Reklamos agentūros „New!“ įkūrėjas ir kūrybos vadovas Tomas Ramanauskas tvirtina – toks požiūris yra tamsių patriarchato laikų palikimas, kai patikti vyrui reikėjo bet kuria kaina. Iš to išaugo visa industrija, kuri išsilaiko skatindama stereotipus ir varydama kompleksus. Būti negražiai tapo neperspektyvu, kone nusikalstama.
Tačiau vyrams tikrai patinka tokios merginos? „Stengiuosi tokių „tobulų“, „formatinių“ merginų vengti, nes jos yra visiškos nuobodos“, – T.Ramanauskas įsitikinęs, kad beprasmiška skirti laiką nuolat pozuojantiems žmonėms.
Jis tvirtina – moterys ir merginos gražios būtent tada, kai skiriasi nuo to, kas laikoma grožio standartu. Grožėtis iš tikrųjų galime ir defektais.
– Kokią moterį mūsų visuomenė suvokia kaip gražią?
– Ženkime kelis žingsnius atgal. Mes esame žinduoliai ir mokomės kopijuodami. Kopijuojame tuos, kurie yra labiausiai matomi. Tie, kuriuos kopijuojame, tampa etalonais ir formuoja menamą matą, pagal kurį lyginamės ir sprendžiame, gražūs mes ar ne.
– Dėmesio centre atsidūrę žmonės tampa lyg veidrodžiu?
– Tai lyg kreivas veidrodis, kuriame matome, kuo norėtume būti. Tai niekada nėra tai, kuo esame. Dėl to siuntame.
Keistumas čia tas, kad tai, kas gražu, nuolat mainosi. Tik pažiūrėkite į įtakos spiečių: nuo auklėjimo iki žiniasklaidos, nuo reklamos iki mados industrijos, nuo socialinių tinklų iki „misių“ rinkimų, nuo aplinkos iki fotošopo įtaigumo. Visam tam vargšė mergina turi atsilaikyti nuo mažų dienų, jei nori pati sau būti graži.
Tai beveik neįmanoma. Visi kaip susitarę (kartais net ir mamos!) linksi: esi negraži, jei esi kitokia nei grožio vidurkis. Turi būti nupieštu veidu, ištrintais nelygumais, pabalintais dantimis, paryškintais bruožais, paploninta ir jokiu būdu, ginkdie, ne sena.
Tamsiais totalinio patriarchato laikais prasidėjo „patikimo JAM bet kokia kaina“ era. Iš to išaugo visa industrija, balansuojanti ant seksizmo ir kompleksų varymo metodikų. Būti negražiai tapo neperspektyvu, kone nusikalstama.
– Norite pasakyti, kad ir jums tokios „tobulos“ merginos patinka?
– Stengiuosi tokių „tobulų“, „formatinių“ merginų vengti, nes jos yra visiškos nuobodos. Skirti laiką nuolat pozuojantiems žmonėms yra beprasmiška. Man asmeniškai moteris, mergina graži, kai ji skirtinga, kitokia nei vidurkis.
Žavesys yra nukrypimas nuo standarto. Esame girdėję tokį meilės istorijų priežastingumą: „Įsimylėjau, nes ji buvo kitokia.“
– Kaip įrodyti moteriai, kad ji yra graži? Tai sunki užduotis ar kaip tik lengva?
– Tai beveik neįmanoma. Tačiau tas „beveik“ yra priežastis, kodėl vis tiek verta bandyti. Viskas prasideda dar vaikystėje, kur merginų socializacija darželiuose, mokyklose virsta pirmaisiais kompleksais. Dažnai merginos nori būti kaip E (įrašykite šiuos kelis mėnesius madingos žvaigždės vardą).
Taip jos praranda savastį ir derinasi prie srauto padiktuoto formato. Ir joms nėra paprasta. Štai socialiniuose tinkluose visi be išimties transliuoja savo gražesniąją versiją (rakursas, apšvietimas, kažkodėl pūstos lūpos), taigi mes matome gerokai perfiltruotą realaus pasaulio vaizdą, kuris verčia susiraukti dėl nusivylimo savimi. Iš to išlipti gali tik brandus asmuo.
– Turite galvoje, kad galimybė nuolat publikuoti nuotraukas socialiniuose tinkluose dar labiau skatina stereotipus?
– „Facebook“, „Instagram“ ir begalė kitų priemonių itin tinkamos perkurti save, savotiškai skalpeliuoti, išpjaunant iš srauto tai, kas mums nepatinka. Darvinistai tai greitai paaiškintų geriau už mane – kodėl mes evoliuciškai norime patikti, išsiskirti, pranokti. Tai yra įgimta. Tačiau beribės galimybės iškraipo saiką.
Merginos nori patikti vaikinams, ir atvirkščiai. Jei papai, užpakaliai ar bučiniui pasiruošusios lūpytės gausiai mėgstamos, tu neišvengiamai seki paskui. Ko gero, reikia rodyti bambą, reikia fotografuoti save lovoje ir taip toliau. Visi daro, nes visi daro – tokia neatnarpliojama logika supina įtikimo ir pritapimo poreikius.
