Tačiau Monikai reikėjo. Ji nesijuto iki galo laiminga gyvenime, kuriame buvo daug rutinos: darbas nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro, kiekvieną dieną apsivelkamas kostiumėlis ir mažai saviraiškos laisvės bei kūrybos, kurios jai taip reikėjo. Bet apie viską nuo pradžių.
– Monika, buvote pasirinkusi dvi, atrodo, visiškai skirtingas mokslų pakraipas: verslas ir kostiumų dizainas.
– Vienuoliktoje klasėje svarsčiau, kokią gi studijų pakraipą pasirinkti. Nusprendžiau išvykti į vieną iš mados sostinių Milaną ir ten siekti mokslo aukštumų. Tiesa, įstoti į mados vadybos ir ekonomikos studijas pavyko, tačiau taip jau susiklostė aplinkybės, kad ne tik krimtau mokslus, bet ir dirbau modeliu.
Kaip ir dažnas jaunas žmogus, buvau ištroškusi kiek nerūpestingo gyvenimo, tad tuo metu modelio darbas man pasirodė linksmesnis nei karčios mokslo šaknys.
Metus nusprendžiau pailsėti nuo mokslų, o po metų grįžusi į Vilnių pradėjau studijuoti tarptautinį verslą ir komunikaciją. Baigusi studijas dirbau tarptautinėje farmacijos įmonėje.
Kiekvieną dieną vilkėdavau juodą kostiumėlį, pietauti eidavau dvyliktą valandą. Viskas buvo sustyguota pagal taisykles, tačiau supratau, kad tai nėra tas gyvenimas, apie kokį svajojau. Man trūko kūrybos ir laisvės.
Nuo vaikystės jutau, kad dizainas man yra artimas. Kadangi nuo 16 metų dirbau modeliu, visa mados industrija man buvo gerai pažįstama ir artima. Nusprendžiau vykti į Londoną ir tobulinti savo įgūdžius, pasirinkau kostiumo dizaino specialybę.
– Kaip jums kilo idėja įkurti „Mas 924“?
– Man paprasčiausiai trūko laisvės. Eidavau į parduotuves ir matydavau drabužius, kurie iki galo manęs nesužavėdavo. Labai norėjau rasti tokią vietą, kurioje galėčiau jaustis lyg namuose. Mūsų rūbų salone žmogus būtent taip ir gali jaustis. Klientai su manimi bendrauja šiltai lyg su bičiule. Mes klientui suteikiame laisvę, kurios man taip trūko.
Kartais žmogus, neturintis modelio figūros, tiesiog bijo eiti pas dizainerius. O mes norime, kad žmogus, atėjęs pas mus, nesikuklindamas išsakytų savo poreikius. Mūsų klientas yra įtraukiamas į kūrybinį procesą, drauge bandome pasiekti geriausią rezultatą.
– Skaičiai 924 skamba mistiškai. Ką jie reiškia?
– Skaičiai yra paslaptis, kurios neatskleisiu, noriu išlaikyti tam tikrą savitumą šiame pavadinime. O žodis „Mas“ reiškia daugiau: laisvė, kūrybingumas, tarpusavio supratimas.
– Vos tik atsiradus „Mas 924“ norėjote išlikti paslaptinga ir niekam nežinoma. Kokia šios strategijos idėja?
– Iš tikrųjų visa tai įvyko gana natūraliai. Laikausi nuomonės, kad darbai turi kalbėti patys. Laikui bėgant klientų ratas padidėjo, iš lūpų į lūpas pradėjo sklisti kalbos apie „Mas 924“. Atsitiko tai, ko norėjau.
– Koks jūsų vaidmuo „Mas 924“: vadovaujate savo suburtai komandai, o gal kuriate drabužius pati?
– Viskas prasideda nuo susitikimų su klientais, mes išgeriame kavos, pasišnekučiuojame. Aš esu tas žmogus, kuris įsigilina į kliento poreikius ir vėliau sukuria drabužio dizainą. Mūsų komandą sudaro penki žmonės. Sukūrus dizainą toliau prisideda ir konstruktoriai, siuvėjai.
– Kokią pagrindinę idėją norite perduoti žmonėms?
– Esame labai plačių pažiūrų. Norime žmonėms pasakyti, jog kartais nereikia būti tobulų formų, kad galėtum atrodyti žaviai.
