Vaikystėje Ana gyveno tik su mama, kuri dirbo mokytoja. A.Procenko žino, ką reiškia neturėti pinigų. Tad šiandien ji puikiai supranta pinigų vertę.
„Mano vaikystė buvo labai sudėtinga. Tėtis mamą ir mane, vienturtį vaiką, paliko. Buvo toks etapas, kad mudvi su mama neturėdavome ką valgyti... Aš valgydavau bulves, o mama gerdavo arbatą vietoj pietų. Tikrai žinau, ką reiškia mokykloje kitoms mergaitėms pavydėti gražesnio megztinio ar tobulos šeimos modelio, kurio aš niekada nemačiau“, – prisimena A.Procenko.
Ana užaugo Klaipėdoje – čia praleido 25 metus. Vizažistė visada turėjo menininkės gyslelę ir baigusi mokyklą svajojo išvykti studijuoti į Vilniaus dailės akademiją, tačiau tąsyk ją sustabdė mama.
Moteris nusprendė krimsti verslo mokslus tarptautiniame Klaipėdoje esančiame LCC universitete ir jau antrame kurse gavo puikų darbo pasiūlymą tarptautinėje įmonėje, kur per trumpą laiką sugebėjo pakilti iki vienos su chemijos pramone susijusios įmonės direktoriaus dešinės rankos.
„Turėjau stabilias pajamas, kurios galėjo tik augti, bet supratau, kad praeis penkeri metai, o aš ir toliau sėdėsiu prie kompiuterio ir auginsiu užpakalį. Taigi kai man suėjo 25-eri, atėjo suvokimas, kad gyvenu ne tokį gyvenimą, kokio norėjau.
Sykį buvau padovanojusi profesionalią fotosesiją savo buvusio vaikino sesei. Kai ją dažė ir fotografavo, buvau šalia. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau, kaip profesionaliai dažoma. Tas kartas įstrigo mano galvoje ir mintys dar ilgai nepaleido. Tada ir supratau, kad tuometis mano gyvenimas – ne mano“, – prisimena ji.
Ana pradėjo ieškoti vizažo mokyklų Vilniuje. Nepabūgusi viską metė ir išvyko į Vilnių. Pradėjo lankyti paskaitas, bet netrukus išgirdo baisią žinią: jai nugaroje aptiktas auglys. Tiesa, nepiktybinis.
„Vilnius man buvo naujas miestas, kurio gerai nepažinojau. Tai buvo metai, kupini streso. Kai įstojau į vizažo mokyklą, po dviejų ar trijų savaičių man rado auglį.
Jį išoperavo, tačiau tai buvo kirtis mano psichologinei ir fizinei būsenai. Po operacijos praėjus dviem ar trims dienoms kibau į mokslus. Iš Klaipėdos atvyko mama, ji kiekvieną rytą mane už parankės nuvesdavo į mokyklą.
Mokantis man sekėsi vidutiniškai, tikrai nebuvau pati gabiausia mokinė. Pamenu, jog niekad negalėdavau suvokti, kaip su kūno spalvos šešėliais galima padaryti taip, kad jie matytųsi. Kur kas geriau man sekėsi dalykai, kuriems reikėjo kūrybiškumo“, – pasakojo Ana.
Po kelių studijų mėnesių jos mokytoja ir viena makiažo pradininkių Lietuvoje ją rekomendavo serialų kūrėjams, kad dažytų serialų herojus.
„Ko gero, ji manyje įžvelgė labai didelį ryžtą ir norą. Buvau labai užsidegusi, tai įrodė ir faktas, kad iš karto po operacijos kibau į mokslus. Galite įsivaizduoti, kokius skausmus patiria žmogus, kuriam išpjauna auglį iš nugaros. Man būdavo velniškai sunku išsėdėti penkias valandas, išstovėti – irgi.
Galbūt kas nors būtų spjovęs į viską ir pasakęs, kad sveikata svarbiau. Tačiau tuo metu sveikata man nebuvo svarbiausia. Žinojau, kad mano gyvenimas bėga, turiu jį susikurti, nenorėjau švaistyti laiko vėjais, nes keletą metų praradau dirbdama ne man skirtoje srityje“, – teigė jauna moteris.
