Donatas prisipažįsta: dažnai ir montuodamas vaizdo klipus neiškarpo klaidų, jų rasime ir jo parašytoje knygoje „Vyrai. Tavo vyriška galia – vyrų protėvių šaknyse“, mat klysti – ne tik žmogiška, bet iš to ir pasimokome.
D.Kantakevičius įsitikinęs, kad stiprius mus – ir vyrus, ir moteris – daro intelektas, o ne lytis. Šiuolaikiniame pasaulyje jėga nieko nelemia. Lemia intelektas, jis yra jėga. Kūno jėga reikalinga vyrui pabrėžti save, parodyti visuomenei, tačiau nebūtinai stiprioji lytis yra stipri fiziškai.
„Už ką atsakingas vyras? Už šeimą, finansus. Yra moterų, kurios puikiai susidoroja ir su finansine dalimi, ir yra stiprios fiziškai, bet, mano galva, vyras turi savo funkciją, kurią jam sukuria visuomenė. Pasaulis keičiasi, dabar vyras labiau reikalingas su intelektu nei su jėga. Stiprus viduje vyras yra stiprus ir intelektu, ir savo kūne – jis jaučiasi tikras. Jis nebijo streso, gali išsakyti nuomonę. Smūgiu ginama, o nuo ko gintis šiais laikais?“ – svarstė Donatas.
– Klasikinis modelis: vyras – medžiotojas, šeimos galva, finansinis saugumas, vyrai neverkia, o moteris – namų židinio puoselėtoja, vaikų auklėtoja. Dabar vis labiau akcentuojama, kad ir vyras turi jausmus, kad jam skauda, negera, kad vyrai verkia. Kol vieni mokosi rodyti savo emocijas, kiti vis dar išlieka „stiprūs“ jas užgniauždami savyje. Kuriuo keliu, jūsų akimis, eidamas šiandienos vyras jausis vyriškesnis?
– Vyras visada turėjo jausmus, tik anksčiau jų nerodė. Pyktį ir kitas emocijas šiandieninis tikras vyras išlieja už namų durų – sporto salėje, išsikraudamas gryname ore, pokalbiuose su vyrais. Anksčiau tą pyktį vyras parnešdavo namo.
Šeimoje reikia spręsti kitus dalykus, kurie čia svarbesni: pirmiausia tai pokalbiai su vaikais ir žmona. To, deja, šiandien visuomenėje labai trūksta.
Neseniai su edukacija paaugliams važinėjau po mokyklas, klausiau jų, kodėl pykstasi su mama arba tėčiu? Vaikai neišmoksta derybų meno, nes tėvai visada teisūs. Paaugliams patariu įsiklausyti į tėvus – juk kartais ir jie gali būti teisūs, juk ir patirties turi daugiau.
Pasakyti savo nuomonę raginu ne pykstantis, o kalbantis. Tačiau paaugliui lengviau trenkti durimis ir užsidaryti savo kambaryje. Kas iš to? Tik visiems sugadinta diena.
Susiduriame su problema, kurios nemokame spręsti, – ir tai pasakytina tiek apie vyrus, tiek apie moteris ir vaikus.
– Kaip to išmokti?
– Pirmiausia turi išmokti tėvai ir pasidalinti šia patirtimi savo šeimoje. Galiu rėkti ant vaiko ir tai nieko nepakeis, o galiu su paaugliu vaiku apsiauti sportinius batus ir bėgti – išsikrauti, išleisti emociją, o grįžęs kalbėtis. Be mamos šalia, vyriškai. Dėl to, kad tokia schema veikia, vyrai ir mėgsta vyrų stovyklas. Jie ateina, išsikalba, džiaugiasi, kad gali kalbėti be emocijų.
Tai išmokę paauglystėje ar net vaikystėje tą pačią programą jie naudos ir vėliau, visuomenėje.
Kalbėdamas su tėvais visada akcentuoju, kad jų vaikai auga, mokosi iš klaidų, o klysti yra normalu. Vaikai taip matuojasi ribas. Tobulai daryti yra neįmanoma. Kiek mes klaidų darome kurdami verslą? Daug. Mes, suaugusieji, tokie patys kaip vaikai.
Čia mums visiems yra apie ką pagalvoti. Išmokus konfliktą pakeisti derybomis viskas gyvenime vyktų daug paprasčiau.
