Jubiliejų minintis Kostas Smoriginas per plauką išsivadavo iš mirties gniaužtų: „Po operacijos ištiko insultas“

„Išsikapsčiau iš mirties. Išmokau džiaugtis tuo gyvenimu, kurio gyventi gal ir nebuvo laiko“, – sako aktorius Kostas Smoriginas (69 m.), keliaujantis po Lietuvą su savo jubiliejui paminėti skirtu koncertiniu turu.

 Kostas Smoriginas.<br> lrytas.lt koliažas.
 Kostas Smoriginas.<br> lrytas.lt koliažas.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
 Kostas Smoriginas.<br> „El Artography“ L. Trimonio nuotr.
Daugiau nuotraukų (21)

Lrytas.lt

2023-04-22 18:13, atnaujinta 2023-04-22 21:16

Teatro žvaigždžių K.Smorigino ir Dalios Brenciūtės jaukioje, erdvioje svetainėje žydi pavasarinės gėlės, kvepia kava. Ant sienų nekabo nei teatro plakatų, nei reikšmingiausių vaidmenų nuotraukų. Bet 70-ąjį jubiliejų balandžio 22-ąją su koncertų turu po Lietuvą pasitinkančio aktoriaus širdyje – visada teatras. Nepamirštamas.

– Kostai, minėdamas savo jubiliejų pasirinkote dainuoti, o ne su ištraukomis iš suvaidintų spektaklių kaip aktorius susitikti su savo žiūrovais. Kodėl? – klausiu aktoriaus, kai jis rūpestingai supilsto į puodelius kavą ir išsitraukia elektroninę cigaretę radęs valandėlę mūsų pokalbiui. Nors kasdienės repeticijos dabar „žvėriškai suryja“ visą jo laiką.

– Kaip pajuokavau savo pirmajame diske „Lombardas“, atėjo laikas iš lombardo išpirkti užsigulėjusias dainas, kad jos neprapultų. O gali išpirkti tik su žiūrovais, kai jų klausomasi. Taip ir bandau konstruoti tą savo jubiliejinį koncertą.

Atsiras naujas diskas, kuris greičiausiai vadinsis „Vakar“. Yra labai gražių, labai liūdnų Evaldo Jaro tekstų. Visos mano dainos kažkodėl liūdnos, – prisipažįsta aktorius, visada garsėjęs savo visai ne liūdnu, o netramdomu, gaivališku charakteriu. – Scenoje dainuoju jau 40 metų. Ir jei klausytis ateina skirtingo amžiaus žiūrovai, vadinasi, juos jaudina. Kažkas įkrinta į širdį nuo tų mano dainų.

Ir nesvarbu, ar dainuoju, ar vaidinu teatre ar kine, esu žmogus, gyvenantis scenoje.

– Kai pasiūliau jums susitikti pasikalbėti Jaunimo teatre, kur net 4 dešimtmečius išgyvenote savo šlovės valandas, jūs pasakėte: ne. Supratau, kad šis kelias į teatrą jau išvaikščiotas. Uždarėte teatro duris. Bet ar negyvena tas teatras jei ne tikrovėje, tai bent jūsų sapnuose?

– Taip, kelias į teatrą išvaikščiotas. Paskutinis vaidmuo Jaunimo teatre buvo 2017 metais Gintaro Varno režisuotame spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“. Paskutinį kartą suvaidinome drauge su Vidu Petkevičiumi ir Dalia Overaite. Dar turėjau vaidmenį, kai režisavau miuziklą „Jūratė ir Kastytis“. Vaidinau Kopų senį. Irgi apvažiavome Lietuvą. Grįšime rudenį su Kauno bigbendu ir choru. Tai antrasis mano projektas. Pirmasis buvo „Barbora Radvilaitė“ su ta įžymiąja arija, kurią dainuoju ir koncertuose. Išėjęs iš teatro pasirinkau dainavimą.