Maždaug dvejus metus, kai atrado grožio sritį, Ana, kaip pati sako, arė dienomis ir naktimis. Ir nesvarbu, už atlygį ar ne. Jos pajamos leido tik pragyventi, bet ne daugiau. Klaipėdietė visą save skyrė profesijai ir džiaugiasi, kad atrado save.
– Ko reikia jaunai moteriai, turinčiai užsidegimą, bendrą grožio sampratą, kad ji taptų gera ir žinoma vizažiste?
– Iš savo kabineto išleisti moterį visiškai laimingą. Neužtenka jos gražiai padažyti. Reikia mokėti bendrauti, suprasti, koks jos estetinis pojūtis, kaip ji jausis išėjusi.
– Kaip atrodo įprastinė jūsų diena darbe, ar į darbą privalote ateiti tam tikru laiku?
– Nuo darbo, kuriame egzistuoja taisyklės, aš bėgau.
Būti uždarytai vienoje patalpoje man – labai didelis iššūkis. Aš galiu tai daryti, bet tada nejaučiu gyvenimo malonumo.
Gyvename vieną kartą, tad reikia gyventi taip, kad būtum laimingas ir kad aplinkiniai užsidegtų pamatę ugnelę tavo akyse.
Dabartiniame mano darbe nėra jokių laiko limitų. Darbo grafiką kuriu pati, be abejo, kad galėčiau tai sau leisti, turėjau nueiti netrumpą kelią.
– Kaip manote, ar svarbu mokėti nubrėžti aiškią ribą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo?
– Asmeninis gyvenimas būtinas vien tam, kad būtum laimingas. Šalia esantis žmogus turi suprasti, su kokios profesijos žmogumi jis draugauja. Šiurkščiai tariant, krovinių išvežiotojas vizažisto tikrai nesuprastų: nuolatinio bendravimo su kitais žmonėmis, naktinių filmavimų.
– Kokios yra Lietuvos žvaigždės jūsų akimis?
– Kartais visiškai nesitiki, kad viena ar kita žvaigždė – tokia puiki asmenybė. Kartais būna taip, kad su jomis labai susidraugaujame, jos tampa nuolatinėmis klientėmis.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Esu turėjusi ir nemalonių atsitikimų.
Būna tokių žmonių, kurie negatyvūs visur ir visada. Jie gali eidami petimi pastumti tave, bet jiems tai atrodys normalu.
Kai įgavau daug darbo patirties ir pasitikėjimo savimi, klientui leidžiu suprasti, kad esu profesionalė, tad niekada gyvenime nebuvau sulaukusi neigiamų replikų dėl atlikto darbo. Turiu savo patirtį, nuomonę ir įsivaizdavimą, makiažo stilių. Jei klientai mane pasirenka, jie žino, ko tikėtis.
– Ne paslaptis, kad vizažistų šiandien apstu. Kaip pavyksta atlaikyti didėjančią konkurenciją?
– Nežinau, iš kur šis posakis: iš pradžių tu dirbi dėl vardo, o vėliau vardas – dėl tavęs. Nenoriu perspausti, suprantu, kad tikrai dar turiu kur kilti, tačiau dabar mano gyvenime yra tas etapas, kai pradeda dirbti vardas.
– Ar dažnai eidama miestu atkreipiate dėmesį į merginų daromas makiažo klaidas?
– Mano akys tas klaidas mato. Mėgstu stebėti žmones: jų elgseną, laikyseną, aprangą, manieras.
- Ko reikėtų 18-ikos metų mergaitei, turinčiai užsidegimą, bendrą grožio sampratą, kad ji taptų gera ir žinoma vizažistė?
– Apie tai yra naujasis mano ir mano buvusios mokinės, o dabar jau vizažistės Kristinos Busilaitės projektas. Šiame projekte dalinsimės asmenine patirtimi. Aš noriu išdėstyti savo griežtą poziciją apie vizažą Lietuvoje. Esu dirbusi įvairiose srityse: teatruose, koncertuose, kine, fotosesijos, televizijos laidos ir t.t. Aš turiu ir noriu, ką pasakyti.
