Dabar atsigręžusi į tai, ką teko patirti ir per ką pereiti, Vismantė džiaugiasi, kad šis etapas baigėsi, ir abejoja, ar norėtų jį pakartoti.
„Rinkimų laikotarpiu buvo tikrai labai sunkių ir juodų akimirkų, tačiau priimu tai kaip didžiulę patirtį“, – prisiminusi pastarąjį pusmetį žurnalui „Stilius“ prisipažino moteris.
Vyro pergalė Vismantei atnešė ne tik džiaugsmą, bet ir visuomenės dėmesį, atsakomybę, taip pat – simbolinį pirmosios miesto ponios statusą. Moteris prie permainų priprasti dar nespėjo, o praėjus daugiau nei mėnesiui po rinkimų ją vis dar lydi nežinomybė.
„Šiandien man vis dar kyla daugybė klausimų: kaip čia viskas dabar bus? Kaip aš pati nuo šiol turiu elgtis ir bendrauti? Kaip dabar rutuliosis mūsų gyvenimas? Tačiau galiausiai suprantu, kad ši Valdo pergalė ir naujos jo pareigos kalba apie atsakomybę: pirmiausia – jo paties, paskui – mūsų, kaip šeimos“, – pasakojo ji.
Valdas ir Vismantė susipažino 2018-ųjų sausio 7 dieną Tėvynės sąjungos Vilniaus sueigoje, kuri buvo skirta Trijų Karalių dienai paminėti. „Valdą sutikau taip, kaip visad svajojau sutikti savo mylimąjį – pagarbiai, šviesiai ir prasmingai. Tądien aš stovėjau ant scenos, o jis klausė mano atliekamos muzikos. Taip muzika mus ir suvedė“, – prisimindama lemtingą dieną pasakojo moteris.
Pajutę ypatingą tarpusavio ryšį šią pažintį juodu nusprendė pratęsti, o netrukus tuomet Vilniaus miesto vicemero pareigas ėjęs vyras Juodkrantės kopose paprašė mylimosios rankos. Aukso žiedus Vilniaus arkikatedroje pora sumainė 2020-ųjų rugpjūčio 7 dieną, o vestuvių šventė tądien vyko tik artimiausių žmonių apsuptyje. Šiandien sutuoktiniai kartu dalijasi ir tėvystės džiaugsmais – prieš devynis mėnesius pasaulį išvydo jųdviejų dukrelė Agota Ona.
– Iki šiol jūs buvote mažai matoma viešumoje. Papasakokite apie save – kokiame mieste augote, kokiomis veiklomis iki šiol užsiėmėte?
– Esu kilusi iš Šakių, labai nedidelio, tačiau jaukaus miesto. Dar nuo vaikystės lankiau įvairius su menais susijusius būrelius. Būdama trejų ėjau į popmuzikos grupę, vėliau lankiau meno mokyklą, kurioje mokiausi dainavimo ir smuiko specialybės. O supratusi, jog ir toliau noriu tęsti muzikinį kelią, išvažiavau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, kurioje baigiau vidurinę mokyklą ir sustiprintą muzikos kursą.
Galiausiai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (toliau – LMTA), joje mokiausi dainavimo ir pedagogikos. Studijuodama taip pat dirbau privačioje mokykloje ir, nors tuomet mano gyvenimo tempas buvo labai intensyvus, jaučiau save realizuojanti.
– O vėliau pasukote į politiką?
– Dar nuo mokyklos laikų nevengiau vadinamojo politinio aspekto savo gyvenime: buvau ir Lietuvos moksleivių sąjungos, ir LMTA senato narė, taip pat dalyvaudavau įvairiose apskritojo stalo diskusijose. Tad atvykusi gyventi į Vilnių natūraliai norėjau pratęsti šias veiklas ir į politiką įsitraukti šiek tiek daugiau. Jau iš anksčiau buvau pažįstama su konservatore Paule Kuzmickiene. Ji mane pastebėjo Šakių mero inauguracijos metu, tad po kurio laiko pasiūlė man savo padėjėjos vietą.
– Šiuo metu esate vaiko auginimo atostogose. O ar susimąstote, ką norėtumėte veikti po to?
– Jei atvirai, labai gerai jaučiuosi būdama mama. Iki šiol aš nuolatos visur bėgau, skubėjau, ieškojau savęs... Tačiau tik išėjus motinystės atostogų viskas mano gyvenime tarsi savaime susidėliojo į savo vietas: sugrįžau į moterišką harmoniją, pagaliau įsiklausiau į save, atradau vidinę ramybę. Visa tai mane labai įdvasino ir įprasmino. Žinau viena: kad ir kaip keistųsi darbai ir veiklos, muzika ir koncertinė mano, kaip solistės, veikla tikrai išliks.
