Kas kas – jau nustemba gidė – tas, ką matote. Ir ką čia slėpti? Sakė naudojama apeigoms nuo amžių amžinųjų. Kad sujungtų dievus ir žmones. Ją kasmet šventykloms dovanoja gamintojai. O dėl vyno – jau linksmesnė istorija, susijusi su dabartinio Japonijos imperatoriaus proseneliu Meidži, 122-uoju šalies imperatoriumi. Jis savo sprendimais valstybės istorijoje paliko panašų pėdsaką kaip Michailas Gorbačiovas su savo „perestroika“ pasaulyje, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Būdamas penkiolikos metų Meidži tapo imperatoriumi ir... pasileido savo jaunatviškus plaukus. Tiksliau, nusikirpo tradicinį japonišką kuodą ir ėmė šukuotis kaip vakarietis. XIX amžiaus pabaigoje tai buvo labai drąsus žingsnis. Kaip ir visi kiti, kurie jam pelnė moderniosios Japonijos architekto vardą.
Po ilgus amžius trukusio Japonijos užsisklendimo nuo pasaulio Meidži lyg koks Petras I Rusijoje ėmė kirsti langą į Vakarus ir skatinti japonus perimti viską, kas geriausia, iš Vakarų, bet nepamirštant savo tautinių vertybių. Ko gero, viena tokių jo puoselėjamų vertybių buvo daugpatystė – kadangi jo imperatorienė negalėjo susilaukti palikuonių, jai talkino 5 vyro sugulovės – pagimdė jam 15 palikuonių, iš kurių gyvi liko vos penketas.
O iš naujovių imperatorius perėmė vakarietiškus drabužius bei maistą. Bet kokie europietiški pietūs be vyno? Taip prancūziškas vynas ir pradėjo tekėti į Japoniją. Mėgstamiausias Meidži buvo burgundiškas. Štai todėl šiandien prie jo garbei pastatytos šventyklos ir rikiuojasi dėkingų Burgundijos vyndarių padovanoto vyno statinių siena.
Šiam imperatoriui dėkingi ne tik vyndariai, bet ir patys japonai. Jie per aštuonerius metus po jo mirties sukūrė didingą paminklą. Dykai dirbdami Tokijo centre įveisė įspūdingo dydžio parką (tiksliau, tikrų tikriausią mišką) iš visos šalies žmonių paaukotų daugiau kaip šimto tūkstančių medžių. Buvo pastatyta didžiulė šventykla su didžiausiais Japonijoje vartais, imperatoriškuoju lobynu, dvasininkų gyvenamaisiais bei apeigų pastatais.
Čia yra tik viena iš milijono vietų, kur susiduri su neperprantama Japonijos paslaptimi – kaip tokia didybė sugeba sklisti iš tokio paprastumo, iš lakoniško medinio statinio ir šalia jo žydinčio lotoso žiedo. Magija iš nieko. Iš to, pro ką kasdien praeiname nė nežvilgtelėję. Iš vandens ir augalo. Iš akmens ir smėlio. Kaip yra Kioto Rjoandži šventykloje.
Čia milijonai žmonių plūsta pažiūrėti į penkiolika paprasčiausių grubių akmenų, sutupdytų mažame kiemelyje ant ratais ir linijomis sugrėbstyto smėlio. Ir pamėginti įminti mįslę, kodėl, žvelgiant iš bet kokio taško, neįmanoma pamatyti visų penkiolikos akmenų.
Nenoriu pasirodyti itin dvasinga ar sentimentali, tačiau tie akmenys iš tiesų priverčia stabtelėti ir bent trumpam susimąstyti. Apie ką? Kad ir apie tai, kodėl susimąstei.
Sakoma, kad visus penkiolika akmenų žmogus pamatyti gali tik po nušvitimo. Bet nesakoma, keliems tai pavyko. Aišku viena – mums tai negresia. Kaip ir įminti paprastesnių paslapčių. Gal net ir tūlas japonas neatsakytų, kodėl 1450 metais buvusiame aristokrato sode atsirado Taikiojo Drakono šventykla su šiais akmenimis, kodėl jie aptverti aliejuje virto molio siena, kodėl budistai skaičių 15 laiko visumos, pilnatvės simboliu, kodėl šalia esantis tvenkinys vadinamas mandarininių ančių šventove ir kodėl ant ritualinio rankoms ir burnai nusiplauti dubens prie arbatos paviljono užrašyta: „Aš tik mokausi tenkintis tuo, kas yra.“
Geriau jau dingti iš tokių vis gilyn gramzdinančių apmąstymų. Ir kuo greičiau. O tam labiausiai tinka greičiausias pasaulyje traukinys, populiariai vadinamas kulka. Jis pasiekia 320 km per valandą greitį. Tačiau garsėja dar ir tuo, jog niekada nevėluoja. Didžiausia paklaida nuo grafiko – 54 sekundės. Todėl žioplinėti geležinkelio stotyje nerekomenduojama (nors pagundų – daugybė, pvz., parduotuvių tiek, kiek dideliame oro uoste). Laimei, turėjome vedlį, antraip neįsivaizduoju, prieš kiek laiko reikėtų atsirasti gigantiškoje stotyje, kad pagal tas kirminukais užrašytas nuorodas susirastum reikalingą traukinį.
