Kai išgirstate žodžių junginį „mados tendencija“, veikiausiai pagalvojate apie ką nors labai laikina ir trapaus – spalvą, siluetą ar nuotaiką, kuri madoje vyrauja vos keletą mėnesių, o tuomet nugrimzta į užmarštį. Rodos, nieko keista, nes vieną sezoną pasaulio sostinių podiumai gali siūlyti romantiškos ir trapios moters amplua, o kitą – iškelti karingą ir stiprią heroję.
Tačiau kiekvieną sezoną besikeičiančios tendencijos nėra vien dizainerių vaizduotės vaisiai ar netikėti sutapimai. Tai – įdomaus analitinio proceso rezultatas, kurį, kaip teigia specialistai, lemia tiek didžiųjų mados talentų pasiūlymai, tiek mada pernelyg nesidomintys (bet drabužius vis tiek perkantys ir dėvintys) paprasti mirtingieji. Ar tai reiškia, kad niekada nesustojantis mados ratas įtraukia kiekvieną mūsų ir pamažu tampame jo dalimi? Net jeigu patys tai ne visada suprantame, atsakymas, be jokios abejonės, yra „taip“.
Nors įprasta madą mistifikuoti ir įsivaizduoti ją kaip itin uždarą, taisykles diktuojančią industriją, tikrosios galios svarstyklės atrodo gerokai įdomiau. Turbūt kiekvienas dizaineris, dirbantis mados namuose ar didelėje kompanijoje, yra susidūręs su klausimu apie įkvėpimo paieškas. Kaip sugalvoti ką nors, ko klientai norės po metų? Iš kur pasisemti idėjų, kurios dabar galbūt atrodytų keistokai, bet po kiek laiko galėtų nustebinti aktualumu?
Be abejo, kiekvienas kūrėjas pritars, kad visuomet svarbu stebėti savo klientus, supantį pasaulį ir kiek įmanoma daugiau keliauti, bet ruošiantis naujam sezonui svarbu ne tik tai. Grandinė, idėjas nuo dizainerio eskizo perleidžianti iki kliento spintos, turi retai minimą, bet reikšmingą grandį – konsultacines bendroves, užsiimančias mados tendencijų prognozavimu. Jų pasaulyje veikia bent keli šimtai, o svarbiausias jų darbas yra dalytis įžvalgomis apie mados rinką ir nustatyti, kokios tendencijos vyraus artimoje mados ateityje.
Nors nėra aišku, kada būtent išpopuliarėjo mados tendencijų prognozavimo paslaugos, itin dideli pokyčiai rinkoje pastebėti didžiosios ekonominės krizės metu 2008-aisiais. Mat mados namai, ieškodami patvaresnių ir patrauklesnių sprendimų, atsisuko ne tik į nemarią klasiką, bet ir pradėjo drąsiau naudotis alternatyviais informacijos šaltiniais. Tendencijų prognozuotojų pastabos tapo bent daline garantija, kad sunkiu ekonominiu laikotarpiu pavyks išvengti nepataikymo į sezono toną, bus lengviau pasirinkti reikiamą kryptį.
Tai lemia, kad ir dabar dizaineriai savo pirmines idėjas dažniausiai derina ne su mados namų vadovybe, bet su profesionaliais prognozuotojais – jie padeda atsirinkti daugiau potencialo turinčius sumanymus, atskleisti kūrėjo individualumą šiuolaikinės mados kontekste. WGSN, „TrendZoom“, „TrendStop“ – tai tik keli mados pasaulyje žinomi vardai, kuriuos mados profesionalai sieja su sudėtingais ir išsamiais būsimų tendencijų katalogais. Tiesa, mados ateitį prognozuojančių įmonių tikslas nėra griežtai diktuoti tendencijas ar aiškinti dizaineriams, kaip jiems kurti, – tai labiau konsultacinio pobūdžio organizacijos, kurios itin akylai stebi dabartinę madą, svarbiausius sociokultūrinius reiškinius ir pagal tai rengia prognozes, kur mada galėtų pakrypti po metų ar dvejų.
Tiesa, mados tendencijų sritis ne visuomet buvo tokia komplikuota, kokia yra šiandien. Iki populiariųjų medijų išplitimo ir interneto atsiradimo tendencijos plisdavo ir keisdavosi gerokai lėčiau – jas lemdavo svarbūs kultūriniai renginiai, bendros politinės nuotaikos. Šiuolaikinė visuomenė, išlepinta didžiulio informacijos kiekio, vienu metu gali stebėti gausybės skirtingų kultūrų naujienas, dalyvauti pasauliniuose reiškiniuose. Tai reiškia, kad kiekvienas mados vartotojas tampa itin individualus, išrankus ir nori nuolatinių pokyčių, o tendencijų apytakos ratas įgauna pagreitį.
Tokiu metu, kai tendencijos pradeda megztis socialiniuose tinkluose, o dizainerių idėjos nebekuria tam tikros estetinės visumos, prognozuotojų žinios tampa itin vertingos. Šie profesionalūs analitikai, nuolat stebintys visą aplinką ir mados naujienas, apdoroja milžinišką kiekį vizualinės informacijos ir iš to geba spėti, ko įnoringas ir išrankus klientas galėtų norėti rytoj.