– Kur dainavote ir koks įkūnytas vaidmuo buvo įsimintiniausias?
– Man labiausiai patinka atlikti kamerinę muziką, savimi jaučiuosi su publika bendraudama tiesiogiai, nepasislėpusi už charakterinio kostiumo ar grimo. Tad ir mano koncertai dažniausiai vyksta kamerinėse salėse, bažnyčiose ar įprasminant daina asmenines žmonių šventes.
Džiaugiuosi, kad pažinau daug profesionalių dirigentų, režisierių, solistų, kurie padėjo man, palaikė, suteikė patirties, žinių, leido būti šalia, drauge kurti, stovėti scenoje.
Šiandien žinau viena – norėdama palaikyti vokalinę formą turiu dirbti kasdien. Tai klausant Agotai ir darau. O būdama scenoje, besidalindama su žmonėmis muzika ir žodžiu jaučiu, kas yra tikrasis mano, kaip asmenybės, variklis.
– Kokie yra jūsų hobiai? Kaip mėgstate leisti laisvalaikį?
– Galiu pasakyti, jog keičiantis gyvenimo būdui keičiasi ir mano hobiai: buvo laikas, kai labai mėgdavau sportuoti – ypač bėgioti ar važinėti dviračiu, vėliau pamėgau rankdarbius, o šiandien visas mano laisvalaikis sukasi aplink šeimą.
Dar paauglystėje tiek mama, tiek močiutė mane išmokė gaminti, sodinti daržus. Už tai, beje, esu joms labai dėkinga. Tai būtent šiomis veiklomis turėdama laisvą minutėlę ir mėgstu užsiimti. Labai džiaugiuosi Vilniuje turėdama tą vieną lysvelę, kurioje Agotai galėsiu užauginti pirmąją morką, – tokie maži dalykai man teikia dvasinio peno.
Taip pat domiuosi psichologija, radusi akimirką skaitau įvairią literatūrą, kuri pažindina su pasauliu, žmonėmis. Gerai jaučiuosi turėdama dienos planą, kuriame skiriu laiko sau.
– Minėjote, jog jus ir Valdą suvedė muzika. Papasakokite apie jųdviejų pažintį daugiau.
– P.Kuzmickienė pakvietė mane koncertuoti Tėvynės sąjungos Vilniaus sueigos organizuojamame Trijų Karalių dienos renginyje. Niekas manęs čia nepažinojo, todėl visi tiesiog pasitikėjo jos rekomendacija. Pamenu, tądien repetavau Rotušėje ir man bedainuojant įėjo Valdas. Palaukęs, kol baigsiu savo repeticiją, jis priėjo su manimi pasisveikinti ir tą akimirką tarp mūsų užsimezgė labai gražus ryšys.
Atsisveikindami abu pajutome, kad šią pažintį norėtume pratęsti, tad po kurio laiko sulaukiau iš jo padėkos žinutės bei kvietimo išgerti kavos. Viskas vyko labai tyliai ir ramiai – apie tai kurį laiką nežinojo nei aplinkiniai, nei mums artimi žmonės. Norėjome saugoti tai, ką turime, nes ši draugystė ir laikas kartu mums buvo labai brangus ir tyras.
– Ir neilgai trukus, po pusantrų metų draugystės, Valdas paprašė jūsų rankos?
– Tai įvyko vėjuotą vasaros dieną Juodkrantėje, minint mūsų pusantrų metų draugystės sukaktį. Sėdėjome kopose, turėjome su savimi užkandžių. Ir Valdas pradėjo kalbėti apie tai, kaip jam gera su manimi, kaip jis mato ateitį drauge, ir galiausiai uždavė lemtingą klausimą: ar būsiu jo žmona.
Pamenu, tada jis žiūrėjo į mane, o jo akys buvo tokio pat mėlynumo kaip dangus. Tai buvo labai graži akimirka ir, be abejo, nė kiek nedvejodama tariau jam TAIP. Mes su Valdu labai nemėgstame pompastikos, vertiname natūralias, nesuvaidintas akimirkas, todėl būtent tokios ir buvo mūsų sužadėtuvės.
– Tikriausiai ir vestuves atšventėte kukliai?
– Mums santuoka – ne šventė, o du žmonės ir jų jausmai vienas kitam. Todėl amžiną meilę prisiekėme tik artimiausių žmonių akivaizdoje. Kai planavome vestuves, buvo karantino laikotarpis ir iki galo buvo neaišku, kaip čia viskas bus. Nutarėme, jog datos nekeisime ir, jeigu reikės, susituoksime kad ir dviese, svarbiausia – prieš Dievą. Kadangi katalikiškos tradicijos mūsų abiejų šeimose yra labai gilios, susituokėme Vilniaus arkikatedroje. Džiaugiamės, jog dėl atlaisvėjusių karantino ribojimų šia mums svarbia proga šalia galėjo būti ir mūsų šeimos nariai bei artimiausi draugai.