O jame, jei jau atradai, gali puikiai pasilepinti. Tarkime, čia įrengti itin švarūs rūkomieji, vonios kambariai, bagažo saugyklos, gausus valgių pasirinkimas. Nepastebimai per dvi valandas įveiki atstumą tarp Tokijo ir Kioto, pakeliui žvilgtelėjęs į Fudžio kalną, ir vėl iš šiuolaikinio pasaulio pakliūvi į kelių šimtmečių senumo aplinką. Japonijoje to negali išvengti – XXI amžiaus pažanga kas žingsnį pinasi su apsamanojusia praeitimi. Tarkime, iš rytdienos traukinio kulniuoji į vakarykštę pramogų vietą – geišų rajoną.
Visiems turistams siūloma pasivaikščioti po jį, tačiau kalbėti apie geišas, dar vieną japonišką fenomeną, gali tik kvailys. Nes tikimybė gatvėje pamatyti tikrą geišą lygi nuliui, praleisti su ja vakarą uždarame restorane kainuoja kelis tūkstančių dolerių. Tad nusifotografavimas prie geišų darbo ar gyvenamųjų vietų nesuteikia jokios teisės aiškinti, kas yra tos „meno moterys“. Neapsigaukite: su įmantria šukuosena, makiažu ir kimono gatve žingsniuojanti moteris greičiausiai yra paprasčiausia turistė, tik žaidžianti geišą. Tam žaidimui yra daugybė salonų, nuomojančių drabužius ir avalynę, dažančių ir šukuojančių, tačiau tai yra tik butaforija.
Kaip ir galimybė pabūti arbatos gėrimo ceremonijoje. Į tikrą japonišką ceremoniją patekti itin sunku. Bet jei pavyksta – vėl jautiesi kaip pabuvęs kosmose.
Kadangi japonams arbatos gėrimas yra ištisa filosofija, ritualų virtinė, meditacija, jos vertinti prašalaitis irgi neturi jokios teisės. Tik pasidalyti įspūdžiu. Paviršutiniškai. Nepripėduojant purvinais žodžiais tos erdvės, kuri tautai yra kone šventa.
Tad šis įspūdis nuo pat pradžių yra toks, lyg būtum patekęs į spektaklį, kuriame tau skirtas tikrai ne antraplanis vaidmuo.
Prie arbatos namų svečią pasitinka kimono vilkinti mergina ir pataria mintimis palikti įprastą gyvenimą už vartų. Akmenimis grįstu taku per apsamanojusį sodelį su tvenkinukais ir upeliukais ji nuveda prie pavėsinės, kur atneša dubenį rankoms nusiplauti ir palinki pasėdėti tyloje su savimi. Tada pakviečia į mažytį lyg popierinį namelį, į kurį vos ne vos prasibruki pro ankštas dureles. Sakoma, kad taip buvo kadaise sugalvota dėl samurajų – kad jie su savo šarvais ir ginklais negalėtų patekti į vidų. Kaip ir su blogomis mintimis.
Visiškai tuščio namelio viduje susėdus ant tatamių mergina leidžia mums ne klūpoti (tos europietiškos kojos iškart nutirpsta), o sėdėti taip, kaip patogiau (neįsivaizduoju, kaip tie japonai ištveria kelias valandas trunkančią ceremoniją klūpomis...). Tada pataria pasigėrėti savotišku altorėliu, kur ant sienos kabo ritinėlis su kažkokiais hieroglifais (sentencija? eilėraščio posmas?) bei gėlės žiedu prie jo. Po to imasi darbo.
Iš kito kambario atsineša krištolo vazą su vandeniu, iš kurio bambukiniu samteliu itin lėtai semia vandenį ir pila į virdulį. Atsargiausiai paima visai neišvaizdžius puodelius ir juose ima šluotele plakti žaliąją mačos arbatą iki suputojimo. Paskui, lyg kokią komuniją, pagarbiai įteikia svečiui. Papasakoja, kaip gurkšnelis po gurkšnelio reikėtų pasukti puodelį, pasigrožėti jo piešiniu, išgėrus perbraukti pirštu per kraštą – nuvalyti tariamus arbatos likučius ir nusilenkiant abiem rankomis padėti jį ant žemės.
Sudėtinga. Jei žvelgi rimtai. Jei nori suprasti. Jei nori paaiškinti XXI amžiaus japonišką kasdienybę šiuolaikiniu europietišku matu. Neįmanoma. Nes tada lieka kartoti išminčiaus žodžius, kad kuo daugiau sužinau, tuo labiau suprantu, kad nieko nežinau. O japoniškai tokia išmintis turbūt skambėtų taip – atsipalaiduok, atsiribok nuo sunkių minčių ir džiaukis gėlės žiedu bei dieviško skonio arbatos gurkšniu. Juk visko per savo gyvenimą nesuspėsi nuveikti ir suprasti.