Tikriausiai nei vienam nekilo klausimas, kuri mergytė yra Irūna Puzaraitė-Čepononienė, o kuri – jos sesė Ineta Žvagulienė. Abiejų mergaičių akys pačios kalba už save – Irūna kairėje.
Prie nuotraukos ji pridėjo daug širdelių. Irūna su seserimi visada buvo geriausios draugės. O „Lietuvos ryto“ žurnalui „Stilius“ seserys yra papasakojusios, kaip jos sutarė vaikystėje.
– Kaip sutarėte vaikystėje? Ar pešdavotės, kaip spręsdavote nesutarimus?
Irūna: Oi... muštynės mums patikdavo! Ineta buvo tikras kiemo vaikas, o aš tuo metu spaudydavau „Yamaha“ klavišus ir dainuodavau, todėl ir malkų gaudavau dažniau. Ne kartą pešėmės ir mokykloje – pamenu, per anglų pamoką susimušėme prieš visą klasę. Esu turėjusi mėlynę po akimi, ir sesei esu užvožusi. Ir apsispjaudydavome, ir apsispardydavome, ir apsikandžiodavome... O kai nerasdavome dėl ko muštis, rengdavome bokso varžybas! Aiškindavomės, kuri stipresnė.
Ilgą laiką mokykloje sėdėjome viename suole, miegojome vienoje lovoje, kartu lankėme „O lia lia“ chorą – nuolat nuo ryto iki vakaro būdavome kartu. Pavargdavome viena nuo kitos, tuomet ir kildavo peštynės. Užtat dabar turime ką prisiminti ir iš ko pasijuokti.
Ineta: Skundikės nebūdavome, bėdas pačios ir išspręsdavome. Prasidėjo „Mokinukių“ veikla, daug koncertuodavome, repetuodavome – pavargdavome ir pešdavomės.
– Kokį seserišką prisiminimą turite iš vaikystės, kai didžiavotės viena kita?
Irūna: Pamenu, kai sesei dariau Užgavėnių kaukę. Ji ant galvos užsimovė kojinę, o aš turėjau iškirpti akis. Nesugalvojome, kad kirpti reikia nuėmus kojinę... Kerpu, o Ineta tik strykt! Truputį įkirpau į akies voką... Nesididžiavau savimi, išsigandau. Dabar ši istorija mums juokinga, o Inetai ją primena mažas randelis.
Ineta: Mums tuomet buvo gal 5–6 metai! Skaudėjo sužeistą voką, bet dabar džiaugiamės, kad viskas baigėsi laimingai ir ta banditės kaukė kelia juoką. Dar pamenu, kaip auginome kačiukus – tuos, kurie ant karklų išsprogsta pavasarį. Mums buvo gal treji ar ketveri metai, prisirinkome tų kačiukų, sudėjome į saldainių dėžutes, pripylėme vandens, pieno, pridėjome duonos ir laukėme, kol užaugs tikri kačiukai. Maitinome, girdėme, bet nesulaukėme.