Pirmojoje fotosesijoje siekėme įrodyti, kad madai nesvarbus amžius ar netobulumas.
Fotosesijoje dalyvavo mano močiutė, kuriai greitai sukaks 80 metų.
Siekiame, kad kiekvienas, atėjęs pas mus, galėtų pasijusti laisva individualybe. Įsigilindami į kliento poreikius stengiamės padaryti tai, ką galime geriausiai.
– Nors esate jauna mergina, jau turite klestinį verslą. Iš kur tas verslumas?
– Nemanau, kad tai paveldėjau iš tėvų, – juk esu baigusi mokslus, susijusius su verslu. Jie nenuėjo perniek. Mano vyras Jonas Kriščiūnas (32 m.) verslu užsiima ne vienus metus, galbūt to išmokau iš jo.
Iš pradžių aš buvau tik teoretikė, baigusi su verslu susijusius mokslus. Mąstydavau racionaliai, piešdavau lenteles ir dėliodavau pliusus ir minusus, svarstydama, ar kas nors pavyks. O Jonas – praktikas, turintis ne vienus metus patirties versle, jis nesivadovauja teorija. Jis buvo tas žmogus, kuris drąsino mane ir ragino nebijoti.
Gyvename ir mokomės. Jeigu pradedi gilintis į aplinką ir stengiesi išgirsti reikalingus ir naudingus dalykus, gali tobulėti ir judėti į priekį.
– Lietuvoje nėra daug žmonių, ypač galinčių įpirkti dizainerių kurtus rūbus. Ar nebuvo baisu kurti verslą?
– Iš pradžių to nelaikiau verslu, tai buvo mano gyvenimo aistra. Nemaniau, kad tai išaugs į kažką, ką būtų galima pavadinti verslu. Dariau tai, kas man patinka, ir intuityviai jaučiau, kad žmonėms to reikia.
Mes visada esame lankstūs klientų atžvilgiu. Dažnai atėjusios nuotakos pasako, kokį maksimalų biudžetą gali skirti suknelei ar įvaizdžiui sukurti.
– Suknelės atrodo prabangios ir gerai pasiūtos, o ar kaina nesikandžioja?
– Vakarinės suknelės kaina prasideda nuo 200 eurų. Tokia suknelė dažniausiai būna minimalistinio stiliaus.
Vestuvinių suknelių kainos prasideda nuo 350 eurų. Tačiau jei suknelė iš labai prabangių nėrinių ar šilko, be abejo, kaina tampa didesnė. Viskas priklauso nuo dizaino, medžiagos ir kliento poreikių.
– Kuriate modernaus stiliaus vestuvines sukneles, o savo visai neseniai atšoktose vestuvėse vilkėjote suknelę, kuri yra artimesnė klasikiniam stiliui. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Man buvo įdomu paeksperimentuoti ir nustebinti ne tik save, bet ir draugus bei artimuosius, kurie mane yra įpratę matyti atrodančią kiek kitaip.
Man tai buvo savotiškas iššūkis: išlikti savimi, tačiau atrodyti kitaip. Nors mano vestuvinė suknelė buvo artima klasikiniam stiliui, joje buvo ir modernių detalių.
Savo vestuvinę suknelę kūriau labai ilgai. Dar vaikystėje kartkartėmis pasvajodavau, kaip ji turėtų atrodyti. Atrodo, kad ta vizija visada buvo galvoje, bet artėjant vestuvėms kažkas nutinka.
Nori, kad vestuvių diena būtų gražiausia tavo gyvenimo diena, tačiau tuo pat metu pradedi nerimauti, nervintis, sutrinki. Dabar atvirai galiu pasakyti, kad tikrai buvau sutrikusi, dėl to pasisiuvau ne vieną suknelę, o dvi.
Kai dabar būsimos nuotakos ateina pas mane, aš puikiai suprantu, kaip jos jaučiasi, nes išgyvenau tą patį jaudulį ir nerimą.
– Jųdviejų vestuvės su verslininku J.Kriščiūnu buvo lyg iš pasakos. Papasakokite apie jas.
– Tuokėmės tik bažnyčioje. Mes norėjome padaryti trumpą, bet efektingą šventę šeimai, bičiuliams ir sau.
Vestuves planavau aš, bet paskutinę dieną, kad man pačiai nereikėtų sužiūrėti, ar viskas vyksta taip, kaip numatyta, pagalbos ranką ištiesė vestuvių planuotoja Laura Vagonė. Ji vieną dieną buvo mūsų vestuvių koordinatorė.
