Susitikusi pokalbio Ineta turi prašymą – neredaguoti jos kalbos. Gal kartais išsprūsta ir netaisyklingas žodis, bet tokia ji yra. Moteris nevaidina, kad yra geresnė ar kad jos kalba – prestižiškai nugludinta.
„Literatūrinius tekstus taisome vaidindami, kasdien norime juos paversti žmogiška kalba, todėl jautriai reaguoju. Kam aš formuluoju mintį ją sakydama, kam galvoju? Nereikia manęs išgražinti“, – sutikusi pasikalbėti apie tai, kuo šiandien gyvena, ištarė Ineta.
Aktorės vasara – darbinga, tačiau ji, pasak I.Stasiulytės – tokia pat, kaip ir kiti metų laikai. Keičiasi čia tik aplinka – sniegas, pliurza arba nukritę lapai, o ne jos tempas.
„Mokinuosi bandyti susidėlioti savo atostogas, kurioms vietos nėra. Savo grafike įterpti atostogų laiką. Bet vėl – dėl ko man nepavyksta? Dirbdama aš atostogauju, nes man tai yra „kaifas“, darbas yra malonumas ir man šito atsisakyti tam, kad nuvažiuočiau, pasėdėčiau, kažkur ramiai pabūčiau... Tada tos atostogos man skamba keistai“, – pasakojo I.Stasiulytė.
Geriausias poilsis moteriai – buvimas namuose. Tiesiog sėdėti, dažnai – pavartyti darbo knygutę. Dar ir dar.
„Man „faina“ susidėlioti galvoje, susiplanuoti visus dalykus. Atostogauti tikrai negaliu važiuoti be knygelės, čia būtų tas pats, kas iš vaiko atimti saldainį, lyg pasakytų: „Dabar, šią atostogų savaitę, tu negausi saldainių!“ Ką? Ne!
Pernai daug atostogavau. Buvau penkioms dienoms viena pati išvykusi į Italiją – tiesiog valgyti ir vaikščioti tokiais maršrutais, kur nėra nė vieno vaiko, daugiau nieko! Prieš tai su vaikais atostogavome su visais baseinais, animatoriais ir viskuo, kas joms smagu. Gal ir dabar reikėtų?
Jaučiu, kad jau ateina toks laikas, kai norisi trupučiuką atsitraukti nuo visko. Bet palauk – tada reikia ir su vaikais savaitės atostogų, kad jie nebūtų nuskriausti. Kai esu su draugėmis ar viena, noriu tikrai pailsėti ir atsipalaiduoti, noriu pamiršti, kad turiu vaikų. Šiais metais vasaros atostogas, matyt, patirsiu rudenį“, – atviravo aktorė.
– Darbų knygelę pasiimate, kad galėtumėte planuoti ir ateinančius užsakymus? Net ir atostogaudama apie tai galvojate?
– Taip. Dėl planavimo. Man patinka planuoti. Tik tiek, kad dabar pavargstu ne nuo paties darbo, ką dirbu, o nuo jo įvairumo. Turiu koncentruotis į labai skirtingus dalykus, į skirtingus vaidmenis.
Mano darbas toks ir yra – būna aktyvūs periodai, kai lekiu kaip turbo: turbo mama, turbo darbuotoja, turbo bet kas. O yra ir periodai, kai aš darau kažką labai konkretaus ir trupučiuką jau grįžtu į namus, kai jau galiu ne „ant smūgio“ ryte užsidegti smilkalą, o tam jau turiu penkiolika minučių daugiau.
– Bet net gyvendama „ant smūgio“ užsidegate smilkalą?
– O taip! Jei gyvenčiau išvis viena, vaikščiočiau rūke! Man labai patinka smilkalai, patinka akmenys, kristalai. Ryte ar grįžusi vakare juos čiupinėju, pasiimu tą, kuris, man atrodo, galėtų mane įkrauti. Turiu pažįstamų skeptikų, kurie sako: „Hm, bet tai ką tas akmuo ar kristalas gali tau padėti?“
Sakau, gal ne pats tas akmuo kaip akmuo, bet ta koncentracija – ar pasiimčiau šluotą į rankas, užsimerkčiau ir ateitų ramybė, duotų tą patį rezultatą, ar pasiimu gražų kristalą ir jis man suteikia ramybę, ar rūkstantis smilkalas nuramina mano smegenis – jokio skirtumo.
Svarbu pasiekti ramybę, nes ramybės būsenoje įvyksta persikrovimas ir atsistatymas. Tai – vienintelis dalykas, dėl to aš tą darau.
– Tačiau apie kristalus, akmenis reikia ir išmanyti? Ar čia elgiatės intuityviai, nežinodama, tik jausdama?
– Nesu profesionalė, visų tikrai nežinau, bet trupučiuką domiuosi. Domiuosi ir kitais dalykais, kuriais mėgstu užsiimti, – visąlaik noriu sužinoti ką nors naujo, papildomai kažką studijuoti prie savo profesijos. Tai – tetahilingas.
Man tai labai įdomi sritis. Jei paprastai – tai darbas su pasąmone, su tavo įsitikinimais, kai tavo smegenys yra tetabūsenoje. Yra daugybė terapijų, kurios tą patį daro. Ši – viena iš tų terapijų.
Ji mano gyvenime atsirado, kai pradėjau ieškoti ir norėti pastiprinti savo intuiciją.
Ėjau į knygynus, ieškojau knygų, kitų dalykų, kurie galėtų mane įkvėpti, sužinoti, kaip stiprinti intuiciją. Man buvo įdomu, kaip praktikuoti, – žinojau, kad žmonės tai daro ir galima šitą dalyką išugdyti.