Man teatras dabar nebėra įdomus. Jis virto kažkokiais projektais, aš nieko juose nesuprantu. Aš nervinuosi, man reikalingas menas, kuris mane jaudintų, – piktintų arba juokintų. Kad tai būtų apie žmogų. Tai pagrindinis menininko principas. To laikiausi visą gyvenimą. Po „Kvadrato“, „Dėdės Vanios“ supratau, kad kelio atgal nėra, aš – profesionalas ir kaip aktorius turiu pasiekti aukštumas. Vėliau buvo „Makbetas“, už kurį buvau apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Ir už koncertinę veiklą propaguojant lietuvišką poeziją.

Į teatrą beveik nebeinu. Aš pakankamai jautrus žiūrovas, pravalgęs dantis tame teatre. Ir niekada savęs negailėjęs. Todėl man teatras širdyje išlieka labai brangus.

O tie projektai... Beviltiški šios dienos produktai. Menas turi turėti išliekamąją vertę.

– 43-eji jūsų metai atiduoti teatrui. Kažkodėl manau, kad kai kurie personažai tebekeliauja su jumis. Kurie jus augino, brandino kaip asmenybę, žmogų. Kankino ir laimino. Ir su kuriais neįmanoma atsisveikinti net užvėrus teatro duris.

– Prieš mėnesį pasižiūrėjau vieną pirmųjų Eimio (Eimunto Nekrošiaus. – Aut.) spektaklių „Kvadratas“. Žiūrėjau ir mane taip jaudino...

E.Nekrošius buvo aukštuma. Reikalavo iš mūsų žiauriai daug.

– Su jumis toliau keliauja, gyvena ne tik vaidmenys, bet ir scenos partneriai? Jūs kaip kraujo broliai...

– Taip. Tiek praeita. Su Dalia Storyk, Remigijumi Vilkaičiu, V.Petkevičiumi ir dabar artimai bendraujame. Su kitais gal rečiau susitinkame. Bet tų ryšių niekaip nebeišardysi. Tikrai, įaugo į kraują.

Brandino ne tik vaidmenys, bet ir kelionės, nauji miestai, atsakomybė, nauji žiūrovai. Juk apkeliautas visas pasaulis. Spėdavome ir muziejus aplėkti, ir vakare spektaklį suvaidinti. Aišku, ne „Makbetą“. Eimis niekada neleido atsipalaiduoti. Jo garsusis posakis: „Nenukirtinėkite kampų!“, tai yra nelengvinkite sau situacijos. Net jei negali – eik į sceną per „negaliu“.

– Gal tas per „negaliu“ ir sudegino teatre daug aktorių? Taip pat ir jus. Išplėšė sveikatą, mainais pasiūlęs tik bemieges naktis, sujauktą sielą, šlovę už žiūrovui nematomą aukščiausią kainą.

– Taip. Per „negaliu“. Ar sveikas, ar girtas, ar ligonis – reikia, ir viskas! Kaip kareivis sukandęs dantis varai į pirmas linijas. Be komentarų. Netausodamas savęs.

Aš tikrai esu iš tų žmonių, kuriems visko reikia daug. Rūkyti – daug. Gerti – daug. Baliavoti – daug. Dirbti – daug.

– Kostai, kai mes kalbėjomės prieš „Juno Gabrielio Borkmano“ spektaklį apie aktorystę, jūs pasakėte: „Gal mes buvome įpratę šuoliuoti ant balto žirgo. Jis nupurtė mus ir pabėgo. Užuot radę kiekvienas savo asilą ir bandę jį pasivyti, ėmėme inkšti, kaltinti save.“ Taip kalbėjote apie laiką, kai baigėsi jūsų, „auksinio dešimtuko“, era Jaunimo teatre. Ką turėjote galvoje? Kad teatras nėra visas gyvenimas?

