Garsi psichologė ir buvęs modelis Aistė Jasaitytė-Čeburiak (35 m.) būtent ir akcentuoja kokybiško ir dėmesingo laiko savo vaiku svarbą. Be to, jos manymu, netgi paruošiamoji priešmokyklinė klasė – itin svarbus ar atsakingas laikotarpis tiek vaikui, tiek jo tėvams, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Į paruošiamąją klasę šiemet įžengs ir jos dukrelė Elzė (6 m.).
„Vaikas auga ir iš nerūpestingos vaikystės ruošiasi rimtesniam gyvenimo etapui, žinoma, jam tai yra nauja. Visada nauji dalykai kelia nerimą, gali kelti ir baimes. Dėl to su vaiku reikia iš anksto kalbėtis apie tai, kas jo laukia. Daug bendraujant, vaikas neįkrenta į nežinomybę. O paruošiamoji priešmokyklinė grupė tam ir skirta, kad vaikas, atėjęs į pirmą klasę, žinotų, kas jo laukia. Kuo vaikas geriau žino, su kuo jam teks būti, ką ir kaip veikti, tuo jis ramesnis. Tai savotiškas įvedimas“, – aiškino ji.
Todėl itin svarbu su vaiku atitinkamai dirbti ir tėvams. Kaip A.Jasaitytė-Čeburiak pataria, su savo atžala šiuo pereinamuoju laikotarpiu reikėtų kalbėtis apie jo būsimas pareigas mokykloje, darbotvarkę, pamokų trukmę ir panašius dalykus.
Žinomos moters dukra paruošiamosios klasės nesibaimina, mat dar metams liks toje pačioje mokymo įstaigoje, tame pačiame darželyje.
„Ji jau pažįsta ir kai kurias raides ir moka skaičius. Pamažu vyksta nuoseklus ugdymas, tad darželyje auklėtojos moko ir savaitės dienų, ir mėnesio dienų, ir metų laikų. Kitaip tariant, viskas – žingsnis po žingsnio. Žinoma, ir namie kalbamės, ko ji mokosi, ką veikia mokykloje, kas ją domina. O ją domina viskas, kas susiję su jos raida. Tai yra mūsų pokalbių temos“, – šypsojosi Aistė.
Jai labai svarbu, kad dukra nuo pat pradžių išmoktų mėgautis mokslu, o ne jo bijoti.
„Yra patarlė, kad mokslo šaknys karčios. (Juokiasi). Nesinori vaikui sudaryti tokio įspūdžio apie mokyklą. Kaip tik kalbame, kad tai yra smagu, kad mokykloje yra draugų, galima bendrauti, kad mokomasi ir socialinio gyvenimo, buvimo tarp kitų žmonių“, – pasakoji A.Jasaitytė-Čeburiak.
Moteris džiaugiasi, kad jos dukra žino savo atsakomybes ir stengiasi jų nepamiršti: visada prisimena, ką reikia nusinešti pamokoms, ką padaryti. Mamai lieka tik palaikyti ir skatinti Elzės idėjas. Ji sako, kad labai svarbu atliepti į vaiko poreikį ir nenuvertinti vaiko idėjų, jas vertinti rimtai.
„Kai ji prašo pagalbos, visą laiką stengiuosi padėti. Manau, kad labai svarbu vaiką išmokyti nebijoti prašyti pagalbos, nebijoti kreiptis ir į mokytoją. Taip pat, kad nebijotų dalintis įspūdžiais namie. Tėvams reikia būti pakankamai sąmoningiems, domėtis vaiko gyvenimu mokykloje. Kad jis įprastų ir turėtų įprotį dalintis kasdienybe: ką tenka išgyventi, kas buvo slogaus, kas labiausiai įsiminė iš tos dienos. Kalbinti visą laiką. Tėvai yra pirmieji autoritetai ir pirmieji žmonės, kurie vaikui parodo, neša žinią apie pasaulį. Jei žinia apie pasaulį nešama su nerimu, tai dažniausiai nerimą perima ir vaikai, – aiškino garsi psichologė. – Labai svarbu dalyvauti mokykliniame gyvenime. Nėra taip, kad vaikas išėjo į mokyklą ir daugiau manęs tai neliečia. Reikia vaikui parodyti, kad jo gyvenimas ir išgyvenimai yra įdomūs. Nes mokykla ir yra tikras gyvenimas. Vaikai galiausiai įpranta prie domėjimosi, tad patys pradeda pasakoti ir dalintis įspūdžiais. Be to, reikia vaikui leisti jaustis, kad jis pats kuria ir daro, nedaryti užduočių už jį“.
Prieš rugsėjo 1-ąją A.Jasaitytė-Čeburiak su dukrele įprastai skiria laiko pasiruošti tam, ko reikalauja ugdymo įstaiga: nusipirkti pieštukų, spalvoto popieriaus, drožtuką ar panašių dalykų. Elzei šis procesas labai patinka, mat pati gali rinktis, o mamai smagu, nes gali dukrai suteikti galimybę sprendimus priimti pačiai. Taip vystomas atsakomybės jausmas.