Taip pat jie išskiria ir dvi savo darbo kryptis – bandymą prognozuoti ilgalaikes ir trumpalaikes tendencijas. Pastarąsias galima juokais palyginti su populiariu radijo hitu, kuris, kelias savaites skambėjęs visur, greitai pasimiršta (pavyzdžiui, nedidelis papuošalas ar akcentas). Tendencijos neretai atsiranda gatvėse ar socialiniuose tinkluose ir neturi didesnės įtakos mados pramonei. Kiek sudėtingiau kalbėti apie prognozavimą metams dvejiems į priekį, mat jį lemia ne tik globali politinė padėtis ar visuomenėje vyraujančios nuotaikos, bet ir technologinių išradimų sparta – juk nuolat tobulinami audiniai, kirpimai, gamybos procesas.
Be abejo, egzistuoja ir vadinamosios amžinosios tendencijos, kurios vienaip ar kitaip atgyja kiekvieną sezoną, nes jų turimas emocinis krūvis ir ryškus simbolizmas yra būtinas norint perteikti konkrečią idėją. Puikus pavyzdys – šeštojo dešimtmečio siluetas paryškintu liemeniu, kurį sukūrė Christianas Dioras, o pasaulio mados žiniasklaida pavertė amžinu moteriškumo, prancūziškos elegancijos etalonu.
Nesunku suprasti, kad mados tendencijų prognozuotojo darbas – itin sudėtingas ir įdomus, reikalaujantis išskirtinių analitinių savybių. Nors nemažai šios profesijos atstovų jau būna dirbę mados industrijoje (kai kurie jų – net buvę dizaineriai, išmokę analizuoti juos supančią aplinką), didžiausios pasaulio mados mokyklos siūlo studijų programas, skirtas būtent prognozuotojams rengti. To Italijoje, Florencijos mieste, mokėsi ir lietuvė Marija Palaikytė, Vilniuje atidariusi vyrų stiliaus namus „Trend Wave“.
M.Palaikytė baigė mados tendencijų prognozavimo magistro studijas prestižiniame universitete „Polimoda“, o programa susidomėjo parašiusi bakalauro darbą apie madą kaip sociokultūrinį reiškinį. Būtent ši mokslinė tema ją įkvėpė į madą pažvelgti kiek skvarbiau. „Tendencijų prognozavimo sritis mane sudomino išskirtinumu – apie ją nedaug žinoma, ji skamba kiek neįprastai. Mokslo žinių sėmiausi viename Italijos kultūros centrų Florencijoje, kuris leido ne tik bendrauti su profesionaliais dėstytojais, bet ir atsirasti pačiame mados industrijos lopšyje“, – pasakoja M.Palaikytė.
Mergina pripažįsta, kad tendencijų prognozuotojo darbas nėra vienpusiškas – jis paremtas ir žiniomis, ir intuicija. „Prognozavimas – tai vizijos, siūlymai, gairės, bet nebūtinai šventa tiesa, – juokauja M.Palaikytė. – Vizijos atsiranda iš detalaus aplinkos stebėjimo, mat madą veikia viskas – nuo socialinių ar politinių iki gamtos reiškinių. Įtaką madai daro tiek karai, tiek cunamiai, tik galbūt pastebėti giją tarp pirminės informacijos ir galutinio rezultato nėra paprasta.“
Kaip pavyzdį prognozuotoja pateikia 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykius – teroro atakos lėmė globalų nesaugumo jausmą, tad natūralu, kad ir mada perėmė visuomenės nuotaikas. Jau kito sezono kolekcijose dizaineriai tarsi nevalingai naudojo karinės tematikos detales, šarvus primenančius siluetus.
Kalbant apie asmeninius potyrius, pasak M.Palaikytės, mados tendencijų prognozuotojui itin svarbu lankytis ne tik mados pristatymuose. Tai tik maža dalis viso stebėjimo proceso, kuris vyksta nuolat keliaujant, bandant užčiuopti gatvės pulsą ir norint suprasti, kur mada suks toliau.
Be to, nemažai lemia ir globalizacijos proceso, suliejančio skirtingas rinkas bei grožio sampratas, suvokimas. „Net kalbant apie asimiliaciją galiu išskirti kelias globalias kryptis, kurios vyrauja visur, o paskui skaidosi į smulkesnes dalis. Tai etnotendencija ir minimalizmas. Šios dvi grupės jau ne vienus metus atgyja kolekcijose, tik dizaineriai jas kiekvienąkart interpretuoja skirtingai, – teigia M.Palaikytė. – Pati lankydamasi mados savaitėse mėgstu pastebėti įvairius panašumus ir smulkiausias detales, viską fotografuoti – juk net mažas elementas gali tapti mano teiginio įrodymu.
O išvados padaromos natūraliai – paauglystėje mėgau pro kavinės langą stebėti praeivius, o dabar tai jau mano darbas.“