– Taip – tai reikia suprasti. Mano asilas ir yra ta dainuojamoji poezija. E.Nekrošius išėjo iš Jaunimo teatro, drauge išsinešė ir mūsų spektaklius. Pasijutome it našlaičiai. Pasaka baigėsi.

Bet tuo metu jau daug koncertavau. Turėjau savo žiūrovus, kad surasčiau juos, reikėjo 10–15 metų įdirbio. Prarasti gali per minutę. „Suchaltūrinai“, sutrumpinai koncertą – viskas! Tavęs nebereikia. Atsiranda tuštuma. Ir vėl turi ieškoti kelio grįžti arba daryti ką nors naujo. O savo metuose aš jau nebespėsiu nei mažo šuns užauginti, nei ko nors naujo sugalvoti.

Visi mes kažko ėmėmės. Radome savo asilus.

O „Borkmano“ taip ir nebaigiau vaidinti. Operacija, ištiko insultas. Kelnių sagų negalėjau užsisegti. O man tas vaidmuo labai patiko...

– Praėjusią vasarą jums teko ilgai pasivaikščioti po angelų sodus... Keli mėnesiai ligoninėje, penki išgyventi sepsiai. Balansavote tarp gyvenimo ir mirties ant labai plono lyno, kai vienintelė mintis buvo išgyventi? O gal baimė? Kad taip kvailai mirsite, visko dar ir nesupratęs, ir galbūt nepadaręs?

– Ne, kai jau gal koks penktas sepsis užpuolė, kai Dalia ir sūnus Kostas vėl vežė į ligoninę, jau norėjau išeiti. Ir negaila man buvo to gyvenimo, ir visai nesvarbu. Netikiu, kad po mirties kažkas yra. Sakiau gydytojams – darykit ką nors, nes aš taip negyvensiu. Nenoriu taip gyventi.

Atsigavau Santaros ligoninės pirmojoje reanimacijoje, dėkui chirurgui Feliksui Jankevičiui ir Reanimacijos skyriaus vedėjui Gintautui Kėkštui. Jie mane ištraukė. Išgydė sepsį, rugpjūčio 8 dieną operavo. Nors buvo rizikinga, sutikau.

Po operacijos ištiko insultas, jau antras gyvenime. Bet laimingai – neatėmė nei kalbos, nei judesių. Dabar sepsiai baigėsi, gyvenu gana normaliai.

O dėl to, kad mirčiau ko nors nepadaręs, neišgyvenau.

Žinau, kiek esu padaręs, duok Dieve, tiek visiems. Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko – nei gerų vaidmenų, nei talento.

Aišku, buvo ir trečiaeilių vaidmenų, bet pas tą patį E.Nekrošių.

– Teko vaidinti ir kupranugario užpakalį spektaklyje „Ilga kaip šimtmečiai diena“.

– Taip, taip. Nes pas Eimį būdavai vieną dieną generolas, kitą dieną eilinis. Apie žvaigždes tuomet net kalbos nebuvo. Mane dabar labai stebina tas žvaigždėjimo greitis. Vieną dieną kur nors pasifilmavo, ir jau žvaigždė, jau aktorius!

– Kostai, visą gyvenimą scenoje vaidinote svetimus gyvenimus. Vilkote svetimų aistrų kuprą. Ar nesate paklausęs savęs – palaukit, o kur aš? Kur mano gyvenimas? Nemačiau, kaip pražilo žmona, kaip užaugo sūnus. Gatvėje mato teatro žvaigždę – Kostą Smoriginą. O kur jis pats?

– Tikrai taip... Perėjau viską – ir žvaigždėjimo, ir savęs pervertinimo ligą. Bet bręsdamas, sendamas supranti, kad tai yra niekis. Kad aukščiau visko yra kitos vertybės.

