Prieš septynerius metus įsižiebę Vashos ir krepšininko Ronaldo Rutkausko (31 m.) jausmai sukosi tarsi pagreitintoje karuselėje: po mėnesio pažinties abu panoro vaikelio, netrukus įvyko vestuvės, tačiau santykiai subyrėjo taip greitai, kaip ir prasidėjo. Dabar atsigręžusi į praeitį atlikėja atvira – gilių jausmų nebuvo, o įgyta patirtis jai dovanojo stiprybę.
„Stengiausi išsaugoti šeimą, garsiai rėkiau, kokia aš laiminga, bet kovojau su vėjo malūnais. Iškėliau sau klausimą, ar man to reikia, ar aš iš tikrųjų esu laiminga? Tuomet nemaniau, kad būsiu laimingesnė viena, nei būdama santuokoje. Tačiau kokia iš jos prasmė, kai jautiesi visiškai tuščias, prislėgtas? Santykiai – dviejų žmonių kūryba. O praėjusiuose santykiuose aš dalyvavau viena: kalbėjausi viena, rūpinausi vaiku viena. Niekam nebuvo įdomu. Tai, ką vadinau meile, buvo tik mano įtikėtas tobulos šeimos įsivaizdavimas. Gyvenau naiviai net ne dėl meilės, o iš didelio noro turėti šeimą. Buvo laikas sustoti, nes to žmogaus jau nebuvo...“ – atvirai „Stiliui“ kalbėjo Gabrielė.
Nuo ketverių metų G.Grygolaitytė savo tėčiu vadino mamos dainininkės Viktorijos Mauručaitės (45 m.) mylimąjį Artūrą Butkevičių. Savo biologinio tėvo ji taip niekada ir nesutiko. Gabrielė spėjo įsitikinti – tikrasis tėtis tas, kuris augino, rūpinosi ir suteikė meilę.
„Biologinio tėvo niekada nemačiau. Tuštumos dėl to nejaučiau, bet visada keldavau klausimą, kodėl jis niekada neparodė dėmesio. Šis mano klausimas kabo ore iki dabar. Naivu tikėtis, kad į jį bus atsakyta. Jei kada nors atsakymas nukris iš dangaus, bus smagu sužinoti, o jei ne – manęs tai nejaudina“, – svarstė Gabrielė.
Prieš 28-erius metus, būdama vos septyniolikos, pačioje grupės „Dinamika“, su kuria koncertavo, populiarumo viršūnėje, V.Mauručaitė susilaukė Gabrielės. Atlikėja, regis, pakartojo savo mamos istoriją – 21 metų tapo jauna Adrijos (6 m.) mama, o likimas sudėliojo taip, kad šalia jos ir dukros – jas abi mylintis, dėmesiu ir rūpesčiu apgaubiantis vyras. Jį šiandien Gabrielė įvardija paties Dievo siųsta dovana.
„Pagaliau atėjo ta diena, kai aš esu saugi, rami ir laiminga. Atrodė, nebeįmanoma tokiai būti! Kuriu nuostabius santykius. Gyvenimo patirtis buvo ganėtinai žiauri ir stipriai skaudinanti. Buvau nusivylusi ir negalėjau patikėti, kad kada nors man ir mano dukrai bus gerai.
Žinoma, ta viltis giliai širdyje ruseno. Nesinori garsiai rėkti, bet galiu ir pasidžiaugti – taip, turiu tvirtus santykius, kuriais esu visiškai užtikrinta“, – šypsojosi Gabrielė.
– Kai įsiplieskė jausmai buvusiam vyrui, apie tai nieko nelaukdama kalbėjote garsiai, socialiniuose tinkluose mirgėjo jūsų laimingų nuotraukos. Šį kartą savo mylimąjį nuo visuomenės akių slepiate pusantrų metų. Bijote, kad nepasikartotų ta pati istorija?
– Nebijau. Kai kūriau santykius su buvusiu vyru, labai garsiai tuo džiaugiausi. Tuomet nepagalvojau apie pasekmes. Reikėjo labai daug laiko, kad prisileisčiau žmogų prie savęs...
