Tikriausiai nei vienam nekilo klausimas, kuri mergytė yra Irūna Puzaraitė-Čepononienė, o kuri – jos sesė Ineta Žvagulienė. Abiejų mergaičių akys pačios kalba už save – Irūna kairėje.
Prie nuotraukos ji pridėjo daug širdelių. Irūna su seserimi visada buvo geriausios draugės. O „Lietuvos ryto“ žurnalui „Stilius“ seserys yra papasakojusios, kaip jos sutarė vaikystėje.
– Kaip sutarėte vaikystėje? Ar pešdavotės, kaip spręsdavote nesutarimus?
Irūna: Oi... muštynės mums patikdavo! Ineta buvo tikras kiemo vaikas, o aš tuo metu spaudydavau „Yamaha“ klavišus ir dainuodavau, todėl ir malkų gaudavau dažniau. Ne kartą pešėmės ir mokykloje – pamenu, per anglų pamoką susimušėme prieš visą klasę. Esu turėjusi mėlynę po akimi, ir sesei esu užvožusi. Ir apsispjaudydavome, ir apsispardydavome, ir apsikandžiodavome... O kai nerasdavome dėl ko muštis, rengdavome bokso varžybas! Aiškindavomės, kuri stipresnė.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Ilgą laiką mokykloje sėdėjome viename suole, miegojome vienoje lovoje, kartu lankėme „O lia lia“ chorą – nuolat nuo ryto iki vakaro būdavome kartu. Pavargdavome viena nuo kitos, tuomet ir kildavo peštynės. Užtat dabar turime ką prisiminti ir iš ko pasijuokti.
Ineta: Skundikės nebūdavome, bėdas pačios ir išspręsdavome. Prasidėjo „Mokinukių“ veikla, daug koncertuodavome, repetuodavome – pavargdavome ir pešdavomės.
– Kokį seserišką prisiminimą turite iš vaikystės, kai didžiavotės viena kita?
Irūna: Pamenu, kai sesei dariau Užgavėnių kaukę. Ji ant galvos užsimovė kojinę, o aš turėjau iškirpti akis. Nesugalvojome, kad kirpti reikia nuėmus kojinę... Kerpu, o Ineta tik strykt! Truputį įkirpau į akies voką... Nesididžiavau savimi, išsigandau. Dabar ši istorija mums juokinga, o Inetai ją primena mažas randelis.
Ineta: Mums tuomet buvo gal 5–6 metai! Skaudėjo sužeistą voką, bet dabar džiaugiamės, kad viskas baigėsi laimingai ir ta banditės kaukė kelia juoką. Dar pamenu, kaip auginome kačiukus – tuos, kurie ant karklų išsprogsta pavasarį. Mums buvo gal treji ar ketveri metai, prisirinkome tų kačiukų, sudėjome į saldainių dėžutes, pripylėme vandens, pieno, pridėjome duonos ir laukėme, kol užaugs tikri kačiukai. Maitinome, girdėme, bet nesulaukėme.