Aistis į aromatus kreipia išskirtinį dėmesį. Latvijos sostinėje buvo įkūręs laikiną kvepalų gamybos laboratoriją, itin didelės sėkmės sulaukė ir pirmasis jo lietuviškos parfumerijos prekės ženklas „FumParFurm“. A.Mickevičius kuria kvepalus pagal individualius užsakymus ir neslepia, kad vakarėliuose slapta uosto žmones. Todėl nieko keista, kad jam ir „Obuolio“ leidyklai kilo įdomi, Lietuvoje dar visai nauja idėja nupasakoti aromatus ir žmonėms pateikti jų reikšmes.
„Parfumerija yra nepaprastai įdomi tema. Rašydamas apie šiuolaikinę parfumeriją, aromatus ir jų kūrėjus, mėginsiu pateikti žmonėms naują, objektyvią informaciją. Knygoje taip pat bus galima rasti praktinių patarimų, visą parfumerijos istoriją ir nūdieną, papasakotą per mano prizmę“, – apie dar vasarą pradėtą rašyti knygą pasakojo Aistis.
Knyga pavadinimo dar neturi, tačiau aktorius tikisi svarbiausius raktinius žodžius rasti rašydamas. O tokį procesą Aistis prilygina nėštumui. Visą laiką ne tik apie tai galvoja, bet ir jaudinasi dėl kiekvienos smulkmenos.
O visiems manantiems, jog rašyti gali bet kas, Aistis atkerta: neužtenka tūkstančio minčių galvoje. Juk viską reikia suvaldyti, atrinkti, sudėlioti, laikytis tam tikrų žanro taisyklių, paisyti objektyvumo ir, žinoma, dėlioti sakinius visiems suprantama kalba.
„Įsitikinau, kad knygos rašymas yra sudėtingas procesas ir dabar puikiai suprantu, kodėl ne kiekvienas rašo knygas. Neslėpsiu, tai ilgas ir sunkus darbas, reikalingas kruopštumo ir susikaupimo. Tačiau pats veiksmas nepaprastai įdomus ir kai įtraukia, sunkiai paleidžia. Taigi visada esu žemo starto pozicijoje“, – šypsojosi aktorius.
Aktorius save vadina pelėda, todėl vietoj saldaus naktinio miego jis mieliau renkasi naktinėjimą prie knygos.
„Kai dienos ritmas nuslūgsta ir visi užmiega, tada man kūrybiškiausias laikas! Į knygos rašymą įeina ir daugiau funkcijų. Reikia rinkti informaciją, stebėti žmones, aplinką, degustuoti aromatus, skaityti teminius straipsnius, naršyti internete ir mąstyti. Procesas trunka dvidešimt keturias valandas per parą ir pasibaigs atidavimu į spaustuvę“, – sakė A.Mickevičius.
Susikaupti nėra taip paprasta. Sunkiausia Aisčiui buvo pradėti. Tuomet, regis, kiekviena smulkmena blaškė ir atitraukdavo rašytojo dėmesį.
„Ir dabar būna silpnumo akimirkų, kai darau viską, kad tik nereikėtų rašyti. Bet juk mygtukas „pradėti“ paleistas, procesas vyksta, net ir savaime. Tiesiog žinau, kad noriu ir turiu rašyti, – tai puikus stimulas!“ – pasakojo Aistis.
