Vos tik įžengęs į Vilniaus privačią gimnaziją net užrištomis akimis nesuklysi spėdamas, kur esi, – girdėti vaikų klegesys, nosį kutena ruošiamų pietų kvapas, šypsodamiesi zuja mokytojai. Gyvenimas čia verda kasdien, ir intensyvus.
Mokyklos įkūrėja ir vadovė T.Liubertienė pasitinka ne tik su šypsena, bet ir su kavos puodeliu bei pačios itin mėgstamais migdolais, aplietais šokoladu. „Prie kavutės turi būti ir skanus kąsnelis, o kaip kitaip“, – juokiasi ji.
Pirmosios Lietuvoje privačios mokyklos steigėja, ilgametė gimnazijos vadovė, filantropė ir švietimo lyderė, prieš metus prezidento apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, atvira – per tris dešimtmečius mokykla užaugo tiek, kad dabar ji daugiau laiko gali skirti sau ir savo pomėgiams.
Gimnazijos vairą ji dalijasi su dukra Agne Liubertaite-Amšieje (33 m.) – ta maža mergaite, kuriai motina ir kūrė mokyklą. Šiandien Agnė jau edukologijos mokslų daktarė ir puikiai išmano ne tik administracinius, bet ir ugdymo klausimus. Čia pat sukiojasi ir sūnus Tomas (44 m.) – šalia mokyklos veikiančio sveikatingumo ir sporto klubo „G7“ vadovas.
„Nors dabar galiu leisti sau nebelėkti į mokyklą iš pat ankstyvo ryto, tačiau visai čia nebūti? Nenoriu nė pagalvoti. Juk ji – mano trečiasis vaikas, ką jau kalbėti apie tai, kad čia ne tik galiu pabendrauti su mokytojais, bet ir sutinku vaikus, anūkus.
Tiesa, vyresnėliai Tomo vaikai Petras (15 m.) ir Ieva (13 m.) į mano kabinetą užsuka kur kas rečiau nei Agnės dukra mažoji Liza (5 m.). Ką jau kalbėti apie mūsų pagranduką – Tomo trijų mėnesių sūnelį Tomuką – kiek džiaugsmo jis suteikia mums visiems.
O jau mokiniai! Matydama, kaip jie čia jaučiasi, girdėdama jų klegesį, juoką kasdien ir pati jaučiuosi puikiai.
Šiandien jau ramia širdimi dėl mokyklos ateities galiu pasidžiaugti savo trisdešimties metų darbo rezultatais ir sau leisti tuo pasimėgauti, o dirbti, susižinoti galiu ir nuotoliniu būdu – nuotolinis mokymas mums visiems buvo didžiulis iššūkis, bet dabar turime ir šią puikią darbo, bendravimo ir mokymo galimybę“, – šypsojosi moteris.
– Jūsų įkurta mokykla vasarį švenčia 30 metų jubiliejų. Daug čia ar mažai?
– Ir daug, ir mažai. Visa, kas mus supa, turi gyvenimo ciklą. Strategija, sistema, programos jau sustyguotos, mokykla dirba tiksliai kaip metodologinė laboratorija. Tai didžiulis turtas, niekam jau nebereikia aiškinti, įrodinėti. Projektai, mintys, siekiai įgyvendinami žaibiškai, ramiai, protingai ir naudingai. Pirmiausia, žinoma, vaikams.
30 metų – ilgas, sunkus, bet be galo įdomus kelias. Mokyklą kuriame, į priekį einame su tais, kam įdomu. Šiemet į gyvenimą išleisime jau 23-ią abiturientų kartą!
– Kaip jūs pati jautėtės tuomet ir kaip – šiandien? Juk žengiant pirmuosius žingsnius natūralu, matyt, jausti nerimą, baimę, nežinomybę, nebūti užtikrintam, ar pavyks ir kaip pavyks?
– Kai įkūriau mokyklą, jau buvau peržengusi 40-mečio slenkstį. Iki tol buvau paragavusi visko – ir labai puikių mokslų (tuo metu turėjau iš tiesų gerą išsilavinimą, palyginti su kitais mokyklų vadovais), pamačiusi pasaulio ir įvairiausių pavyzdžių.
Esu be galo atsakingas žmogus, reikėjo sukurti tokį modelį, kuris būtų skirtas vaikui. Ta galimybė atsirado tik tada, kai mes tapome laisvi. Man nepriklausomybė telpa į šiuos žodžius – jei norime, galime viską.
Pasenusi tų laikų ugdymo sistema griuvo, mačiau, kad jai reikia pagalbos. Iššūkis buvo milžiniškas, čia reikėjo sukurti viską nuo idėjos iki jos įgyvendinimo. Klaidų dirbant su vaikais – mūsų ateitimi – būti negali.
