„Gimus antrai dukrai man įsijungė vidinis stabdys, gal instinktyvus noras būti su vaikais ant žemės. Ir įvyko nuostabus dalykas – supratau, kad yra dar galybė alternatyvų: atsirado laiko eiti, plaukti, groti, važiuoti“, – „Stiliui“ sakė ji.
Šiandien statybos inžinerijos ir strateginio organizacijų valdymo studijas baigusią Rimantę galime sutikti jos gimtuosiuose Elektrėnuose dirbančią valstybinėje įstaigoje, tačiau dar visai neseniai moteris su vyru ir dviem dukromis – aštuonmete Neringa ir penkerių Agota – gyvenimą kūrė saulėtojoje Bulgarijoje, kur visą širdį ir jėgas buvo atidavę parasparniams.
Noru skraidyti Rimantė užsikrėtė būdama vos 12-os. Jau tada visos jos mintys, siekiai ir pastangos buvo nukreipti į aviaciją. Būdama 14-os ji pirmą kartą iššoko parašiutu.
„Pamenu, tėvai duodavo po 2 litus pietums mokykloje. Iš šių pinigų kasmet galėdavau susitaupyti vienam šuoliui parašiutu. Nors tėvai tikrai nedžiūgavo dėl tokio mano pomėgio, net stengėsi perkalbėti, tačiau neuždraudė. Esu jiems už tai labai dėkinga.
Tikiu, kad tai mane apsaugojo ir nuo toksiškų draugysčių, ir nuo pavojingų paaugliškų eksperimentų su alkoholiu ar narkotikais. Sulaukus pilnametystės svajonė skristi nesumažėjo. Pradėjau ieškoti lengvesnių ir pigesnių būdų būti ore“, – „Stiliui“ pasakojo Rimantė.

