų, rūbų. Ji atsisuko į mane tuščiu žvilgsniu ir atsakė: „Man viskas gerai, visko turiu. Dukrą palaidojau rūsy, sūnų – prie vartelių, baigsis karas, aš juos susirasiu.“ Nežinau, ar kada nors mano gyvenime buvo baisiau nei tada, kai ji apsisuko ir nuėjo. Tokios karo grimasos.
Lankiausi ir Dnipro karių ligoninėje. Ten vežėme medicininę įrangą, bet kartu norėjau pradžiuginti karius, juos aplankyti. Nors karinių ligoninių lankymas labai ribotas, man buvo padaryta išimtis. Mane lydėjo karo kapelionas. Kai jo paklausiau, ką galiu kariams nuvežti lauktuvių, jis man į rankas įspaudė rožinius ir šventąsias ikonėles. Nežinau, ar tą akimirką supratau, kas iš tiesų tai yra. Užteko penkių palatų. Kiekvienoje jų ligoniai iš lovų tiesė rankas, maldavo šventųjų atvaizdų. Tų, kurie nepakilo iš lovos, žvilgsniai bylojo: „Padėk šalia manęs tą paveiksliuką, tai – mano viltis.“
Nežinau, ar užtektų popieriaus papasakoti apie apkasų anekdotus ir humorą, – be to ten išprotėsi.
Toks tas karas. Jis pakeičia daug vertybių. Grįžus į Lietuvą sunku suprasti, kai kas nors dejuoja, nes neturi naujesnio automobilio ar pinigų nuskristi į Kanarus.
– Kuo apskritai gyvena Ukrainoje likę ukrainiečiai? Kaip keitėsi jų nuotaikos nuo karo pradžios iki dabar?
– Ten likę žmonės yra visokie. Yra ir patriotų, ir laukiančių didžiojo „vado“ iš Rusijos. Vis dėlto geriausiai ten esančių žmonių būseną paaiškintų karo šauktinis Funtikas. Jis yra profesionalus karys, šis karas jam – jau aštuntas. Vyras kovoja nuo pat karo pradžios, neemigravusi ir jo šeima. Visi čia, vietoje. Jis man yra sakęs: „Mūsų tauta stipri ir užsispyrusi, turčiai pirmi paliko šią šalį, toliau bėgo tie, kurie norėjo arba planavo dėl kokių nors priežasčių emigruoti į Europą. O mes, paprasti žmonės, esame čia.
Čia mūsų žemė, mums niekada svetur nebus geriau. Mes turime dideles šeimas – subombardavo vieną namą, pervažiavome pas pusbrolį į kitą. Betgi žemę reikia arti ir mylėti, vaikams mokytis ukrainietiškai mūsų mokyklose, žmonoms palaikyti vyrus, o mums ginti savo vaikus. Tikras ukrainietis savo žemės nepaliks. Mes gyvi tol, kol stovime čia. Dėl to mums sunku atiduoti net tuos mažus du metrus priešui.“ Taip ir yra. Mano nuomone, antros ar trečios pabėgėlių iš Ukrainos bangos nebus.
Dažnai lankomės vienuolynuose, kurie bene vieninteliai padeda psichologiškai atsitiesti motinoms, kariams, buvusiems belaisviams.
– Ukrainoje lankotės kartu su lietuvėmis moterimis. Ar dėl to sulaukiate kandžių žvilgsnių, pastabų? Juk iki šiol yra manančių, kad kariuomenė ir karas – neva tik vyrams.
– Su manimi vyko dvi karo medikės mokyti naujai mobilizuotų karių. Mes, moterys, juk esame motinos ir mums globoti artimą yra tiesiog instinktas. Tas nuoseklumas ir organizuotumas esant ekstremalioms sąlygoms yra duotybė, kurią turėjo mano kompanionės. Sugebėjome pačios vairuoti senutėlį, vyresnį už mus automobilį, galvą trinkome esant 11 laipsnių šilumos, po keleto parų nemiegojimo avėmės aukštakulnius batelius ir dalyvavome labdaros aukcione, skirtame ukrainiečių kariams.
Manau, kad karas išryškina moters esybę. Tėvynė, motina, žmona, dukra – viskas yra moteriškos giminės ir dėl to vyrai eina į karą. Nes šalia jų yra stiprios moterys.
– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad Ukrainoje gyvenate karo lauko sąlygomis.
– Gyvenimo sąlygos visokios, tačiau dažniausiai tokios, kokiomis gyvena kariai pozicijose arba su kokiomis susiduria pafrontės gyventojai. Ar sudėtinga? Taip. Net iki pykinimo nemalonu. Bet supranti, kad tau tai laikina, o jiems tai situacija, kuri baigsis tik mūsų visų pastangomis. Jie tiesiog neturi pasirinkimo.
– Vykstant į karo niokojamą šalį neišvengiamai susiduriama su mirties baime. Ar prie šio jausmo įmanoma priprasti?
– Kol bijai mirties, esi gyvas. O baisiausia, kai supranti, kad nieko nebebijai. Tada grįžti į realybę dar sunkiau.
– Iš kur semiatės stiprybės?
– Mano stiprybė yra mano šeima. Ji įkvepia ir dėl jos galiu padaryti viską. Mano alkis gyventi ir meilė žmonėms neleidžia sustoti.
– Vis dėlto paklausiu, kada pastarąjį kartą keliavote patogiai?
– Šią vasarą su šeima lankėmės Luaro pilyse Prancūzijoje, tačiau ir ten prisigalvojome iššūkių. Kadangi su vaikais ir jų antrosiomis pusėmis esame septyniese, tenka pasukti galvą, kur nakvosime, ką valgysime, ką lankysime.
Visų pomėgiai skirtingi. Kartais pasirengimas tokioms kelionėms užtrunka ilgiau nei pati kelionė. Žinoma, svarbus ir biudžetas, tad deriname pomėgius, komfortą, šeimos tradicijas. Ir visuomet pasiliekame laiko tai vienai visų poilsio vakarienei su vynu.
Kol nebuvo prasidėjęs karas Ukrainoje, planavau aplankyti Altajų, Sibirą, Baikalą. Dabar tai atidėta neribotam laikui. Šiuo metu mano prioritetas – Ukraina su visais dabartiniais jos iššūkiais.