Netikėjau vyrais. Kiek tekdavo su jais pabendrauti, vis kuo nors man neįtikdavo. Pradėjau kreipti dėmesį į įvairias smulkmenas, buvau užsidėjusi labai didelį filtrą.
Buvo sunku surasti antrąją pusę: išgyvenau labai skaudų, vienišą ketverių metų laikotarpį. Bet buvo verta vien dėl to, ką turiu dabar.
– Ar peržvelgusi visus tuos metus, viską ramiai apgalvojusi galite pasakyti, kodėl judu išsiskyrėte?
– Iš pradžių buvo kažkoks susižavėjimas. Kodėl sugalvojome kurti šeimą? Mes abu norėjome vaiko! Nežinau, kodėl kilo ši idėja, bet abu to norėjome ir tai įvyko. Tačiau dėl to, kad gimė vaikas, šeima, deja, netapome.
Nors buvau ne viena, visada jausdavausi vieniša. Man trūko pagalbos, nesijaučiau laiminga. Tuo metu tam tikrais momentais atrodydavo, kad turiu viską, bet savęs nerealizavau. Dėl vyro paaukojau savo mokslus, karjerą, galų gale iškeliavau paskui jį į užsienį palikusi savo šeimą. Visa tai buvo veltui.
Nuo vaikystės man buvo diegiamos šeimos vertybės, tad norėjau greičiau sukurti šeimą, turėti vaikų. Paskubėjau. Norėdama turėti šeimą neįvertinau, koks svarbus yra santykis su žmogumi.
Dabar, kai į viską žiūriu blaiviomis akimis, suprantu, jog seniai buvo ženklai, kad nieko gero nebus... Buvau užsidėjusi rožinius akinius ir gyvenau su įsitikinimu, kad viskas bus gerai.
Galiausiai atėjo diena, kai supratau, kad man nepavyko iš pirmo karto turėti gražių santykių. Vertinu sąžiningumą, tikrumą, nuoširdumą, kalbėjimąsi. Žinau, kad bet kokias situacijas galima išspręsti. Dabar turiu tokius gražius santykius, pagaliau išmokau kalbėtis.
– Nors kalbame apie naują vyrą šalia jūsų, vis dėlto nėra plačiai žinoma, kas jis.
– Nesinori atskleisti, kas jis, bet galiu patikinti, kad nėra iš pramogų pasaulio. Noriu, kad jei kur nors išlįs informacija apie jį, viskas būtų natūraliai. Nenoriu jo pati pristatinėti. Kadaise taip padariau ir tai buvo didžiausia klaida, kokią tik galėjau padaryti. Žmogui veltui sukūriau populiarumą.
Dabar norisi laimę ir meilę kuo daugiau saugoti sau. Man dabar taip jauku ir ramu! Subrendau, turiu visą tą šeiminę laimę, kurios norėjau nuo paauglystės, ir viskas klostosi tik gera linkme.
– Kas turėjo nutikti, kad būtent šis žmogus išgydė jūsų žaizdas?
– Mes susipažinome prieš dešimtmetį. Manau, kad tai turėjo didelę įtaką mūsų dabartiniams santykiams. Prieš tai su buvusiu vyru iki šeimos kūrimo buvau pažįstama mėnesį. Niekada niekam to nerekomenduočiau. O žmogų, su kuriuo dabar esu, pažinojau seniai: ką jis veikia, koks jis, koks jo požiūris į šeimą, draugus.
Man jį atsiuntė likimas! Atėjau į vieną vietą Kauno senamiestyje, susitiko mūsų žvilgsniai, ir nuo tos dienos mes neišsiskyrėme. Tai buvo graži istorijos pradžia. Žinoma, buvo visko, nebuvo lengva. Tai nebuvo įprasta pradžia, kai žmonės tik susipažįsta, tačiau visa tai išsirutuliojo į labai gražų dalyką – meilę.
Daugiau skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
