Praėjusį gruodį pristačiusi savo prekės ženklą „Audrey Had a Secret“ ir pirmąją kolekciją, kurią kūrė bendradarbiaudama su dizainere Benita Klimbyte, šiandien Justė pasauliui rodo ir antrąją drabužių kolekciją – kiek kitokią, bet vis tiek itin „justišką“.
„Audrey Had a Secret“ nuo pat pradžių buvo visų menininkų namai, čia vyko daug kolaboracijų, o pati pirminė mano idėja buvo kurti kolekcijas su daug skirtingų dizainerių, bendradarbiauti su daug skirtingų kūrėjų.
Šįkart kūriau viena – esu individualistė, man reikėjo savaip reikštis, visiškai „justiškai“. Esu dėkinga Benitai, kaip ir visiems menininkams, kurie prisidėjo prie „Audrey Had a Secret“. Ir dabar laukiu pasiūlymų iš visų, kurie turi idėjų ir įkvėpimo veikti.
Išduosiu paslaptį – artėja ir dar vienas nuostabus „Audrey Had a Secret“ projektas, susijęs su šokoladu!“ – pasakojo Jazzu.
„Audrey Had a Secret“ skirta laisvam žmogui, kuris vertina kokybę, patogumą, kuris myli gamtą, keliones, mėgsta improvizuoti.
O jos pačios „Audrey“ išlieka tokia pat – rūbai gana asketiški, kad būtų galima juos derinti tarpusavyje, bet kiekviename yra kas nors tokio, kad padarytų žmogų išsiskiriantį iš minios.
Prie Justės kurto kostiumėlio tinka ir aukštakulniai, ir sportinio stiliaus batai. Visi dydžiai – vadinamieji „oversize“, medžiagos švelnios, tobulai krintančios, kad vasaros vėjas galėtų bučiuoti kiekvieną kūno milimetrą.
„Naują kolekciją puikiai atspindi mano daina „Vasara“ – tokia ji spalvinga ir padūkusi“, – sakė ji.
Prekyboje lieka ir žvakės – jos visą laiką buvo perkamiausia prekės ženklo prekė. J.Arlauskaitei be galo malonu, kad pirkėjai grįžta, vertina ir supranta, kas yra kas. Juk į viską čia įdėta daug darbo.
– Juste, kaip ėjosi su pirmąja kolekcija, ar susidomėjimas pateisino jūsų pačios lūkesčius? Kas skatina ne sustoti, o eiti toliau? – „Stilius“ paklausė Jazzu.
– Ėjosi tikrai puikiai! Kol vieni pirko ir žarstė komplimentus, kiti skundėsi, kad viskas labai brangu. O aš su tuo visai nesutinku. Kai kurie žmonės lygina mažus prekės ženklus, individualią kūrybą su masine produkcija, o tai nėra teisinga ir logiška.
„Audrey Had a Secret“ perka žmogus, kuris supranta ne tik apie stilių, bet ir apie visą didelę sceną ir tai, kas vyksta už jos kulisų. Tas, kuris vertina išskirtinumą, kuris investuoja į save, suvokia, kad daiktas gali ir turi tarnauti ilgai.
Mano kūriniai nėra greitoji mada. Tai labai kruopštus, apgalvotas iki menkiausių smulkmenų ir su didžiule meile darytas projektas, kuriame visi daiktai – išskirtiniai, rankų darbo. Todėl labai skatinu visus palaikyti ne masinę gamybą ir prekybą, o mus – savus kūrėjus.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte paleidusi į pasaulį savo prekės ženklą – kas buvo sunkiausia, netikėta, galbūt kitaip, nei įsivaizdavote?
– Supratau, kad visiškai neturiu laiko užsiimti rinkodara, o tuos darbus ir darbelius daryti reikia kasdien. Todėl mano viduje tokia kova vyko!
Vaikas ant rankų, reikia ruoštis koncertams, dar čia krūva reikalų. Galiausiai nusprendžiau nespausti savęs, kurti lėtai, išsamiai, neužbėgant įvykiams už akių. Ateis laikas – „Audrey Had a Secret“ plėsis. O gal nukeliaus dar kokia keista linkme.
Neseniai turėjome pirmą kakavos ceremoniją – tokių „Audrey“ renginių darysiu dar ne vieną. Dabar artėja degustacija naujajame mūsų šeimos restorane Anykščiuose „Mitai“. Bus ir meditacijų, ir kitokių susibūrimų. Tad „Audrey“ nėra apibrėžta nei laike, nei veikloje, nei kaip nors kitaip. Visas laikas – mano.
– Pirmąją „Audrey Had a Secret“ kolekciją kūrėte laukdamasi sūnaus Majaus, antrąją – jau tapusi mama. Kaip pavyksta suderinti darbus ir motinystę, neužsisėdėti vien mamos vaidmenyje, kas jus stumia į priekį?