Į vestuvių planavimą žvelgiau ne tik kaip į vestuvių dalį – kartu tai buvo ir mano organizuojamas renginys. Labai įdomi patirtis.
– Kaip praleidote saldųjį medaus mėnesį?
– Kadangi nesame visiški romantikai ir kelionėse mums įdomu pamatyti ne tik paplūdimius, bet ir šalies kultūrą, kelionę susidėliojome taip, kad joje vietos liktų ir romantikai, ir šaliai pažinti.
Vestuvių vakarą išskridome į Paryžių, kur vyko mūsų fotosesija. Iš Paryžiaus toliau traukėme Niujorko link, čia praleidome penkias dienas, o iš Niujorko keliavome į Havajus, aplankėme tris skirtingas salas.
Pabuvę Niujorke nuskridome į gana ramią Kauajo salą, čia romantiškai leidome laiką. Iš Kauajo salos patraukėme į kitą salą. Išsinuomojome automobilį ir daug keliavome, išnaršėme viską, o medaus mėnesio pabaigai pasirinkome Havajų sostinę Honolulu. Čia pamatėme vietos kultūrą, aplankėme daug įvairių vietų, nesėdėjome po palme.
– Kaip susipažinote ir kiek laiko liepsnoja jūsų meilė?
– Kartu esame trejus su puse metų. Atrodo, kad jau tada, kai mudu susipažinome, žinojome, jog kartu būsime amžinai, nebuvo jokių dvejonių. Nežinau, ar tikiu meile iš pirmo žvilgsnio, tačiau tikiu, kad kuo toliau, tuo labiau myliu Joną. Ilgainiui meilė stiprėja, juk kartu išgyvename tiek daug įvykių, emocijų.
Kartais žmonės sako, kad meilė iš pradžių būna stipriausia, o vėliau blėsta. Tokia meilė yra netikra. Jeigu randi savo žmogų, metams bėgant meilė tik auga.
– Kuo Jonas jus žavi?
– Jis labai panašus į mane. Galbūt tai keista, nes dauguma yra linkę tikėti, kad priešingybės traukia.
Aistra pažinti pasaulį, noras pasiekti kuo daugiau, tobulėti ir realizuoti save – tai artima mums abiem.
– Kokie jūsų santykiai: paremti harmonija ir nuosaikumu, o gal kaip tik juos pagyvina įsiplieskę konfliktai?
– Esame atviri ir nemėgstame nieko nutylėti. Jeigu iškyla problema, susėdame ir aptariame ją, nebijodami išsakyti, kas yra negerai. Nepaliekame neišspręstų problemų.
Neretai du žmonės iš šalies atrodo laimingi, tačiau vėliau paaiškėja, kad juodu pasuko skirtingais keliais, nes nemokėjo ar nenorėjo spręsti iškilusių nesutarimų. Labai svarbu kalbėti ir nekaupti neigiamų emocijų, nes vieną dieną įtampos burbulas gali sprogti.
– Kaip Jonas pakeitė jūsų gyvenimą?
– Mano gyvenimas tapo visavertis. Turiu artimą žmogų, kurį labai myliu. Kai gyveni vienas ar turi nevisaverčius santykius, visą laiką esi apniktas dvejonių, gali pasitarti su drauge ar mama, o kai turi vyrą, kuris yra ne tik tavo mylimasis, bet ir sielos draugas, viskas tampa kur kas paprasčiau. Jeigu kartais nežinai, kuriuo keliu pasukti, pasitarus jis gali nukreipti tave reikiama linkme.
– Kokioje šeimoje užaugote ir kokį šeimos pavyzdį jums teko matyti?
– Mano tėvai yra išsiskyrę. Nepaisant to, pagrindinis dalykas, kurį mačiau ir jaučiau augdama, yra meilė. Galbūt tai padarė įtaką mano pažiūroms.
Nuo tada, kai man suėjo šešeri, turėjau patėvį, kuris mane augino ir mylėjo. Lygiai taip pat mačiau tėčio pavyzdį – jis sukūrė laimingą šeimą su kita moterimi.
Svarbiausia, kad žmonės būtų laimingi, gyventų taikų ir harmoningą gyvenimą.