Ir tada supranti, kad yra žmona, kuri tave tempė visą gyvenimą. Kuri pernai dirbo vairuotoja. Važinėjo kasdien į ligoninę, maitino, slaugė mane. Visas juodas valandas buvo drauge. Nežinau, kas galėtų labiau taip pasiaukoti dėl žmogaus nei ji. Abejoju, ar aš taip galėčiau. Na, nebent tik dėl jos. Dėl kitų – turbūt ne.

Ir paaiškėjo, kas yra draugai, o kas tik pažįstami... Išsikapsčiau iš mirties. Išmokau džiaugtis tuo gyvenimu, kurio gyventi gal ir nebuvo laiko. Džiaugtis ta diena. Gyvas! Ir tuo laimingas.

– Kada, Kostai, būdavote laimingesnis – kai pakildavo uždanga ir jus pasitikdavo žiūrovų tyla ar kai uždanga nusileisdavo, jūs nusilenkdavote, grimo kambaryje nusivalydavote veidą ir veidrodyje matydavote pavargusį, bet didelį darbą atlikusį žmogų?

– Matyt, ir tada, ir tada. Prieš spektaklio pradžią galėdavau užkulisiuose vaikščioti, kvailioti, pasakoti anekdotus, juokinti aktorius.

Bet vos išgirsdavau, kaip per grindis šlama atitraukiama uždanga, suprasdavau, kad nebeturiu kur dingti, nebeturiu už ko pasislėpti. Turiu suvaidinti, ir gerai suvaidinti.

Po to kildavo tokia lengva euforija. Pora taurių, o gal ir ne pora, vyno grimo kambaryje, vėliau gal ir kitur.

Dažniausiai jausdavausi laimingas, lyg užlipęs į kokią viršūnę. Everestą. Sėkmingai.

Jei reikėtų pamatuoti, taip, laimės būta daugiau nei kančios.

Nors buvo ir aiškių nesėkmės dienų. Ir kažkas pragerta buvo.

– Prisimenate skaudžių klaidų?

– Jei netinkamai pasielgdavau su kitais žmonėmis, sugebėdavau atsiprašyti. Manau, kad tai vienas geriausių mano bruožų. Ir jei dabar tektų numirti, numirčiau ramia sąžine.

O tie, kurie neatleido, gal nuskriaudė patys save. Savo artimus labai myliu, jiems esu dėkingas. Nors juos esu labiau įžeidęs negu svetimus.

– Jūs mylėjote savo žiūrovą? O gal nekentėte jo kaip drakono, kuriam kas vakarą turi paaukoti jei ne visą save, tai dalį tikrai?

– Jei dainuodamas ar vaidindamas salėje matau nors vieną žmogų, kuriam nepatinka, visą dėmesį sukoncentruoju į jį. Ir toks kyla azartas nugalėti, sudraskyti tą žmogų į gabalus, bet įtikinti.

Dainuoju dainą „Draugams“ Rolando Kazlo žodžiais, kuri skirta būtent žiūrovams. Dažniausiai ir koncertą baigiu šia daina. Jeigu jūsų nebūtų, ir mūsų nebūtų. Ir tas menas niekam nebūtų reikalingas.

Gauni tokią satisfakciją per tuos plojimus! Prisimenu, kaip žiūrovai plojo Japonijoje po „Makbeto“, – tyliai, delnas į delną.

O jie Japonijoje nepripratę ploti. Ir staiga prieina prie langų, siunčia bučinius visai trupei. Supranti, kokie jie laimingi ir kaip jiems patiko. Vokietijoje ne tik ploja, bet ir kojomis trypia.

Suomiai – labai emocionalūs žiūrovai. Rusai, aišku, būdavo geriausi žiūrovai. Intelektualūs, apsiskaitę, smalsūs, nes rusai turi teatrą, kuriam net 400 metų. Jie net neturi posakio „aš dirbu teatre“, o sako – „aš tarnauju teatre“. Tai didžiulis skirtumas.

Ir dabar sau nusistačiau sąlygą – kad iki galo turiu tarnauti scenoje. Žiūrovui. Gink Dieve, ne dirbti.