Man, muzikei, dirigentei, reikėjo susidraugauti ir su finansais, ir su juridine puse, emocine ir socialine, būti kūrėja ir vadove. Buvau atsakinga už viską. Tikrai šiek tiek sutrikau. Bet gavau ir neįkainojamą pamoką – nepasiduoti ir eiti tolyn.
Mano didysis motyvas buvo tai, kad mokyklą kūriau savo vaikui – Agnei. Tiesiog nebuvo kur trauktis. Našta sunki, dabar Agnė man kartais pasako: „Mama, kaip tu galėjai viena ryžtis tokiam iššūkiui?“ Atsakau, kad mes nežinome, kiek galime, kol nebandome.
Taip, tuomet iš muzikos pasaulio nėriau į nežinomus, kitus vandenis. Juolab kad buvau moteris vyrų pasaulyje, bet neturėjau laiko į tai kreipti dėmesio.
Pirma krizė buvo po pusmečio – rytoj turime mokėti algas, o mūsų bankas uždarytas. Bet tai buvo gera pamoka. Buvau buhalterė, valytoja, mokytoja – kuo tik nebuvau. Neskubėjome, nesistengėme pritraukti daug vaikų – juk pradžioje buvo vos kelios klasės.
Tada apie verslumą čia nė kalbos negalėjo būti – tik turinys, tik ugdymas, tik kokybė. Ilgainiui mokykla pradėjo didėti, vaikų tėvai patys mus susirasdavo. Taip vis kūrėsi naujos klasės, o šiandien mokykloje mokosi daugiau nei 500 vaikų.
Pradžia buvo sunki. Kad vaikui būtų gera, turėjome pakeisti ir tėvų, ir mokytojų požiūrį. Dabar visi nori leisti vaikus į privačias mokyklas, gerai, kad jų jau yra nemažai, o tuomet tai buvo švietimo revoliucija. Tokios mokyklos – be galo didelė pagalba valstybei.
Juk valstybė taip pat stengiasi, bet jei šiandien mes turime itin gerą mokymo modelį, kol jis pereina visas biurokratijas, jis pasensta. Privati mokykla stengiasi kasmet, o mes, privačios mokyklos, verčiame juos pasitempti. Prašom, ateikite, mes visada parodysime ir patarsime.
– Kaip sekasi dirbti kartu su šeimos nariais – dukra Agne ir sūnumi Tomu? Padeda ar trukdo tai, kad ir darbuose esate šeima?
– Dabar Agnė pati eina mano pramintu keliu – kuria mokyklą savo vaikui: kaip ji mato, kaip nori. Nevadovauju jai, tegul kuria savo viziją. Patirties ji turi, yra be galo brandi, mato ir emociškai, ir akademiškai. Esu visai rami. Tariamės, kalbamės, ji klausia mano patarimų, bet ja tikiu visa savo esybe. Žinau, kad pagrindinė vertybė – vaikas svarbiausia – niekur nedings. Tai yra nekintantis mokyklos pamatas.
Prie nuotolinio mokymo perėjo jau pati Agnė, aš čia galėjau tik šiek tiek patarti. Ji atėjo su nauju mąstymu, technologijomis, šiuolaikišku požiūriu. Tačiau kaip mama kasdien pagalvoju, kiek tam reikia stiprybės ir sveikatos.
Labai daug padėjo ir sūnus Tomas, juokiamės, kad dukrą užauginome kartu. 11 metų vyresnis už Agnę, jis turėjo nemažai vertingos patirties: mokyklos ženklą sukūrė jis, sporto sales įrengė jis, ką jau kalbėti apie tai, kad visąlaik buvo kartu ir dalijosi savo žiniomis bei patirtimi. Tomas buvo mano patarėjas, didžioji pagalba. Nuoširdžiai, negalvojant apie pinigus, kaip šeimoje.
Sūnus sukūrė ir išlaiko nuostabią sporto salę, jis – mokslininkas, sukūręs sveikos gyvensenos filosofiją.
Kartu mums gera, malonu. Vaikai yra vaikai – kartais jiems patariu, kartais reikia jų paklausyti.
– Kokia esate direktorė, mama, močiutė?
– Anksčiau, kai būdavau čia kasdien, daugelis vyresnių klasių mokinių mane laikė drauge ir vadindavo vardu. Žinoma, buvo visko. Socialinio emocinio intelekto pagrindai mus įpareigoja būti gerai nusiteikusius, padedančius, empatiškus. Kalbu ne tik apie save – ir apie mokytojus, administracijos darbuotojus.
Kalbamės, jei kyla kokių nors sunkumų, sprendžiame juos. Mokykloje mes visi dirbame, vyresnieji mano anūkai darbo metu neužsuka į mano kabinetą. O vakare, namuose aš jau esu močiutė, kuriai kartais ir ant galvos galima užlipti! (Juokiasi.)
– Jūsų įkurta mokykla – pirma privati švietimo įstaiga Lietuvoje. Nebuvo iš ko mokytis. Tais laikais tėvai nebuvo pratę mokėti už vaikų mokslą. Iš kur sėmėtės tikėjimo? Atsakomybė juk buvo milžiniška ne tik sau, bet ir kitiems – žmonėms, kurie jums patikėjo savo vaikus, mokytojus?