Kartais man būna keista ir liūdna, kai žmonės, nerasdami tarpusavio ryšio, bando laikytis susipančioję kažkokiais saitais ir mėgina suklijuoti sudužusios meilės šipulius.
Kartais tiesiog geriau viską baigti ir ieškoti laimės iš naujo. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tokiu atveju vaikai mato laimę, džiaugsmą ir meilę, o ne karštakošiškus konfliktus.
– Socialiniuose tinkluose, kur turite daugybę sekėjų, esate tituluojama stiliaus ikona. Ar pati save tokia laikote?
– Tokie žodžiai kaip „ikona“ ar „žvaigždė“, mano akimis, yra kvaili. Yra įvairiausio plauko žmonių, jie visi skirtingi. Svarbiausia, kad žmogus tai suvoktų ir nesistengtų tapti kuo nors kitu.
Nereikia bandyti lygiuotis į kitus – juk tai mūsų visuomenėje kelia pavydą, intrigas. Reikia mylėti save ir būti laimingam būnant savimi, nežiūrėti, ką daro tavo kaimynas.
– Negalima paneigti, kad jūsų stilius išties nepriekaištingas ir subtilus. Iš kur semiatės idėjų?
– Viskas, kas yra aplinkui mane, daro įtaką mano stiliui. Be abejo, stebiu ir mados tendencijas. Nereikia giliai kapstyti ir ieškoti dalykų, įkvepiančių kurti stilių, – pakanka tiesiog atsimerkti ir pažvelgti į aplinką, esančią šalia mūsų.
Nuvykus į kelionę gali įkvėpti pastatų architektūra ar pagyvenęs praeivis, kuris rengiasi praėjusio dešimtmečio rūbais.
– O kur pati ieškote aprangos, gal perkate dizainerių drabužius?
– Beveik visus drabužius siuvuosi pati. Parduotuvėje „Salt“ dažnai perku batus ir akinius. Mėgstu ir laisvesnio stiliaus drabužius.
– O jei nueitumėte į dėvėtų drabužių parduotuvę, galėtumėte rasti ką nors sau?
– Taip. Juk dauguma žmonių anksčiau būtent ten ir pirkdavo daug ką, kai dar nebuvo dabar visiems gerai žinomų parduotuvių ar vardinių drabužių. Anksčiau tai buvo bene vienintelė išeitis, nebent turėjai senelius ar tetas, gyvenančias užsienyje.
Jei neturėčiau „Mas 924“, galbūt dar ir dabar ten užsukčiau, tačiau dabar dažniau mane galima pamatyti audinių parduotuvėje.
Kartais nereikia turėti daug pinigų, kad gerai atrodytum.
– Turite pavydėtiną figūrą. Kokia paslaptis: dietos, sportas, sveika gyvensena, o gal palanki genetika?
– Manau, kad tai genetika. Sportuoju, tačiau nepavadinčiau savęs sporto maniake. Galbūt, kad tokia būčiau, man nepakanka laiko ir valios.
Man patinka sportas, kuris nereikalauja būti salėje ir lieti devynis prakaitus. Be abejo, kad palaikyčiau figūrą, kartais nueinu į salę, tačiau sportuoju su treneriu.
Vyras mane užkrėtė vandenlenčių sportu, o kai buvome Havajuose, plaukiojome banglente.
Nealinu savęs dietomis, tačiau jeigu galiu rinktis, valgyti žuvį ar mėsą, renkuosi žuvį. Savaitgaliais leidžiu sau valgyti viską, o paprastomis dienomis valgau tris kartus per dieną: pusryčius, pietus ir vakarienę. Užkandžiauti neturiu laiko. Tiesa, nesu saldumynų mėgėja.
– Kokių moteriškų silpnybių turite?
– Turiu didžiulę batų ir akinių kolekciją. Nors mano regėjimas geras, kartais nešioju akinius su dioptrijomis, nes tiesiog dievinu akinius.
– Ar dar liko svajonių, kurios netapo realybe?
– Visada galima norėti dar daugiau, bet aš džiaugiuosi turėdama tai, ką turiu. Mano svajonės yra paprastos ir žemiškos. Kai svajonės nerealios, kartais pamirštama, kad reikia padaryti tam tikrus dalykus čia ir dabar, kad galėtum ką nors pasiekti.
Dieną pradedu išsikeldama konkrečius tikslus ir taip judu link savo svajonių.