– Kokia jums, Kostai, atrodo šiandiena? Nesijaučiate lyg nuvargęs, ilgą atstumą nukeliavęs keleivis, niekam nereikalingas? Šiandien stovintis pakelėje ir ryjantis pro šalį lekiančio gyvenimo dulkes?

– Svarbiausia, taip – niekam nereikalingas. Manau, kad kiekvienas žmogus, gyvenantis čia, Lietuvoje, turi būti reikalingas.

Paminės mano 70-metį. Na, ir kas? Kas po 5 metų prisimins? Bet toks gyvenimas. Mane kartais Vytauto Kernagio fenomenas net gąsdina. Manau, kad Vytas to nenorėtų. Na, nepaklausi jo. Atrodo, kad iš jo visi, kas tik gali, kažką siurbia.

Šiandieną labiausiai dirgina tos amžinos politikų rietenos. Visur. Geriau atsigręžtų į žmogų.

Kai pamatau močiutę ištiesta ranka ar „bomžą“, klūpantį lietuje, niekada pro juos abejingai nepraeinu. Mane labai jaudina... Vadinasi, žmogui taip blogai, kad jis per save galėjo perlipti. Prašyti išmaldos reiškia, kad kažkas žmoguje turėjo labai užlūžti.

– Jūs Kostas, jūsų tėtis Kostas, sūnus Kostas ir anūkas Kostas. Kas sieja tuos Kostus, kokie jūsų ryšiai?

– Mano tėvas mėgdavo išgerti, buvo skandalistas. Mama nemažai prisikentėjo. Tėvą labai mylėjau, nes jis laikydavosi žodžio. Pasakydavo – baigsi trimestrą be trejetų, nupirksiu tau dviratį! Kur nupirks, už ką? Dingdavo gal dviem paroms ir grįždavo su dviračiu.

Tėvas buvo irklavimo bazės ūkio dalies vedėjas. 10-metis aš jau turėjau savo valtį, Nemune kilnodavau žmones. Vėliau tėvas išmokė žvejoti, motorine valtimi plaukioti, į irklavimą atvedė. Jis buvo garbės žmogus, truputį Vilius Telis.

Teisybės ieškotojas. Mėgstamiausias mano žaidimas buvo plaukioti dviem kanojomis, kurias tėvas nurašė, nes jos buvo nepataisomos. Užklijuodavome skyles kartono gabalais ir žaisdavome indėnus, kuris kieno kanoją nuskandinsime.

Gyvenome Šančiuose, Mažeikių gatvėje, mediniame name, kuriame buvo 12 butų. Į bet kurį galėjau po pamokų užeiti, pavalgyti, pamokas paruošti. Kaimynai buvo kaip mamos ir tėčiai.

– Savo sūnumi galite didžiuotis.

– Taip, labai. Kostas buvo Dalios rūpestis. Ji rūpinosi jo mokslais, vedžiojo į „Ąžuoliuką“, palaikė, kai įstojo į Konservatoriją, į Vladimiro Prudnikovo klasę. Ir dabar Kostas – didžiausias mamos favoritas, ji nepraleidžia nepažiūrėjusi nė vienos operos, kur jis dainuoja.

Dabar aš tai suprantu. Jis tapo profesionalu, man ramu, aš mėgaujuosi. O kai buvo vaikas, jaunuolis, vis raukydavausi – ne taip! Buvau bjaurus ir priekabus. Nieko negalėdavau padaryti – jei turiu savo nuomonę, nenutylėsiu.

Matau, kaip sūnus užaugo iki profesionalo, kurio laukia graži ateitis. Dabar jis Valensijoje, dainuoja „Tristane ir Izoldoje“.

Tėvas buvau vidutiniškas. Matydavau vaiką grįžęs iš gastrolių. Persidedi lagaminą, ir vėl į kelionę. Taip 30 metų ir keliavau.