– Esu labai dėkinga ir savo išsilavinimui, teko nemažai dirbti ir stažuotis užsienyje. Prieš keturiasdešimt metų nė nesvajojau apie galimybę turėti mokyklą. Tačiau gavau daug žinių, panoraminio matymo ir prisiminiau, kad pasaulyje protingi ir labai išsilavinę žmonės visada žino, jog vaikas – pagrindinė vertybė, o didysis tikslas – duoti vaikui kuo geresnį išsilavinimą, vertybes, kultūrą.
Įgalintas vaikas galės, mokės, norės, nepasiduos, viską sukurs. Kad pasaulis būtų toks, ir kuriamos tokios mokyklos.
Mintis čia paprasta: sudaryti tinkamą mikroklimatą, sukurti tinkamą aplinką, kurioje vaikus ugdo geriausi iš geriausių. Vis pateikiu pavyzdžių: jei į raugintų agurkų statinę įdėsime vieną šviežią, kas jam nutiks po kelių dienų?
Aplinka be galo svarbi ir žmogui, ypač augančiam pasauliui imliam vaikui. Visi nuoširdūs, kūrybingi, nori padėti, tad ir mokytojams neišeina čia dirbti kitaip.
– Kai įkūrėte mokyklą, dukrai buvo treji, sūnui – 13 metų. Pati paauglystė su visais savo džiaugsmais ir iššūkiais. O jūs – paskendusi naujuose projektuose, darbuose ir rūpesčiuose. Ar šeimai kasdieniame buvime jūsų nepritrūko?
– Matyt, buvau jauna ir mokėjau viską suderinti. Man visi sakė, kad niekada manęs nematė be vaikų, – visur ir visada būdavome kartu. Ėjau su jais į renginius, susitikimus, jiems to reikėjo. Su Tomu mes mokėjome susitarti, jis labai savarankiškas. Jis mokėjo suprasti, padėti.
Vyras taip pat kūrė savo verslą, buvo be galo užsiėmęs. Mes abu sąžiningai ir atsakingai netrukdėme vienas kitam, niekada nekritikavome ir nesikišome.
Būsiu atvira: nemoku uždaryti mokyklos durų ir galvoje nesinešti darbo į namus. Bet laiko pasikalbėti, pagaminti vaikams vakarienę rasdavau visada, jie to nepajuto.
– Per trisdešimt metų daug kas keitėsi – ne tik mokymo programos, bet ir esminis požiūris į vaiką. Anksčiau retai kas rūpinosi dvasine sveikata, emociniu intelektu ir panašiais dalykais, o šiandien tai bene svarbiausi uždaviniai ne tik mokykloms, bet ir tėvams. Kas prieš 30 metų buvo neįmanoma, o šiandien – būtinybė?
– Šiandien jau daugelis švietimo atstovų kalba apie holistinį, vadinamąjį panoraminį, mąstymą. O mūsų mokykloje jis įgyvendinamas nuo pirmųjų dienų. Tik taip galima sustiprinti, išjudinti, įgalinti vaiką. Metodikos čia skirtingas, bet principai vienodi.
Vaikas pas mus išbūna visą dieną ir tas laikas panaudotas protingai. Nors vaikas pasakys, kad jis pusę dienos žaidė, tėvai žinos – visos veiklos susijusios tarpusavyje, visos suderintos. Daugelis dalykų – ne tik žaidimas. Gamtos mokslai, fizika, chemija, matematika – visi mūsų mokytojai bendrauja, kuria bendras metodikas. Jei vaikui aišku – jam įdomu, ir atvirkščiai. Viskas, kas genialu, paprasta, bet surasti tą siūlo galą, tą paprastumą nėra lengva.
Kad iš tikrųjų turėtume gerą mokyklą, suprastume savo misiją, kaip ji veikia, reikia bent dviejų dešimtmečių. Šiandien jau galiu įvardyti, dėl ko pas mus ateina vaikai, – pirmiausia dėl labai aukštos kultūros, kurią kuriame kartu su bendruomene. Pati sau pavydžiu tų be galo inteligentiškų žmonių, kurie čia – iš kartos į kartą. Jie žino, ko ateina ir ką gaus. Mūsų užauginti vaikai jau politikai, mokslininkai, menininkai, gydytojai – daugybė jų gyvenime pasiekė labai daug.
Antra, mūsų visų saugumas. Minty turiu stabilumą visame kame: mokytojų, vaikų, tėvų, moralinės, etinės ir finansinės pusės.
Trečia – mes atsakingi už žinių kokybę. Mūsų vaikų prašo užsienio universitetai. Jiems rūpi ne tik pelnyti šimtukus per egzaminus, bet ir mąstyti, suvokti.
Visą tekstą skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