Nusipirkau knygą, grįžusi ją pasidėjau į spintą ir ramiai sau toliau gyvenau. Nusiraminau intuityviai! (Juokiasi.) Kol sulaukiau skambučio iš draugės, su kuria lankėme daugybę visokių seminarų. Ji prasitarė, kad jos savaitgalis užimtas, nes eina į patį pirmąjį, bazinį, tetahilingo kursą, todėl negalės susitikti, nors labai norėtų.
Tetahilingas? Nubėgau, susiradau tą knygą, susižiūrėjau grafikus – ir aš noriu į tą seminarą! Laiminga sau išėjau studijuoti.
Praėjo jau septyneri metai, lankau visokiausius tetahilingo seminarus, praktikuoju. Visa tai, ką kalbu apie manifestacijas ir visokius „mistinius“ dalykus, kalbu iš praktikos, ne iš perskaitytų knygučių.
Šie dalykai labai lydi mano gyvenimą, galėčiau pripasakoti daug visokių stebuklingų istorijų.
– Pamenu, kadaise pasakojote apie moteriškumo kursus, berods – Latvijoje, kuriuos lankėte.
– Taip, buvo ir tokie. Jei į tokius moteriškumo kursus įpuoli, gali ir nukvakti. Kas vyksta tokiuose moteriškuose seminaruose? Išvažiuoji į gražų kraštą, kur ir šiaip – atostogų nuotaika. Savaitę gyveni tokioje iliuzijoje, kad esi deivė, šia susukta galva ir plazdančia suknele, kurios paskui nebenešioji, atidarai namų duris ir gauni antausį: eik bulvių skusti, deive, prisiatostogavai.
Moterims to reikia, mes tikrai atsipalaiduojame, bet būnant tą savaitę ten reikia nepamesti ir žemės po kojomis – nenukvakti ir neįsivaizduoti, kad dabar aplink tave turi tik drugeliai skraidyti. Kartais skrenda ir kirviai! (Juokiasi.)
Išlaikyti stabilų protą, suprasti, kad šiuo metu leidi sau atsipalaiduoti, bet neatitrūkti nuo realybės, gyvenimo, ir ten būnant jau dėliotis savo rutiną, o ne išskristi į padebesius – svarbu. Vyrai to irgi išsigąsta – žmona išvažiuoja, o grįžta su akyse besisukančiais burbuliukais.
Esi pakylėta, galvoji, kad keitiesi ir kažką pagaliau supratai, aplink – draugės, kurios tiesiog fanatiškai su didžiule besąlygiška meile tave palaikė, o namie laukia vaikai su didžiausiais pageidavimais, vyras, kuris turi konkrečius planus, norus.
Paskui pradėjau mokintis jungti šiuos dalykus – su draugėmis pailsi, o likus kelioms dienoms pradedi ruoštis namų rutinai, namų atmosferai. Tu grįžti į gyvenimą. Išmokstu atsipalaiduoti ir gerdama stiklinę vandens, nes tos savaitės išvykti neturiu – nesusidėlioju, kad turėčiau.
– Mūsų gamta – miškai, pievos, ežerai jums artimi? Vasarą juk galima ir toli nevažiuojant, ir po darbų atokvėpio ieškoti gamtoje.
– Dėl to aš ir apsigyvenau sodų bendrijoje! Sodas man – labai didelis atsipalaidavimas. Esu pamišusi dėl ravėjimo! Su visais ką tik išgražintais nagais tuoj ir vėl nersiu į žemes – aš ūkininkė. (Juokiasi.)
Mano smegenys pailsi, ravėjimas – mano atsipalaidavimas. Čia nėra idealios tvarkos – o ką aš darysiu, jei viską išravėsiu ir nebebus žolių? Ką tada ravėsiu?
Važiuojant namo man gera sustoti kokiame nors pušyne – 10 minučių. Kartais tiek ir reikia.
Gamta mus veikia. Kartą turėjau išmokti filme tekstą ir jis niekaip nelindo man į galvą. Pradėjau jausti stresą, o tada mokytis – dar didesnis šnipštas.
Supratau, kad reikia sugalvoti kažką visai kito. Važiuodama į filmavimą nuvažiavau į pušyną. Pušys, jei nugara į jas atsiremi, paima iš tavęs tai, kas tau nereikalinga, o beržai – pakrauna, duoda energijos. Reikia pušyne pasimokyti tekstą! Pasiėmusi tą tekstą kalu ir vaikštau po pušyną su ta pačia ritmika kaip ir namie. Palauk, Ineta, reikia atsipalaiduoti.
Padėjau tą tekstą, atsistojau prie pušies, galvoju – dabar nieko nesimokysiu. Ir jaučiu, kaip ateina ramybė, kurią visąlaik randu nuvažiavusi į mišką. Tada aš nurimau, tiesiog pastebėjau, kaip auga medis, – jis nieko nedaro, tik stovi, po mikrodalelytę leidžia šaknis, skleidžia lapus. Ir mes taip pat – miške lengva pajausti šią būseną. Kūnas pagauna vibraciją, kaip ir mūsų žemė, kuri visada yra harmonijoje ir ramybėje, kaip ir tie medžiai, prisitaikę prie aplinkybių.
Šioje ramybėje pasiėmiau tekstą: jis taip lengvai sulindo į mano galvą, kaip vandens stiklinė – ją išgėriau. Sėdau į mašiną ir puikiausiai nusifilmavau.
Išsiderinimas reikalingas tam, kad vėl atrasčiau tą medžio augimą, tą natūralią savo būseną, kurioje turėčiau kasdien gyventi. Dabar jau man nebereikia važiuoti į mišką – prisimenu tai ir iškart nurimstu.
Visą atvirą interviu apie Inetos Stasiulytės gyvenimą rasite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje.