– Tie, kurie atvyksta į jūsų stovyklas, jau žino, kad vyrai turi kalbėtis, rodyti save ir silpnus, neslėpti savo jausmų. Tačiau kiek kartų dar turės pasikeisti, kol tai supras daugelis?
– Tikrai ne viena. Mano aplinkoje labai daug sportininkų. Esu ne kartą matęs verkiančius kovotojus dėl to, kad jie pralaimėjo. Tai – nepripažinimas, stipri emocinė būsena.
„Normaliai“, – itin dažnai atsakys vyras, paklaustas, kaip jis jaučiasi. Bet ir jis kasdien susiduria su savo vidiniais demonais – nepripažinimu, nesėkmėmis, nemokėjimu jų įveikti, nesugebėjimu įveikti priklausomybių – ir su jais kovoja. Tai bandoma slopinti alkoholiu, narkotikais. Pastebėjau, kad nustojęs slopinti – kalbu ypač apie verslo pasaulį, kur tai labai populiaru, – ir perėjęs į sportą, kur geba iškrauti visas emocijas, žmogus tampa daug ramesnis, nesielgia agresyviai.
Išbėgęs ryte, vyras į šeimą grįžta ramus. Saviugda, problemų analizė, kova su savo demonais veda prie didelės pergalės: gebėti įvaldyti savo kūną, protą ir mintis.
Iš tikrųjų kelias ramybės link yra paprastas – sportas, grynas oras, šaltas vanduo, kvėpavimo technikos. Yra daugybė būdų susitvarkyti su savo psichologija, tik norėk. Reikia kasdien rasti laiko sau ir tai daryti. Dažnai tą laiką atiduodame kitiems dalykams, nenorime gilintis, stengiamės pabėgti nuo problemos. Ko trūksta šiuolaikiniam vyrui? Atvirų pokalbių ir palaikymo.
– Ar vyriškas vyras rūpinasi savo išvaizda, stiliumi? Ar tai tik puošeivoms?
– Taip, žinoma. Jam nebūtina tapti manekenu, bet savimi rūpintis – būti tvarkingam, švariam, žinoti savo stilių, mokėti stilingai rengtis privalu. O jei nežino, kaip jam atrodyti, visada gali paklausti moters – jos dažniausiai mielai imasi stilisčių vaidmens.
Ar automobilis parodo statusą? Tikrai žinau, kad naujame automobilyje kiekvienas vyras jaučiasi gerai. Kas yra statusas? Sukurtas įvaizdis, kuris ne visada būna tikras.
Sutinku vyrų, kurie su kostiumais yra vienoki, o stovykloje, kai nurengiame jiems kostiumus, – visai kitokie, be jokių statusų. Manęs tai nebestebina. Rūbai man parodo žmogaus stilių, o ne tai, koks jis yra.
– Kokie vyrai, kokiuose gyvenimo tarpsniuose ateina į jūsų stovyklas? Juk į tokią stovyklą užsiregistravęs vyras jau greičiausiai ieško pagalbos, o ne būdo smagiai praleisti laiką su kitais savo lyties atstovais?
– Vieniems tai yra pagalba, kitiems – atsakymų ieškojimas, tretiems – kryžkelė, o į stovyklą jie atvyksta priimti konkretaus sprendimo dėl verslo, santykių, draugystės ar panašiai.
Dar kiti atvyksta po skyrybų nežinodami, kaip tvarkytis su skausmu, ar po verslo kracho, kai krinta jų pasitikėjimas savimi.
Priežastys gali būti pačios įvairiausios. Tie vyrų pokalbiai iš skirtingų sričių, atsakymų ieškojimas – labai įdomu. Vyrai patys randa atsakymus, jie juos žino.
Laimė yra viduje. Kai žmogus praktikų metu atranda atsakymus, jis supranta, ką daryti.
– Ar paaugliai į jus kreipiasi jau su problemomis, ar norėdami tapti vyrais, sužinoti, koks tas vyras turėtų būti?
– Didžioji dalis, deja, labai problemiški, kai tėvai jau nebegali nieko – nei susikalbėti, nei prieiti, nei rasti kelių į vaiko širdį. Tokie – sunkiausi mano „klientai“.
Kita dalis – paaugliai, kurių vienišos mamos ieško sūnums tvirto vyriško pavyzdžio gyvenimo vaizdui, patirčiai.
Treti – ir su jais dirbti įdomiausia bei lengviausia – jau perėję dalį stovyklų, daug ką jau suvokia ir nori stiebtis dar aukščiau. Daugelis jų gerai mokosi, daug sportuoja ir ieško savo kelio.
