Prieš septynerius metus įsižiebę Vashos ir krepšininko Ronaldo Rutkausko (31 m.) jausmai sukosi tarsi pagreitintoje karuselėje: po mėnesio pažinties abu panoro vaikelio, netrukus įvyko vestuvės, tačiau santykiai subyrėjo taip greitai, kaip ir prasidėjo. Dabar atsigręžusi į praeitį atlikėja atvira – gilių jausmų nebuvo, o įgyta patirtis jai dovanojo stiprybę.
„Stengiausi išsaugoti šeimą, garsiai rėkiau, kokia aš laiminga, bet kovojau su vėjo malūnais. Iškėliau sau klausimą, ar man to reikia, ar aš iš tikrųjų esu laiminga? Tuomet nemaniau, kad būsiu laimingesnė viena, nei būdama santuokoje. Tačiau kokia iš jos prasmė, kai jautiesi visiškai tuščias, prislėgtas? Santykiai – dviejų žmonių kūryba. O praėjusiuose santykiuose aš dalyvavau viena: kalbėjausi viena, rūpinausi vaiku viena. Niekam nebuvo įdomu. Tai, ką vadinau meile, buvo tik mano įtikėtas tobulos šeimos įsivaizdavimas. Gyvenau naiviai net ne dėl meilės, o iš didelio noro turėti šeimą. Buvo laikas sustoti, nes to žmogaus jau nebuvo...“ – atvirai „Stiliui“ kalbėjo Gabrielė.
Nuo ketverių metų G.Grygolaitytė savo tėčiu vadino mamos dainininkės Viktorijos Mauručaitės (45 m.) mylimąjį Artūrą Butkevičių. Savo biologinio tėvo ji taip niekada ir nesutiko. Gabrielė spėjo įsitikinti – tikrasis tėtis tas, kuris augino, rūpinosi ir suteikė meilę.
„Biologinio tėvo niekada nemačiau. Tuštumos dėl to nejaučiau, bet visada keldavau klausimą, kodėl jis niekada neparodė dėmesio. Šis mano klausimas kabo ore iki dabar. Naivu tikėtis, kad į jį bus atsakyta. Jei kada nors atsakymas nukris iš dangaus, bus smagu sužinoti, o jei ne – manęs tai nejaudina“, – svarstė Gabrielė.
Prieš 28-erius metus, būdama vos septyniolikos, pačioje grupės „Dinamika“, su kuria koncertavo, populiarumo viršūnėje, V.Mauručaitė susilaukė Gabrielės. Atlikėja, regis, pakartojo savo mamos istoriją – 21 metų tapo jauna Adrijos (6 m.) mama, o likimas sudėliojo taip, kad šalia jos ir dukros – jas abi mylintis, dėmesiu ir rūpesčiu apgaubiantis vyras. Jį šiandien Gabrielė įvardija paties Dievo siųsta dovana.
„Pagaliau atėjo ta diena, kai aš esu saugi, rami ir laiminga. Atrodė, nebeįmanoma tokiai būti! Kuriu nuostabius santykius. Gyvenimo patirtis buvo ganėtinai žiauri ir stipriai skaudinanti. Buvau nusivylusi ir negalėjau patikėti, kad kada nors man ir mano dukrai bus gerai.
Žinoma, ta viltis giliai širdyje ruseno. Nesinori garsiai rėkti, bet galiu ir pasidžiaugti – taip, turiu tvirtus santykius, kuriais esu visiškai užtikrinta“, – šypsojosi Gabrielė.
– Kai įsiplieskė jausmai buvusiam vyrui, apie tai nieko nelaukdama kalbėjote garsiai, socialiniuose tinkluose mirgėjo jūsų laimingų nuotraukos. Šį kartą savo mylimąjį nuo visuomenės akių slepiate pusantrų metų. Bijote, kad nepasikartotų ta pati istorija?
– Nebijau. Kai kūriau santykius su buvusiu vyru, labai garsiai tuo džiaugiausi. Tuomet nepagalvojau apie pasekmes. Reikėjo labai daug laiko, kad prisileisčiau žmogų prie savęs...
Netikėjau vyrais. Kiek tekdavo su jais pabendrauti, vis kuo nors man neįtikdavo. Pradėjau kreipti dėmesį į įvairias smulkmenas, buvau užsidėjusi labai didelį filtrą.
Buvo sunku surasti antrąją pusę: išgyvenau labai skaudų, vienišą ketverių metų laikotarpį. Bet buvo verta vien dėl to, ką turiu dabar.
– Ar peržvelgusi visus tuos metus, viską ramiai apgalvojusi galite pasakyti, kodėl judu išsiskyrėte?
– Iš pradžių buvo kažkoks susižavėjimas. Kodėl sugalvojome kurti šeimą? Mes abu norėjome vaiko! Nežinau, kodėl kilo ši idėja, bet abu to norėjome ir tai įvyko. Tačiau dėl to, kad gimė vaikas, šeima, deja, netapome.