– Kaip prisimenate šią dieną?
– Ji prabėgo beprotiškai greitai. Atrodo, norėtųsi ją pakartoti ir sulėtinti, kad galėčiau darkart patirti ir pasimėgauti ta nuostabia emocija. Pati jautriausia akimirka man buvo bažnyčioje. Buvo gera matyti draugus ir tėvus, kurie čia susirinko tik dėl mūsų, ir prisiminti žmones, kurių šalia jau nebėra.
– Neseniai sulaukėte šeimos pagausėjimo. Sakykite, kaip dukrelės atėjimas į šį pasaulį pakeitė jūsų kasdienybę?
– Agotos gimimas buvo pats didžiausias stebuklas, koks tik gali nutikti. Esame be galo dėkingi Dievui už šią dovaną. Ir nors tikrai buvo sudėtingų momentų, ypač rinkimų laikotarpiu, tačiau dukrelė visada buvo šviesulys, suteikiantis pilnatvės ir begalinio džiaugsmo jausmą.
Kai su Valdu kalbame apie Agotą, mums visada akyse kaupiasi ašaros. Ji – mūsų prasmė ir meilės įrodymas. Ir nors sakoma, kad vaikai – didžiausias santykių išbandymas, manau, jog svarbiausia vienas kitam padėti, daug bendrauti ir nieko nelaikyti užantyje.
– Kaip jums sekasi pasidalyti tėvystės reikalus, ypač dabar, kai Valdas bando apsiprasti naujose pareigose?
– Pirmiausia stengiamės per daug dėl to nestresuoti. Jeigu yra darbų, kurių šiandien nespėjame atlikti, ramiai juos paliekame rytojui. O šiaip daug kalbamės ir viską kuo puikiausiai pasidalijame. Valdas man visada sako: tu pasakyk, ką man padaryti, ir aš tau padėsiu. Tad jis perima tam tikrus buities darbus, o aš, jeigu reikia, padedu kad ir tuos pačius marškinius išlygindama. Šiuo klausimu mes sutariame labai racionaliai ir veikiame kaip komanda.
– Daug informacijos apie jūsų šeimą interneto platybėse nėra. Ar stengiatės saugoti savo asmeninį gyvenimą?
– Šiais laikais, ypač kai visi per socialinius tinklus atskleidžia tiek daug savo kasdienybės, norisi šiek tiek turėti ir sau. Svarbiausia dėl Agotėlės, kurią labiausiai norisi nuo to viso viešumo ir pašalinių apsaugoti. Mano nuomone, tai, kas vyksta už mūsų namų sienų, turi būti skirta tik mums. Svarbiausia, jog tai, ką komunikuojame viešai, būtų tikra ir be jokios vaidybos.
– Minėjote, jog jūsų šeimai labai svarbu puoselėti tradicijas. Galbūt yra tam tikrų papročių, kuriuos stengsitės perduoti ir Agotai?
– Be įvairių ritualų, tradicinių patiekalų, kiaušinių marginimo vašku ir svogūnų laiškais per Velykas, labai noriu, kad mano dukrelė girdėtų liaudies dainas bei pažintų tautinį drabužį. Man nereikia, kad ji tai mėgtų, bet labai svarbu, kad žinotų.
Pamenu, paauglystėje ir pati grojau liaudies kapeloje, šokau tautinius šokius ir labai džiaugiuosi, kad šią patirtį galėsiu perduoti ir ateities kartoms. Šias tradicijas puoselėti labai svarbu, nes jos įprasmina ir jungia mūsų tautą. Juk praeityje žmonės stiprybės sėmėsi būtent iš dainos. Ja, o ne ginklu buvo apginta ir Lietuvos nepriklausomybė.
– Praėjo daugiau negu mėnuo nuo V.Benkunsko pergalės rinkimuose. Dabar jūsų vyro pečius prislėgs dar didesnė atsakomybė – juk nuo jo sprendimų priklausys viso miesto gerovė. Nenuostabu, jei šeima merą namuose matys daug rečiau...
– Tiesa, Valdas šiuo metu daugiau laiko praleidžia darbe, tačiau nepasakyčiau, jog iki mero posto jis dirbdavo mažiau. Manau, šiuo klausimu didelių pokyčių nebus. Mums labai svarbus aiškus tvarkaraštis ir struktūra kasdienybėje, kuri padeda atrasti laiko vienas kitam. Agota turi griežtą miego režimą – ji keliasi 6 val. ryto, o eina miegoti 7 val. vakaro, todėl kiekvieną rytą prie kavos puodelio aptariame artėjančią dieną ir susidėliojame visus planus. Jeigu yra galimybė, kartu papietaujame, o vakarais, kai Valdas grįžta namo, jeigu tai nebūna labai vėlus metas, pasikalbame, pabūname drauge, kartais ir filmą pažiūrime.