– Aš tikrai nuoširdžiai norėčiau užsisėdėti tik motinystėje. Jei galėčiau nedirbti, tikrai nedirbčiau, nes kiekvieną sekundę noriu leisti su Majumi. Bet gyvenimas vis atneša naujų idėjų, traukia iš komforto zonos, knieti ir kūryba, todėl ir veikiu.
Kai laukiausi Majaus, turėjau labai daug energijos, galėjau dirbti už tris. Deja, pagimdžius hormonai iš manęs nusprendė atimti tas jėgas, o kartu – ir dalį sveikatos. Labai daug lėmė skydliaukės problemos – įnešė depresijos foną, balansavau jau ant ribos, nes sustojo kai kurių organų veikla. Kol išsiaiškinau, kad tai – klastingoji skydliaukė. Tikrinkitės, jei jaučiate, kad kažkas ne taip!
Taip ir laviruoju... Stengiuosi sveikai maitintis, kiek galiu, sportuoju, bandau neplakti savęs, jei kartais jaučiuosi blogai ir nieko negaliu daryti. „Blemba“, aš žmogų savyje išnešiojau, gal galiu leisti sau šiek tiek atsipūsti? Pailsiu ir vėl kimbu į darbus, kol nurauna stogą, – taip ir gyvenu.
– Be palaikymo komandos, atrodo, čia jau neišsiverčiate – kas jie, tie didžiausi ir tikrieji jūsų palaikytojai?
– Didžiausia pagalba ateina iš šeimos. Vien tai, kad jiems galiu ramia širdimi keletui valandų palikti Majų ir ramiai skirti laiko sau, išeiti, pavyzdžiui, įrašinėti naujų dainų, yra tiesiog didžiausias palaikymas, koks tik gali būti.
Mama tiesiog kiaurai mane mato, o kai jau būna visai kukū, primygtinai pasiima anūką ir liepia man eiti miegoti. O aš noriu, kad pailsėtų ir ji, nes dirba labai sunkiai.
Tokį tarpusavio supratimą ir ryšį jausti be galo gera. Jei tik galime, su Majumi lekiame pas babą į sodą. Ten šiuo metu pailsiu geriausiai – su tėčiu ir jo šeima. Vaikštome mano vaikystės keliais, einame į pirtį, gaminame skanų maistą. Visa šeima kartu.
– Dar viena naujiena – naujas, neseniai duris atvėręs jūsų su Donatu restoranas „Mitai“ Anykščiuose. Kiek jame bus Jazzu?
– Aš visada kišuosi į muziką ir interjerą! Meniu palieku mūsų šefui Ignui Višinskui – jis puikus savo srities profesionalas, tai – jo scena. Žinoma, aptariame visi, kaip kas turi būti, bet kiekvienas turime savo funkcijas.
Daugiausia jų čia turi mano mama – ji yra abiejų restoranų siela, be jos ten nebūtų nieko. Anykščiuose viskas – ant jos pečių: nuo kiekvienos gėlytės iki kliento šypsenos, nuo kasdienių buitinių iššūkių iki komandos sustygavimo.
Aš ten atvažiuoju kaip į namus, kuriuose kadaise gyvenau. Dabar mano gyvenimui diriguoja sūnus Majus. Tad mūsų logistika smarkiai pasikeitusi.
– Vasarą gerbėjai išgirs ir keletą jūsų koncertų – pasiilgote scenos? Su kokiu jausmu, manote, po pertraukos lipsite dainuoti?
– Žinoma, pasiilgau. Vis dėlto po metų pertraukos grįžti į sceną nėra lengva. Atrodytų, kas čia tie metai, pamanykite! Bet su vaiku aš pati gimiau iš naujo. Pasikeitė labai daug kas. Užsidarymas ir hormonai atnešė baisų socialinį nerimą.
Noriu dienas leisti gamtoje ir niekur neiti. O čia – vėl lipk į sceną prieš tūkstančius žmonių! Neįtikėtina. Tačiau aš tikiu, kad užlipsiu, pirmą dainą dar padrebėsiu ir vėl sugrįšiu į savo sielos namus – muziką. Juk darau tai 20 metų, įgūdžiai taip greitai niekur nedingsta.
O dabar dar tiek intensyvių repeticijų. Esu apsupta nuostabiausių muzikantų komandos, savo sielos draugų – be galo gera ir vėl muzikuoti kartu.
Be to, mano koncertų klausysis ir Majus. Kai bus labai baisu, dainuosiu sūnui, kaip kad dainuoju jam kasdien: iš visos širdies, žiūrėdama į akis, su begalinės meilės žinute.
– Majus ne tik auga, bet, tikiu, ir augina. Kokia ji – jūsų motinystė? Ne tik kasdienybė, bet ir gyvenimas, vertybės pasikeitė iš esmės?