Nors buvau ne viena, visada jausdavausi vieniša. Man trūko pagalbos, nesijaučiau laiminga. Tuo metu tam tikrais momentais atrodydavo, kad turiu viską, bet savęs nerealizavau. Dėl vyro paaukojau savo mokslus, karjerą, galų gale iškeliavau paskui jį į užsienį palikusi savo šeimą. Visa tai buvo veltui.
Nuo vaikystės man buvo diegiamos šeimos vertybės, tad norėjau greičiau sukurti šeimą, turėti vaikų. Paskubėjau. Norėdama turėti šeimą neįvertinau, koks svarbus yra santykis su žmogumi.
Dabar, kai į viską žiūriu blaiviomis akimis, suprantu, jog seniai buvo ženklai, kad nieko gero nebus... Buvau užsidėjusi rožinius akinius ir gyvenau su įsitikinimu, kad viskas bus gerai.
Galiausiai atėjo diena, kai supratau, kad man nepavyko iš pirmo karto turėti gražių santykių. Vertinu sąžiningumą, tikrumą, nuoširdumą, kalbėjimąsi. Žinau, kad bet kokias situacijas galima išspręsti. Dabar turiu tokius gražius santykius, pagaliau išmokau kalbėtis.
– Nors kalbame apie naują vyrą šalia jūsų, vis dėlto nėra plačiai žinoma, kas jis.
– Nesinori atskleisti, kas jis, bet galiu patikinti, kad nėra iš pramogų pasaulio. Noriu, kad jei kur nors išlįs informacija apie jį, viskas būtų natūraliai. Nenoriu jo pati pristatinėti. Kadaise taip padariau ir tai buvo didžiausia klaida, kokią tik galėjau padaryti. Žmogui veltui sukūriau populiarumą.
Dabar norisi laimę ir meilę kuo daugiau saugoti sau. Man dabar taip jauku ir ramu! Subrendau, turiu visą tą šeiminę laimę, kurios norėjau nuo paauglystės, ir viskas klostosi tik gera linkme.
– Kas turėjo nutikti, kad būtent šis žmogus išgydė jūsų žaizdas?
– Mes susipažinome prieš dešimtmetį. Manau, kad tai turėjo didelę įtaką mūsų dabartiniams santykiams. Prieš tai su buvusiu vyru iki šeimos kūrimo buvau pažįstama mėnesį. Niekada niekam to nerekomenduočiau. O žmogų, su kuriuo dabar esu, pažinojau seniai: ką jis veikia, koks jis, koks jo požiūris į šeimą, draugus.
Man jį atsiuntė likimas! Atėjau į vieną vietą Kauno senamiestyje, susitiko mūsų žvilgsniai, ir nuo tos dienos mes neišsiskyrėme. Tai buvo graži istorijos pradžia. Žinoma, buvo visko, nebuvo lengva. Tai nebuvo įprasta pradžia, kai žmonės tik susipažįsta, tačiau visa tai išsirutuliojo į labai gražų dalyką – meilę.
Man vis tenka gyvenime išbandymus pereiti, nieko nepasiekiu lengva ranka. Tačiau būtent dėl to labai vertinu tai, ką pasiekiu.
– Minėjote, kad prieš tai buvusiuose santykiuose jautėtės vieniša, neišklausyta, nesulaukdavote pagalbos buityje ir auginant dukrą. Šiandien visa tai turite?
– Taip. Šalia jo jaučiuosi visiškai saugi, rami, mylima – tikra moterimi. Nors sakiau, kad tekėsiu vienintelį kartą, dabar visus tuos žodžius atsiimu.
Noriu tvirtos, oficialios šeimos ir dar susilaukti vaikų. Dukra man vis kalba, kaip norėtų broliuko arba sesutės. Aš jaučiuosi šeimos žmogumi, o vaikai – mano silpnybė, pats didžiausias gyvenimo džiaugsmas.
Jaučiuosi lepinama visaip, kaip tik galima. Labai mėgstu gėles – aš jų gaunu, man labai patinka keliauti – mes keliaujame. Esame labai panašūs, mūsų gimtadienius skiria trys dienos – abu esame Šauliai, sutampa charakteriai, net ir filmus tokius pat išsirenkame žiūrėti. Galbūt juokinga, bet aš nuo paauglystės mėgstu meksikietiškus serialus ir net tokia smulkmena abiem tinka! Atrodo, radau tą savo antrąją puselę, kurios reikėjo išlaukti.
– Ne tik jūsų, bet ir dukros Adrijos širdį reikėjo užkariauti?
– Man buvo svarbu, kaip šalia manęs esantis vyras sutars su Adrija. Jie puikiai sutaria. Kuriant naujus santykius tai buvo svarbiausias kriterijus. Jei vyras neprisileidžia savo mylimos moters vaiko, santykiai negali egzistuoti. Žmogus, kuris ateina į moters ir vaiko gyvenimą, kad ir kaip būtų, ateina į šeimą. Man buvo svarbu, koks bus ryšys, ir aš jį nuo pradžių pajutau.
Mano dukra saugi, mylima, jaučia tėvišką rūpestį. Ir puikiai žinau, jog, kad ir kas nutiktų, mano dukra bus tikrai mylima.