Taip pat kartu praleidžiame bent vieną savaitgalio dieną. Tačiau tikrai nebandome tą laisvą laiką išnaudoti kuo produktyviau – niekur nelekiame, nepramogaujame: po intensyvios savaitės dažniausiai norisi pabūti namuose, pasigaminti skanaus maisto ir pasidžiaugti dukrele bei vienas kitu.
– Kaip reagavote į vyro norą dalyvauti rinkimuose?
– Nuo pat santykių pradžios aptarinėjome tiek mano, tiek jo ateities planus ir įvairius sprendimus. Tačiau, nepaisant to, kokie jie būtų, visada nesąlygiškai vienas kitą palaikėme. Kai Valdas paklausė, koks mano požiūris į jo sprendimą kandidatuoti, aš pasakiau jam, kad dabar puikus laikas ir vieta tai padaryti. Ir jeigu jis jaučia, kad yra tam pasiruošęs, dalyvauti šiuose rinkimuose jis privalo. Tuo pat metu supratau, koks etapas mūsų laukia... Juk nuo šiol tai – visos mūsų šeimos atsakomybė.
– Tikiu, jog pastarojo pusmečio nuotaikos, iššūkiai ir negandos palietė ne tik Valdą bei jo komandą, bet ir jūsų šeimą. Kas jums asmeniškai rinkimų metu buvo sunkiausia?
– Galbūt sunkiausia buvo priimti nepagrįstą Valdo kritiką. Aš esu labai jautrus žmogus. Nors, regis, stengiuosi asmeniškai nepriimti to, kas kalbama, tačiau vis tiek be galo išgyvenu. Neretai kritiką, skirtą Valdui, priimu daug jautriau nei jis. Vis dar mokausi išgirsti tai, ką reikia išgirsti, o ko nereikia – praleisti pro ausis.
– Tiek rinkimų metu, tiek jiems pasibaigus sulaukėte daug visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio: žmonės aptarinėjo, kokiomis veiklomis užsiimate, kokią suknelę vilkite, kaip elgiatės šalia savo vyro. Ar jaučiatės tam pasiruošusi?
– Vis dar bandau tai prisijaukinti, o pasiruošusi – tikrai ne. Esmė ne įvaizdis ar mano asmenybė, o Valdo darbai ir sprendimai, kurie būtų priimami vilniečių labui. Sau aš keliu svarbiausią užduotį – nepasikeisti ir nebūti tuo, kuo nesu. Kadangi ne vienus metus praleidau scenoje, žinau, kad žmonės viską mato ir jaučia, o tai, kas netikra, juos labai atstumia. Geriau gyvensiu paprasčiau ir būsiu savimi, nei vaidinsiu ir rodysiu tai, ko iš tikrųjų nėra.
– Kaip atšventėte vyro pergalę?
– Pergalės mes nešventėme. Kai jau buvo aišku, kad Valdas taps meru, apėmė lengvas šokas ir supratimas, koks laikotarpis mūsų laukia... Gal todėl, kad iki pat rinkimų pabaigos Valdo pergale negyvenome ir su šia mintimi pirmiausia reikėjo susigyventi.
– Kokios, jūsų nuomone, yra stipriausios Valdo savybės?
– Sąžiningumas ir racionalumas. Man patinka, kad jis yra sąžiningas ne tik su kitais, bet ir sau. Taip pat prieš priimdamas bet kokį sprendimą jis visada tai daro atsakingai, apgalvodamas visas galimas rizikas ir išeitis.
– Ko šioje dar tik prasidėjusioje kelionėje norėtumėte palinkėti savo vyrui ir šeimai?
– Labiausiai Valdui norėčiau palinkėti kantrybės, visuomet išlaikyti šaltą protą. Svarbu, kad priimdamas tam tikrus sprendimus jis jaustųsi užtikrintas, kiekvieną dieną į darbą eitų su džiaugsmu, jo komandoje tvyrotų gera aura, o nuoširdumas koja kojon žengtų kartu su atsakomybės jausmu. Taip pat – sveikatos. Tai, manau, yra svarbiausia. O mūsų šeimai linkiu išlikti vieniu – kad nepabirtume ir visuomet laikytumės išvien. Manau, jog tai priklauso nuo mūsų abiejų. Tikiu, kad šios kelionės metu mes išsaugosime savo šeimos stiprybę. Kai namuose ir šeimoje vyrauja ramybė ir harmonija, tada ir darbuose būna viskas gerai.