Čia niekas aplink paauglį nešokinės, negamins jam trijų patiekalų, nepaglostys prieš miegą – čia bus visko, čia – vyriška mokykla. Deja, bet dažnai paauglio problema ir būna pati mama, kuri nori viską daryti už berniuką jį „saugodama“. Ir, žinoma, tėvas, jei toks yra, nes laiku nesustabdė, nepasiėmė sūnaus į žygį ir neišsiaiškino vienudu tarpusavyje.
Mokyklose pastebiu, kad merginos žino, ko nori. Berniukai – ne. Tai nedžiugina. Jiems trūksta charakterio. Toks vyras gyvenime palūš. Silpnų vyrų daug, o kad taptum stiprus, turi nugalėti savo fizinį kūną, demonus, mąstymą ir tai daryti kasdien. Mokyklose trūksta vyrų mokytojų ir programų, kaip paruošti vyrus gyvenimui, įskiepyti jiems tikrą vyriškumą.
– Kas jus labiausiai džiugina po stovyklų, pažinčių, patirčių?
– Rezultatas. Kad vyrams vėl pradeda sektis, kad jie vėl laimingi. Vyrai dažnai sugrįžta papasakoti kitiems, savo pavyzdžiu juos įkvėpti. Pastebėjau, kad daugelis pas mane atvažiuoja apie stovyklas sužinoję ne iš reklamų, o išgirdę iš draugų.
Dar labai džiugina tėvo ir sūnaus stovyklos. Į vyrų savaitgalį dažnai atvažiuoja tėvas su jau suaugusiu sūnumi – tėvui per šešiasdešimt, sūnui daugiau nei trisdešimt metų. Čia – gražiausia akimirka.
Kita vertus, kuo vyresnis vyras, tuo sunkiau su juo susikalbėti. Jie įsitikinę, kad gyvena „normaliai“. O pabuvę stovykloje dažnai verkia. Tėvui su sūnumi susėsti vienam prieš kitą ir vyrų rate atvirai pasikalbėti – nemenkas iššūkis. Štai čia ir „nurauna stogą“ – ne tik jiems, bet ir tiems, kurie klauso.
Emocijos čia būna aukščiausiame taške. Pavyzdžiui, atvyksta vyras, kuris palaidojo savo vaiką, – jis mirė arba buvo nužudytas. Nežinau, ar yra žmogui didesnis skausmas. Tokias patirtis visi stovykloje išgyvename labai sunkiai. Tokie žmonės gyvena susitaikę su viskuo, o jei jiems pavyksta atsimerkti gyvenimui, – tai didžiulė laimė.
Kiti, stovyklose girdintys tokias istorijas, gana greitai pasako, kad jie turi vaikų, su žmona viskas gerai, darbe puiku, ir tik dabar suvokia, kokie yra laimingi. Vien tokios stiprios tikros istorijos išklausymas dažnai supurto gerąja prasme ir problemų nebelieka. Tikros istorijos padeda adekvačiau žiūrėti į mus supantį pasaulį.
– Versle esate 18 metų. Vyrų dvasiniu vedliu tapote prieš septynerius. Ką veikėte iki tol? Kas jus pakeitė?
– Gyvenau klasikinį vyro gyvenimą: šeima, vėliau – skyrybos. Darbas, verslai, pinigai, drabužiai, kelionės. Taip gyvenau, kol atėjo dukra. Štai tada aš pasikeičiau. Po 32 dienų šiame pasaulyje ji išėjo. Vaiko mirtis mane taip sukrėtė, kad nelinkėčiau to net baisiausiam priešui.
Iki to momento versle buvau pasiekęs nemažai, tačiau dukros netektis absoliučiai viską nubraukė. Supratau, kad apie gyvenimą nežinau nieko, gyvenau ne savo gyvenimą. Netekęs vaiko permąsčiau, kokia prasmė čia būti.
Tai – pati baisiausia patirtis. Bet aš labai dėkingas savo dukrai, nes dėl jos atsirado vyrų stovyklos ir tūkstančiai jų man padėkojo, kad pasikeitė. Nežinau atsakymo į klausimą, kodėl žmonėms nutinka tokie dalykai, bet žinau, kad jie atsitinka ne šiaip sau, – jie rodo kelią. Tu pradedi gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl visuomenės. Man nutiko taip.