Adrija labai aktyvi, mėgsta daug ką veikti, mes net kartais susiimame už galvos. Ramybės minutė pas mus namuose – prabanga. Visi viską veikiame kartu – einame pasivaikščioti, į filmus, drauge žaidžiame. Abu stengiamės suteikti jai kuo daugiau meilės, kad nieko netrūktų, kad ji nejaustų, jog jos tėvai išsiskyrę. Pagaliau įvyko tai, ko norėjau ir siekiau, – mano dukra jaučia dviejų žmonių šeiminę meilę.
Visiškai nesvarbu, kas yra vaiko biologinis tėvas, – svarbiausia, kas jį augina, juo rūpinasi. Lygiai taip pat augau ir aš. Mane užaugino ne biologinis tėtis, tačiau niekada gyvenime nedrįsčiau jo nevadinti tėčiu.
– Adriją ir biologinį jos tėtį skiria atstumas – jis krepšinio karjeros siekia ir gyvena užsienyje. Kaip jie palaiko ryšį?
– Jie bendrauja, bet tik tiek, kiek pats vaikas nori. Stengiuosi nedaryti įtakos tam bendravimui. Adrija auga su manimi ir taisyklės yra mano. Kokie bus santykiai su dukra, manau, parodys ateitis. Kol kas, kiek išeina, tėtis rūpinasi, o daugiau neleidžia ir atstumas.
Mes abu taip pat bendraujame tik vaiko tema. Nesame susipykę, bet nesame ir draugai. Neįsivaizduoju, kaip tokios dvi skirtingos asmenybės galėjo sueiti į vieną šeimą. Bet taip gyvenime nutinka. Niekada dėl tų santykių nesigailėsiu tik todėl, kad turiu nuostabią dukrą ir puikią patirtį.
– Jūs su dukrele Adrija, kaip ir su mama Viktorija, atrodo, palaikote ne tik mamos ir dukters, bet ir geriausių draugių santykį.
– Su mama būna visko. (Juokiasi.) Niekada nebuvo to tokio motinos ir dukters bendravimo per atstumą ar perdėtos pagarbos. Mamai viską visada pasakojau ir pasakoju, galbūt tai padarė didžiausią įtaką. Ji manęs susilaukė septyniolikos. Manau, kad būti jauna mama nuostabu, tik reikia priimti teisingą sprendimą, su kuriuo žmogumi susilaukti vaikelio.
– O ar pati šiandien bendraujate su savo biologiniu tėvu?
– Ne. Ir visiškai to nenoriu. Žinau, kas tai per žmogus, bet niekada jo nesu mačiusi. Esu įsitikinusi, kad iniciatyvą turi rodyti biologiniai tėvai, o ne vaikai. Ne tik skyrybų situacijoje, bet ir visose kitose niekada neliūdėjau, kad šalia savęs neturėjau biologinio tėvo.
Svarbiausia, kad tiek aš, tiek Adrija esame laimingos, mylimos. Kol laukiau, kada likimas atsiųs vyrą, svarbiausia buvo, kad Adrijos veide pamatyčiau šypseną. Ir kai ją pamačiau, supratau, kad viskas yra savo vietoje ir galiu drąsiai eiti tolyn.
– Kokį patarimą davė mama, dar kartą išgyvenusi tą pačią istoriją?
– Tėvams buvo sunku patikėti nauju žmogumi šalia manęs. Jie atsargiai žiūrėjo į mano kuriamus santykius. Tėvams buvo svarbu, kad šalia manęs ir anūkės būtų tinkamas žmogus.
Dabar jie puikiai sutaria, bendrauja ir džiaugiasi. Mato, kad šis etapas nuo praėjusio skiriasi kaip diena ir naktis.
– Ne kartą buvote užsiminusi, kad po skyrybų tarsi sugriuvote – sirgote ne tik depresija, bet ir anoreksija, buvote praradusi meilę gyvenimui. Šiandien spinduliuojate pasitikėjimą savimi, švytite ne tik viduje, bet ir iš išorės.
– Jeigu nebūtų buvę gyvenimo pamokų, galbūt ir toliau gyvenčiau turėdama tą savo naivų mąstymą ir požiūrį. Esu labai jautri. Skyrybų metu buvo daug ašarų, bet jas pakeitė šypsena. Šiuo metu verkiu tik iš džiaugsmo! Santykiuose būna visko, bet jei į tai reaguoji, vadinasi, meilė yra.
Be to, šiuo metu save labai myliu, prisižiūriu. Man svarbu, kad būtų sutvarkyti plaukai, nagai. Mėgstu žinoti, ką valgau, išsimiegoti, skaniai kvepėti, pasisemti energijos iš sporto.
Aš tikiu, kad šie dalykai svarbūs norint turėti gražius santykius ir net išsaugoti santuoką. Šalia vyro turi būti graži moteris, stiebtis aukštyn, kad jis nesidairytų į šalis. (Juokiasi.)
Reikia rūpintis savimi ir kuo daugiau investuoti į save. Kuo moteris bus turtingesnė visomis prasmėmis, tuo vyras labiau jos norės.