Tikrai nebuvau labai geras tėvas Kostui. Aišku, niekada neužmiršdavau parvežti jam lauktuvių, buvo išlepintas. Vis vaikui kažką įdomaus atveždavau iš sutaupytų dienpinigių. Problemų būdavo per muitinę įvežti.

Kostas man niekada nėra priekaištavęs, kad jam mažai laiko turėdavau. Jis labai jautrus, protingas, su juo galiu kalbėtis bet kuriomis temomis. O dar važinėja po pasaulį, įgyja naujos patirties. Galime vienas kitą „pašpilkuoti“, bet kad užsigautume, susipyktume – ne.

Turiu 4 anūkus, Kosto vaikus. Goda (19 m.) gyvena Vokietijoje, yra moksleivė. Mykoliukas (11 m.) M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokosi baleto, mažoji Nona (9 m.) – irgi baleto. O Kostukas (15 m.) mokosi paprastoje mokykloje. Labai nagingas, tikras kompiuterių genijus.

– Koks jūs vyras namuose, Kostai? Toks pat žvaigždė? Bet sakoma, kad teatro žvaigždes vyrus sukuria moterys?

– Taip, taip, žvaigždė. Dalytė šokinėja apie mane, prižiūri, vaistus nuolat patikrina, pas gydytojus vežioja.

– Kad taip ilgai truktų dviejų aktorių santuoka...

– Visko buvo... Gimė sūnus. Vienijo ir teatras. Nors ir skyrė. Aš buvau didžiausias Dalytės kritikas.

Aišku, jai būdavo labai skaudu. Tai mano charakterio bruožas, su kuriuo nesusitvarkau. Jei mane pakritikuodavo, aš tuoj pasišiaušdavau: „Prašau argumentuoti!“ Kaip žemaitė ji argumentuodavo sunkiai. Ir nukirsdavau.

Taip 47 metus kartu. Ir minties nebuvo išsibėgioti. Užsiplieskiame, o po sekundės Dalytė jau vaistukus kiša: „Tėveli, neužmiršk išgerti.“

– Išvakarėse mačiau sukrečiantį filmą „Amžinai jauni“. Apie 12 jaunuolių, įstojusių į teatro mokyklą. Išsipildė jų svajonė! Prasidėjo spektaklio statymas, ir jų gyvenimas buvo sulaužytas – narkotikai, AIDS, seksas, beveik privalomas su režisieriais, prekyba aktorėmis dėl vaidmenų. Štai tokie sudraskyti, sužaloti jie išeina vaidinti premjeros. Jūs 43 metus buvote scenoje. Toks aktorių gyvenimas iš tiesų?

– Taip, neslėpsiu: pasaulyje beveik įprasta, kad aktoriai sulaukia daugybės pretenzijų. Manau, kad taip buvo visais laikais. Neatsitiktinai tokie seksualinio išnaudojimo skandalai supurtė net Holivudą. Tai patyrė net ryškiausios kino žvaigždės. Aktoriai nueina kelią nuo eilinio iki generolo.

Buvo režisierių, su kuriais dirbti buvo žiauru. Ką supratau iš savo aktorinės patirties – kad aktorystei nėra net kainos. Taip, ištampyti nervai, suniokota sveikata. Suvokiu, nuo ko man insultas. Ir reikia pamiršti žodį „šlovė“.

Žodžio „ne“ pas E.Nekrošių nebūdavo. Kas sakydavo tą žodį, dingdavo nuo scenos.

Esu metęs jam „Dėdės Vanios“ pjesę repeticijose – „nevaidink čia genijaus!“ Ir išėjau. Ir užgėriau. Negrįšiu! Pusę metų repetavau „Dėdėje Vanioje“, o dabar jis mane pasodino ant suoliuko! Grįžau...

– Bet žiūrovas aktoriaus mokamos kainos nesuvokia? Viskas lieka už užuolaidos...

– Taip, už užuolaidos ir tarp dulkių repeticijose.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.