Tokie skausmingi įvykiai – testas: ar išbrisi, ar paskęsi. Juk galėjau nueiti ir kitu keliu, niekas neatsakys, kodėl buvau nuvestas būtent šiuo.
Žinoma, pirmiausia iš tos duobės turėjau išlipti pats, susitvarkyti su nerimu ir savo psichologija. Tik po viso to sunkaus savo kelio pajutau, kad galiu padėti ir kitiems.
– Koks buvo jūsų kelias į tai, kad po vaikelio netekties vėl galėtumėte kvėpuoti?
– Ieškojau atsakymų. Kaip susitvarkyti su nuolatiniu nerimu, stresu, nemiga. Buvau juodam kamuoly – nieko nenorėjau daryti. Tačiau vieną dieną mano galvoje įvyko lūžis – nenoriu taip gyventi, noriu būti šiame pasaulyje prasmingai.
Prisipažinti sau, kad nesi tobulas, sunku. Ieškojau pagalbos, daug kur išsikapsčiau pats. Važinėjau po įvairias stovyklas, mokiausi meditacijų, kvėpavimo, keliavau po pasaulį ieškodamas atsakymų. Ir dabar jų ieškau, jie vis ateina su savęs pažinimu ir priėmimu.
– Tačiau jūsų pirmoji santuoka šių išbandymų neišlaikė...
– Ne, neišlaikė. Pirma, mudu per tą laiką labai pasikeitėme. Antra, mes nebesusilaukėme daugiau vaikų. Tiesiog atsisėdome ir labai blaiviai nusprendėme, kad esame tokiame taške, jog kitaip nebus.
– Ar lengva buvo į širdį įsileisti naujus jausmus – meilę kitai moteriai?
– Tai įvyko labai natūraliai ir lengvai. Nežinau, kaip, – susitikome prie piramidžių, paklausiau, gal ją nufotografuoti, ir tai įvyko. Kartu esame metus, susituokėme – nėra ko laukti.
Kodėl žmonės laukia? Tikrinasi? O kiek mums liko gyventi? Galiu likti vienas, puikiai su tuo susitvarkau – galiu išsiskalbti, gaminu geriau nei daugelis moterų, renkuosi drabužius.
Pradėjęs matyti gyvenimo ženklus, priėmęs sprendimus nebeužduodu sau klausimo, padariau gerai ar blogai. Aš tiesiog viduje pajutau, kad reikia daryti taip. Intuicija mane puikiai veda.
Kai sutinki žmogų, su kuriuo tau gera dalintis, lengva kalbėtis, kartu priimti sprendimus, klausimų nebelieka. Natalija – be galo įdomi asmenybė, keliavusi po kitas šalis, jose gyvenusi. Mes neturime dėl ko pyktis. Jei vyrui lengva šeimoje, jei jis tiki likimu, jis nebeieško, nebesidairo, toliau keliauja kartu.
Žmogus, mano galva, pirmiausia turi pats vienas mokėti būti laimingas. Aš galėčiau mėnesį gyventi vienas ir jausčiausi kuo puikiausiai. Turi būti gerai su savimi, kad būtų gerai ir su kuo nors.
Tikro vyro formulė man – susitvarkyti su savo vidiniu pasauliu, su savo žinojimu, ko nori, kur eini, ieškoti atsakymų ir didesnės prasmės nei tik pavalgyti. Iššūkiai, askezė padeda pažinti save, padeda suvokti, išsivalyti mintis ir nuspręsti, kur noriu būti.
Dažnai žmonės laimę matuoja rezultatais ir laukia, kol kas nors įvyks, ką nors pasieks, – tada jau bus laimingi, pradės gyventi pilnatvėje. Tai neveikia. Laimė yra kelias.
– Kiek moteris gali įkvėpti, motyvuoti, būti padėjėja vyrui atsiskleisti?
– Visos moterys labai gerai moka vieną iš dviejų – palaikyti arba nepalaikyti. Palaikomam vyrui sekasi, kritikuojamas rezultato gali ir niekada nepasiekti.
Taip pat turi elgtis ir vyras – palaikyti savo moterį, nes ir jai be palaikymo bus sunku.
Mes, vyrai, mėgstame patarti, čia turime talentą – mūsų smegenys taip suformuotos. O juk viskas, ko reikia moteriai, – išklausymas. Vyras užprogramuotas išspręsti problemą. Įsivaizduokime, grįžta vyras ir sako: viskas, nebežinau, ką daryti, mums „šakės“. Ką darys moteris? Ji nuo tokio vyro pabėgs.
