Prieš šešerius metus Laura paliko darbą Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje bei privačioje akių klinikoje ir išvyko gyventi į Angliją. Svetur jai puikiai sekėsi – netrukus buvo suteikta galimybė kopti karjeros laiptais. Įsitvirtinusi Anglijoje, po poros metų Laura išskrido į Europos oftalmologų metinę konferenciją Kopenhagoje. Po ilgos paskaitų dienos ji su drauge nusprendė nueiti į restoraną. Dideliam jų nusivylimui, visi staliukai buvo užimti. Tačiau vos priėjus dviem vyriškiams nusivylimą labai greitai pakeitė užsiliepsnojusi meilė.
„Atsisukusi į juos su kartėliu pasakiau, kiek laiko reikės laukti. Mes persimetėme mandagiomis frazėmis ir toliau pokalbis rutuliojosi prie baro su užkandžiais, kurie numalšino alkį, bet noro bendrauti – tikrai ne“, – pasakojo L.Bagdonaitė-Bejarano.
Praėjus porai dienų ir užsimezgus stipriam ryšiui svečioje šalyje, pora turėjo atsisveikinti – Laura išskrido į Angliją, o Jeanas – į gimtąją Ameriką. Netrukus bendravimo internetu ir vos kelių susitikimų per mėnesį tiesiog neužteko. Laurai užsiminus, kad ketina vykti į Lietuvą aplankyti artimųjų, Jeanas žengė pirmąjį žingsnį ir paprašė moters atsikraustyti pas jį į Ameriką. Lauros mylimasis čia dirba lakūnu didžiausioje šios šalies oro linijų bendrovėje „Delta“.
Dėl meilės ji turėjo priimti svarbiausią sprendimą gyvenime – atsisakė Anglijoje siūlomo perspektyvaus darbo, pasinėrė į nežinią ir persikėlė gyventi į Ameriką. „Buvau viduje draskoma, protas sakė „ne“, bet širdis diktavo priešingai. Buvo be galo sunku“, – tvirtino L.Bagdonaitė-Bejarano. Po aštuonių pažinties mėnesių lemtingą klausimą „Ar būsi mano žmona?“ mylimas vyras Laurai pateikė vos tik jo pilotuojamas lėktuvas nusileido vienoje Rytų Karolinos salų. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus, o leidimosi takas – tarp smėlio kopų.
„Ir ką aš galėjau pasakyti, jei ne „Taip, tekėsiu!“ Krykštavau iš laimės!“
Ir iškart pradėjo planuoti vestuves. Intymias. Bet trokštamas intymumas virto puota Italijoje, į kurią susirinko septyniasdešimt artimų žmonių iš Lietuvos, Amerikos, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Puerto Riko. Buvo net vienuolika lakūnų – Jeano draugų iš įvairių oro linijų, viena – Leanne – moteris. Atvyko geri Jeano tėvų draugai iš Romos – Viktoras ir Daniela Simpsonai. Viktoras turi ir lietuviško kraujo, jis keturiasdešimt metų buvo popiežiaus atstovas spaudai. Taip pat porą sveikino mokslų daktaras Evanas Douple’as iš JAV nacionalinės mokslų akademijos, jis praleido daug metų Japonijoje kaip Japonijos ir JAV Radiacijos efekto mokslinės organizacijos (RERF) vyriausiasis mokslinių tyrimų bendradarbis.
– Laura, kuo jus sužavėjo Jeanas?
– Savo stiprybe. Jam nėra neįmanomų dalykų. Jis gyvena vadovaudamasis posakiu „Work hard, play hard“ (išvertus iš anglų k. – sunkiai dirbk, bet mėgaukis iš širdies). Jeanas turi daug svajonių ir jas įgyvendina. Gyvena šia diena, bet planuoja ateitį. Skatina kitus ir mane. Šalia jo norisi būti, nes tada jaučiu, kad mano galimybės beribės, kad pasaulis – man po kojomis. Abu dieviname keliones, gerą maistą ir vyną. Nors nei aš, nei jis nemėgstame gaminti.
– Anglijoje dirbote mėgstamą darbą, jūsų laukė perspektyvi ateitis, o ir Lietuvoje liko brangūs artimieji. Jūs pasidavėte polėkiui ir atsikraustėte pas mylimąjį į Ameriką. Kas nulėmė tokį sprendimą?
– Prieš apsispręsdama nuskridau į JAV. Norėjau pamatyti, kaip Jeanas gyvena, pajusti aplinką ir įsiklausyti į save. Tiesiai iš oro uosto buvau nuvežta ir supažindinta su tėvais, kitą dieną – su jo draugais. Supratau, kad esu laukiama. Nuo vaikystės mėgstu sūpynes. Kai jas pamačiau pakabintas ant didelio seno medžio jo kieme, abejonių neliko. Reikia būti visiškai kietaširdei ir nematyti aplink save ženklų. Taip beveik po keturių mėnesių su dviem lagaminais, kamuojama nerimo, ar tikrai viską gerai darau, jaudulio širdyje ir begalinio noro būti su Jeanu peržengiau jo namų slenkstį. Čia mane pasitiko iškelta Lietuvos trispalvė ir užrašas ant sienos „Sveika atvykusi namo!“.