– Manoji motinystė iš esmės – švelni, atsidavusi, brandi. Nors, prisipažinsiu, mano jausmų skalė – tikri amerikietiški kalneliai. Gyvenimas pasikeitė absoliučiai, pasikeičiau ir aš. Visos praeities problemos dabar atrodo juokingos, lyg sumažėjusios iki miniatiūrinio taškelio. Dingo senosios mano baimės.
Vienintelis jaudulys dabar – dėl Majaus, kad tik jam viskas būtų gerai. Vis klausinėju vaikus turinčių draugių, ar baigsis kada nors šitie išgyvenimai kiekviename žingsnyje, ko čia turiu laukti? Jaučiu – nesibaigs...
Juk su meile ateina ir atsakomybė. O šį vaiką aš myliu taip, kad man trūksta žodžių tą meilę net į dainą sudėti. Mamos ir vaiko meilė – kažkas už mano pačios suvokimo ribų. Esu be galo dėkinga sūnui, kad atėjo pas mus. Dėkoju kiekvieną dieną, pagaliau jaučiuosi iš esmės laiminga. O visa kita nebe taip ir svarbu.
– Ar Donatą – kaip tėtį – irgi pamatėte kitoje šviesoje? Juk sakoma, kad gimus vaikui dažnai moterys tarsi iš naujo pamilsta vyrus stebėdamos jų ryšį su vaikeliu.
– Nežinau, kaip kitos pamilsta iš naujo, bet mudu pradėjome pyktis! Po 7 metų gyvenimo kartu pirmą kartą pykstamės. Po to, žinoma, juokiamės iš to.
Donatas – nuostabus tėtis, juodu su Majumi turi nuostabų draugelių berniukų ryšį, jie kaip sąmokslininkai. Man labai gražu ir gera stebėti jų bendravimą. Beprotiškai myliu juos abu.
Ir Donatą – tiesiog myliu. Nei iš naujo, nei į priekį. Tiesiog visada. Štai ir ką tik – guliu vonioje, įvažiuoja Donatas su Majumi vežimėlyje, sūnus laiko šluotą, o vyras moko jį šluoti važiuojant. Na, kaip galima nesišypsoti, kai matai tokias smagias nesąmones!
Su vaiku į mūsų namus atėjo daug skardaus juoko. Ir, žinoma, jautrumo ašarų.
– Ankstyvą pavasarį visi trys patraukėte į pasaulį laimės ieškoti – kemperiu apkeliavote Europą. Tuomet sugalvojote parduoti savo namus sostinėje ir įsikurti ten, kur šilta. Ar šios mintys vis dar sukasi jūsų galvoje?
– Aplankėme 7 šalis, išvažinėjome visą Ispaniją. Mums labai reikėjo šio laiko, pagaliau aš irgi šiek tiek atsipalaidavau. Neslėpsiu, buvo nuogąstavimų, kad Majukas dar labai mažas – kai išvykome, jam tebuvo trys mėnesiai...
Tačiau kelionė buvo nuostabi! Ir taip – ji pribrandino sprendimą šaltuoju sezonu nebegyventi Lietuvoje. Seniai svajojome apie nekilnojamąjį turtą kur nors, kur visada šilta.
Anksčiau aš labai daug galvojau, stengiausi išlaukti, subrandinti neva protingus sprendimus. Dabar jau tikiu pirmąja emocija ir jos nebepaleidžiu. Gyvenimas per trumpas laukti – noriu į Ispaniją, važiuoju dabar.
Lietuvoje man gera vasarą ir ankstyvą rudenį, visą kitą laiką čia būti nebeplanuojame. Norime keliauti ir visi kartu pažinti pasaulį, norime mėgautis gerais orais, norime, kad Majus pamatytų kuo daugiau.
– Sakote, kad pagaliau jaučiatės iš esmės laiminga. Kas šiandien ta jūsų laimė?
– Mano laimę labai gerai nupasakoja istorija apie rytą. Visi mano artimieji žino, kad mūsų kompanijoje yra du žmonės, kurie keliasi tada, kai kiti jau baigia darbus. Tai – aš ir mano nuostabus draugas Gytis Ivanauskas.
Dabar pirmoji vieta – tvirtai Gyčio. Aš keliuosi itin anksti – su Majumi.
Seniau anksti keltis man būdavo kančia, mintyse vis pagalvodavau – velnias, ir vėl nauja diena! O dabar atsikeliu ir iškart dėkoju už gražiausią rytą, šypsausi ir glostau savo vaiką. Kiekvienas rytas man yra brangus, nes galime būti kartu.
Motinystė yra gražiausia kelionė, kurią man dovanojo visata. Nieko gyvenime nebenoriu pramiegoti.