– Kaip tapti brandžiu asmeniu nebrandžioje visuomenėje?
– Kritiškumas yra raktas. Tai jokiu būdu nereiškia surūgusio veido ar cinizmo, tai daugiau reiškia abejojimą ir drąsą klausti: „O kodėl?“ Klausdamas ieškai, ieškodamas ką nors atrandi, o atradęs brendi gilyn.
Galbūt pradėti reikia nuo sudėtingo prisipažinimo apie gyvenimą: tu esi čia labai trumpam, po to nieko nebus, tau suteikta tam tikra startinė pozicija, kurią tu gali keisti kaip nori, ir viskas yra žaidimas.
Žaidimo užduotis – tyrinėti pasaulį. Gali savo žaidimo versiją paversti bandymu pritapti, nekritiškai ryti sugromuluotą informacijos srautą, vegetuoti pagal „taip reikia“ normas. Bet gali elgtis visai kitaip.
– Kartais mieste pastebiu didelių reklamos stendų, kur mergina reklamuoja kokią nors prekę. Pirma mintis, kuri ateina į galvą, – kad reklamos herojė atrodo nelaiminga.
– Na, madoje apskritai nepriimtina šypsotis. Šių laikų seksuali moteris nesišypso. Jos visos labai rimtos. Gal tai sukelia nelaimingumo nuojautą? Aš gal daugiau matau netikrumą – jai moka pinigus, kad ji apsimestų vyrus prie sienos žvilgsniu kalančia „femme fatale“, nors tokia nėra. Kartais apgaulė pavyksta, bet dažnai ji matyti kiaurai.
– Kaip pakeisti reklamos kūrėjų ir produktų gamintojų požiūrį, kad produktus turi pristatyti paprasta, netobula mergina, o ne stereotipinė gražuolė?
– Visa komunikacijos mašina kūrenama stereotipais, tačiau savo agentūroje stengiamės mažinti proporcijas tarp „tikrumo“ ir „tobulumo“ pastarojo nenaudai. Jau seniai nustojome rinktis tik gražius ar žinomus veidus.
Aš matau gerų pokyčių Lietuvos reklamoje. Tikresni, natūralesni, „kaip gyvenime“ herojai ekranuose rodomi dažniau nei anksčiau. O jei ir mūsų kino kultūra nebūtų tokia sutrypta, visi tie personažai dar ir vaidintų realistiškai, be idiotiškų pozų. Bet kantrybės – tai keisis. Kampanijų, kurių veidais tampa realūs ar nešabloninės išvaizdos žmonės, daugėja. Duokite laiko, standartai keičiasi labai pamažu.
– Gal problema yra tai, kad dauguma reklamos kūrėjų patys mąsto stereotipiškai ir standartiškai? Ar čia labiau kalti banalybių norintys jų klientai?
– Žinoma, kad taip. Kalta pora – agentūra ir klientas. Niekada vienas iš jų. Tai yra bendras darbas ir rezultatas yra abiejų. Stereotipus lengviau parduoti, juos sunku kritikuoti, jie menamai atrodo saugiau.
Bet yra gerų, stereotipus laužančių pavyzdžių. Galbūt dar pamenate tikrą mokytoją, kuri tapo „Rasos“ veidu – kiek daug dėmesio tas paprastas maketas sulaukė. „Gintarinės“ vaistinės reklamoje matome emo (gotę). „Danske“ rodė moterų porą.
– Sakoma, kad grožis vyrui ne toks svarbus nei moteriai. Patvirtintumėte tai ar paneigtumėte?
– Pasižiūrėkite į pasitempusius jaunos kartos vyrus su tvarkingomis šukuosenomis, kruopščiai parinktais rūbais ir krepšiais iš „užsienių“ parsisiųstų drabužių. Darosi nebeaišku, kas čia labiau nori būti gražūs.
Tačiau išvaizda per daug besirūpinantis vyras žmonėms kelia įtarimų. Kaip čia yra – ar vyras turi rūpintis išvaizda, atrodyti vyriškas, bet tarsi apsimesti, kad jam grožis nerūpi?
Tiek vyrai, tiek moterys gali daryti ką nori. Rūpinimasis išvaizda iki kažkurio laipsnio yra apskritai higieninis dalykas. Nuo kažkurio – hobis, rimtas užsiėmimas – kai kuriems. Man niekada neatrodė, kad tikras vyras trenkia prakaitu ir didžiuojasi šeriais iš nosies. Vyriškumą lemia vidinės savybės, elgesys.
– Kas yra grožis apskritai? Ar tai vidinis jausmas?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas tik viduje. Bet ir ne vien išorėje. Specifiniai manierizmai, estetinis skonis (čia ir rūbai, ir bendra išvaizda), patrauklumas, humoro jausmas, vertybės sumuojasi į moterį, kuri gali būti pribloškiamai graži, net jei nėra tokia pati kaip Beyonce. Ir lygiai taip pat atvirkščiai – tuštybė, primityvumas, persistengimas, beskonybė daro bjaurias net ir pripažintas „mises“.