Šiuo metu mūsų projektas pasiekiamas internetiniame puslapyje, o vėliau, jei viskas klosis gerai, plėsimės toliau. Esame parengę ir filmuotos medžiagos. Noriu, kad šio projekto metu užvirtų karštos diskusijos.
Dažnai jaunos merginos save įsivaizduoja konkrečiose srityse, tarkime, televizijos projektuose, tačiau jos, ko gero, nepagalvoja, kad iki to reikia nueiti ilgą kelią. Mūsų projekte bus pateikiama daug naudingos informacijos tokioms merginoms.
– Esate ne tik vizažistė, bet ir modelis. Kaip juo tapote?
– Modelio darbas yra nuostabus. Į modelių pasaulį įsisukau tik atvykusi į Vilnių. Tuometis mano širdies draugas paėmė mane už rankos ir nusivedė į modelių agentūras, kuriose išgirdau, kad šiam darbui jau esu per sena... Tiesa, tuo metu man buvo 25 metai. Per sena, tai per sena, pagalvojau.
Po to pradėjau dirbti su vizažu. Mane pastebėjo fotografai. Ir vieną kartą fotografas Vilmantas Žilinskas pasiūlė man viršelio fotosesiją vestuvių žurnalui. Po truputį pradėjo kauptis mano darbų aplankas. Vis pakviesdavo tai viena dizainerė, tai kita.
Ironiška, bet staiga tapau ne per sena. Turiu gerą agentūrą Maltoje. Mano, kaip modelio, patirtis prasidėjo tada, kai jau buvau gana subrendusi. Neseniai teko lankytis Kinijoje. Mano nuotraukos buvo kitokios nei kitų 30 merginų.
– O kokia jūsų geros figūros paslaptis: genai, dietos, sportas?
– Turiu pripažinti, kad prieš atvykdama į Vilnių tikrai buvau gerokai stambesnė. Atvykus į sostinę pasikeitė mano supratimas apie kokybišką maistą. Dabar suprantu, kad bulvių vakare geriau nevalgyti. Išmokau maitintis sveikai ir išvengti papildomų kalorijų, kurių, beje, niekada neskaičiuoju.
Kiekvienas mano rytas prasideda nuo stiklinės šilto vandens ir avižinės košės, pietums valgau mėsą ar žuvį su daržovėmis, o vakarienei mėgstu gaminti varškės apkepą. Tikrai nesu smulkių kaulų moteris, kuri gali kimšti viską ir nestorėti.
Tačiau prisipažinsiu – kai būna sunku, valgau traškučius.
– Dažnai užplūsta niūrios nuotaikos?
– Esu labai jautrus žmogus, visus nuopuolius išgyvenu labai stipriai. Nemoku reaguoti ramiai. Man reikia laiko, kad atsigaučiau.
Visai neseniai išgyvenau tokį įvykį, po jo man iškrito pusė plaukų... Tačiau dabar labai daug dirbu su savimi, stengiuosi ugdyti save, nepasiduoti blogoms emocijoms.
– Kokius reikalavimus keliate vyriškos lyties atstovams?
– Vyras turi atsikelti su mintimi, kad nori padaryti laimingą šalia jo esančią moterį. Moteris yra pagrindinis emocijų šaltinis namuose.
Jei moteris bus laiminga, laimingi bus ir kiti šeimos nariai.
Vyras moteriai turi būti ne tik tvirtas užnugaris, bet ir mylimasis, meilužis, suprantantis jos kaprizus ir galbūt nekreipiantis į juos dėmesio. Jei vyrui ir moteriai pavyksta sukurti gerą tarpusavio aurą, moteris gali atiduoti jam trigubai, o gal net penkiagubai.
– Ką patartumėte moteriai, kuri nori būti laiminga, tačiau jai tokiai būti nepavyksta?
– Pirmiausia reikia gerai suprasti save. Reikia mokėti priimti save tiek išoriškai, tiek dvasiškai. Reikia atsakyti sau į keletą klausimų: kokia asmenybė esi, kaip su tavimi reikia bendrauti draugams, artimiesiems, antrajai pusei, ką nori veikti gyvenime, kas tave „veža“.
Labai svarbu, ką duodi žmonėms, kokią energiją spinduliuoji.