– Susituokėte Italijoje. Ar nenorėjote tradicinių lietuviškų vestuvių?
Simboliška, kad kovo 11 dieną pasirašėme santuokos dokumentus JAV, o rugsėjį atšventėme vestuves. Aš norėjau vestuvių Trakuose. Tačiau tam priešinosi Jeanas. Jis norėjo privačios ir intymios šventės. Trakai – turizmo objektas, privatumą būtų gana sunku užtikrinti ir dar turėti vaizdą į Trakų pilį.
Važinėjome po dvarus aplink Vilnių, bet niekur nesudrebėjo širdis. Tada abiem kilo klausimas: kam tuoktis Lietuvoje? Juk tai šventė mums, o kam mes rūpime – atvažiuos bet kur.
Geresnės vietos kaip Italija su nuostabiu Toskanos kraštovaizdžiu, kiparisų, alyvuogių giraitėmis, ant kalnų stūksančiomis 400 metų senumo vilomis, apsuptomis vynuogynais, negalėtume surasti.
Vestuvės buvo tobulos! Ir orai fantastiški, ir saulėlydis vynuogyne, ir žmonės, kurie atvyko, buvo tik tie, kurie norėjo su mumis būti ir su kuriais mes norėjome dalintis savo džiaugsmu.
Mes esame kosmopolitiška pora, dieviname keliones, todėl neatsitiktinai stalų pavadinimus pasirinkome pagal šalis, kurios mums ypatingos. Lietuva ir Puerto Rikas – kur aš ir Jeanas esame gimę. Danija – kur susipažinome. Anglija – kur aš gyvenau, Amerika – kur abu gyvename, Italija – kur susituokėme, Naujoji Zelandija – kur ruošėmės keliauti medaus mėnesio.
– Ar gyvenant su amerikiečiu juntami kultūriniai skirtumai?
– Žinoma, kad juntami. Ne tik kultūriniai, bet ir charakterio. Prieš susitikdami abu ilgai gyvenome savarankiškai ir nepriklausomai. Kai nukrito rožiniai akiniai, teko dirbti su savimi, prisitaikyti vienam prie kito. Faktą, kad santuoka – didelis darbas, pajutau tik ištekėjusi. Kas, rodos, savaime suprantama lietuvei, amerikiečiui atrodo šiurkštu. Pavyzdžiui, jei jis klausia: „Ar nori obuolio?“, aš atsakau: „Ne.“ Man atrodo tinkamas atsakymas. Pasirodo, reikėtų atsakyti: „Atsiprašau, bet ne. Dėkoju.“
– Vis dėlto dalelę Lietuvos nešiojatės. Pasilikote lietuvišką pavardę.
– Nenorėjau jos atsisakyti. Atrodė, kad atsisakydama jos prarasiu savo identitetą. Jau ir taip išvažiavau iš Lietuvos, visą laiką kalbu angliškai, Amerikoje neturiu artimųjų, tad nusprendžiau bent pavardę pasilikti. Keista, bet Lietuvą palikti buvo lengviau, nei atsisakyti pavardės. Tai – dalis mano tapatybės.
– Neseniai atšvęsta Valentino diena. Kas jums yra meilė?
– Niekada nesureikšminau Valentino dienos. Jei atvirai, visos širdelės, balionai ir raudonos rožės mane erzina ir nė iš tolo nekvepia romantika. Jei žmogų myli, nereikia specialios dienos, kad įrodytum savo meilę. Puiku, jei abu tą dieną daugiau dėmesio skiriate vienas kitam. Mes vienas kitam padovanojame po atviruką, kuriame parašome, dėl ko vienas kitą mylime ir vertiname.
Tikriausiai nesu girdėjusi gražesnių žodžių už tuos, kuriuos vestuvių dieną pasakė mano mama: „Jei ši žemė kam nors priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Todėl Laura ir Jeanas – mano dideli vaikai. Kai pirmą kartą parklupsite ant akmens, ligi kraujo kelius nusibrozdinę, prašau jūsų, maldauju, tik nepradėkite manyti, kad visa žemė – iš akmens. Ir kai antrą, trečią ar tryliktą kartą parklupsite, ir tada nepradėkite manyti, kad visa žemė – iš akmens. Bet kai laimės ir meilės ieškodami rasite nors vieną aukso smiltelę, pradėkite manyti, kad žemė – iš aukso. Ir jei nieko daugiau neberasite, nenustokite tikėję, kad žemė – iš aukso. Iš aukso ir akmens.“
