Per dešimties dienų kelionę šeima su bičiuliais dar aplankė Granadą ir Seviliją. Kadangi kartu keliavo ir Adelė, buvo būtina derinti aktyvų ir pasyvų poilsį. Mergaitei tai buvo ne pirma kelionė, tad ir tėvai iš anksto be reikalo nesijaudino, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Nevengiame keliauti gimus vaikui. Vienintelis skirtumas – papildomas lagaminas. Anksčiau prisikraudavome daug daiktų sau, o dabar įsidedi sau tik tai, ko reikia, o visa kita – vaikui“, – kvatojosi Veronika.
Kelionės metu labiausiai V.Montvydienę užbūrė Tarifa. Šokėją žavėjo balti paplūdimiai, puikūs orai ir žmonių geraširdiškumas. Veronika stebėjosi, kaip gerai šiame mieste gali jaustis turistai.
Ji jau yra patyrusi, kad Azijoje vietos gyventojai su turistais elgiasi perdėm draugiškai, įkyriai spokso, o Europoje jie pasižymi šaltumu. Užtat Tarifos gyventojai – aukso viduriukas. Pasak V.Montvydienės, jie šilti, neįkyrūs ir, svarbiausia, laimingi.
Be to, jie išsiskiria kūrybingumu. Veronika džiūgavo nusipirkusi itin originalių aksesuarų.
„Šiame mieste yra išskirtinai gražių aksesuarų, tokių dar niekur nesu mačiusi. Jie nė iš tolo neprimena tų, kuriuos galima pamatyti Turkijoje, – pagamintų pagal vieną šabloną. Sutikome gatvės menininkų net iš Lietuvos – jie keliauja, gamina papuošalus iš akmens, odos“, – pasakojo V.Montvydienė.
Tačiau ispaniška virtuvė jos taip nesužavėjo. Šokėja patikino, kad patiekalai tikrai skanūs, o jūrų gėrybių mėgėjams ispaniška virtuvė apskritai yra rojus. Vis dėlto Veronika dėl jos nėra pametusi galvos, mat nelabai mėgsta jūrų gėrybes.
„Kai valgyti lieka tik ryžius ir bulves... Žinote, ir Lietuvoje ryžiai, bulvės skaniai ruošiami, – juokėsi Veronika. – Didžiausią įspūdį man yra palikusi japonų virtuvė. Maisto kokybė, estetika, skonių derinimas nuostabus. Taip, ten taip pat populiarios jūrų gėrybės, bet patiekale jų yra minimaliai. Mane apskritai žavi maisto minimalizmas. Labai mėgstu ragauti ir labai nemėgstu persivalgyti.“
Bene didžiausią įspūdį Veronikai paliko ekstremalus vandens sportas su jėgos aitvarais, dar vadinamas kaitavimu. Tai plaukimas vandens paviršiumi su specialia lenta, kurią tempia jėgos aitvaras, pasinaudodamas vėjo sukurta galia.
Įspūdžiai, patirti bandant suvaldyti vėją ir vandenį, – nepakartojami. V.Montvydienė patikino, kad kelionės metu išvysta architektūra ir gamtos grožis šįkart buvo antraeiliai dalykai.
„Esu nemažai keliavusi po Europą, Aziją, Ameriką. Tad architektūra manęs taip nebežavi. Žinoma, tai visada palieka įspūdį, tačiau pažiūrėjimas iš šalies ir asmeninis potyris man yra du nesulyginami dalykai.
Labiausiai jaudina tie dalykai, kuriuos išgyveni, patiri asmeniškai, iš jų pasimokai griūdamas ir vėl stodamasis, įgyji gyvenimiškos patirties“, – tikino Veronika.
Per atostogas ji pirmą kartą gyvenime kaitavo. Kadangi tiek Veronika, tiek Donatas yra fiziškai stiprūs žmonės (abu praktikuoja niatnamo kovos menus), jėgos aitvarus įvaldyti jiems sekėsi visai neblogai.
„Vis dėlto tikrai nepasakyčiau, kad kaituoti lengva. Kol dar nesi išmokęs technikos, jautiesi labai mažas ir bejėgis prieš vandens ir vėjo stichiją. Ji tave murdo, mėto, tačiau kartu ir žavi“, – šypsojosi V.Montvydienė.
Tiesa, iš pradžių ji skeptiškai žiūrėjo į jėgos aitvarus. Veronika troško Ispanijoje pakinkyti ne vėją, o bangas. Banglenčių sportas – sena Veronikos svajonė. Vis dėlto bangos nebuvo tinkamos stotis ant lentos, tad, nori nenori, banglentes teko iškeisti į jėgos aitvarus.
V.Montvydienė juokėsi, kad jai visada gražu žiūrėti į valdančius jėgos aitvarus, tačiau savęs jų vietoje neįsivaizdavo. Užtat dabar svarsto, gal kaitavimo pamokas reikėtų pratęsti Lietuvoje?
Noro išmokti suvaldyti jėgos aitvarą neatėmė net nemalonus netikėtumas, kai vėjas nubloškė Veroniką ir trenerį ant smėlio.
„Buvo kilusi mintis, kad gal jau nebenoriu, bet nusprendžiau tęsti. Maniau, jei plosiuosi į smėlį antrą kartą, tada rimčiau apie tai pagalvosiu“, – juokėsi Veronika.
Nors vandens skrodimas jėgos aitvarais buvo pirmoji vandens sporto rūšis, kurią šokėja išbandė, ji jau dega aistra išbandyti dar ką nors.
„Tampu tikra vandens sporto mėgėja. Iki šiol tik pasižiūrėti mėgau, nors jaučiau, kad norėtųsi ir pačiai išbandyti. Vandens sportas man sukelia jaudulį, priešingai nei žiūrint akmenslydį ar golfą.
Vanduo man visada patiko. Tai visuomet buvo ta stichija, kuri traukia“, – kalbėjo V.Montvydienė.
