Keliauti į Centrinėje Amerikoje esančią šalį Asta su vyru Antonio Meschino (58 m.) nusprendė susipažinusi su Gvatemalos ambasadoriumi Francisco Roberto Grossu Hernandezu-Krameriu, reziduojančiu Stokholme, bet akredituotu ir Lietuvai.
Po įkvepiančio jo pasakojimo apie spalvingą šalį Meschino ėmė ieškoti informacijos apie šią šalį internete ir rado... Antigva Gvatemalos mieste gyvenančią gidę Liną Kuliešiūtę. Lietuvė kruopščiai sudėliojo atostogų planą, tad Asta su vyru susikrovė lagaminus ir savaitei išskrido į majų kultūros širdimi vadinamą Gvatemalą.
Asta šypsosi, kad jiems labai pasisekė, jog nuvyko į Gvatemalą per Velykų savaitę. Turistų tuomet šioje šalyje gerokai daugiau, tačiau pamatyti vaizdai palieka neišdildomą įspūdį, mat visą ikivelykinę savaitę šioje šalyje vietiniai dalyvauja religinėse procesijose.
Svarbiausia ir didžiausia procesija vyksta Verbų sekmadienį. Ją Meschino stebėjo UNESCO saugomame Antigva Gvatemalos mieste.
Visą dieną iš dažytų medžio drožlių, gėlių, vaisių, pupelių, kukurūzų bei kitokio derliaus ant gatvių grindinio kuriami įspūdingi kilimai, kuriais eina procesijos dalyviai.
„Kilimai daromi visą dieną skirtingose miesto dalyse laukiant procesijos, kuri žengs per jų kūrinį. Perėjus procesijai iš to grožio nieko nelieka. Sumindytas kilimas iškart iš gatvės išvalomas. Tad kelių valandų kūryba labai greitai atsiduria šiukšlių mašinose“, – pasakojo A.Meschino.
Ne ką mažesnį įspūdį jai paliko ir pačios religinės eitynės, kuriose dalyvauti – didžiulė garbė.
„Visas miestas susibūręs gatvėse. Išdidžiausiai žengia violetiniais apsiaustais vilkintys vyrai, jie – procesijos nešėjai, susimokėję už dalyvavimą pinigus kaip auką. Ant platformos nešdami Jėzaus Kristaus atvaizdą jie prašo nuodėmių atleidimo. Šie vyrai nuolat keičiasi, nes norinčių daug. Procesijos priekyje eina romėnais apsirengę tikintieji, nešantys atvaizdus su 12 Kristaus kančios stotelių. Procesijos gale eina orkestras su dirigentu. Tačiau didžiausią įspūdį paliko moterų lydima procesija, žengusi po vyrų. Juodomis skaromis apsigaubusios moterys vilki baltas palaidines, segi juodus sijonus. Jų nešama platforma – su Mergelės Marijos atvaizdu, ji mažesnė, lengvesnė, tačiau vaizdas pribloškia“, – pasakojo A.Meschino.
Tiek vyrai, tiek moterys procesijos priekyje turi vadinamąjį vairininką – garbingą miesto žmogų, kuris padeda neišklysti iš kelio bei ritmo, mat tikintieji žingsniuoja du žingsnius į priekį ir vieną atgal.
„Atrodo, jog visa procesija tarsi linguoja“, – įspūdžiais dalijosi verslininkė.
Tokia procesija per visą miestą keliauja net 10 ar daugiau valandų.
Kituose miesteliuose matytos procesijos nebuvo tokios įspūdingos, tačiau visur buvo klojami vienas už kitą išradingesni medžio drožlių ir gamtos gėrybių kilimai.
Neišdildomą įspūdį A.Meschino paliko ir senosios majų piramidės Tikalyje. Čia buvo filmuojamas ir filmas „Žvaigždžių karai“.
Kad pasiektų Peteno regiono džiunglėse esantį neįtikėtino dydžio senąjį majų miestą, Meschino teko skristi lėktuvu. Tikalis, religinis majų centras, klestėjo iki X amžiaus. Naujausi archeologiniai duomenys rodo, jog Tikalyje prieš miesto žlugimą galėjo gyventi 200 tūkstančių žmonių. Subtropinės džiunglės uždengė didžiąją dalį miesto. Tik nedidelė dalis Tikalio – vos 15 procentų – atkasta ir rodoma turistams.
Įspūdingą kompleksą sudaro keturios piramidės, karalių rūmai bei šventyklos. Senieji majų miestai būdavo sudaryti iš piramidės, šventyklos ir aukuro tarp jų.
„Į Tikalio piramides lipome Didįjį penktadienį, tad su mumis lipo ir daug vietinių žmonių. Jiems tai šventa vieta, į kurią atkeliauja, jei išgali, bent kartą per metus su visa šeima. Nulipę jie piramidžių papėdėje surengia tradicinę šeimos iškylą“, – pasakojo A.Meschino.
Į piramides Meschino lydėjo vietinis gidas Erikas, gimęs šiose džiunglėse. Tipiškos indėniškos išvaizdos vyras verslininkus supažindino ir su džiunglių gamta. Beždžionių garsą pamėgdžioti mokantis Erikas nustebino turistus išleidęs didžiulei beždžionei tinkantį garsą, kurį, pasirodo, džiunglėse skleidžia gana mažos vietinės bendžionėlės.
Erikas svečiams iš Lietuvos parodė ir turistų beveik nelankomą Jashos (Yaxha) archeologinį parką, kuriame atidengta vos penki procentai senovinių pastatų, ir nuplukdė į salą, kurioje, anot legendos, nykštukai saugojo majų valdovų turtus. Iš tiesų šioje saloje majai atlikdavo aukojimo apeigas.
„Majai ant aukurų aukodavo viską, ką turėdavo geriausia: geriausius gyvulius ir geriausią derlių. Mane sužavėjo mintis, kad aukodami jie ne prašydavo, o dėkodavo už tai, ką turi“, – pasakojo Asta.
Majų kultūra labai paslaptinga. Daug jų miestų neatidengta, nes trūksta tam lėšų. O rašytinių šaltinių apie jų papročius ir gyvenimą iki X amžiaus beveik neišlikę.
„Gvatemala yra nuostabaus grožio ir labai spalvinga šalis. Ir žmonės yra viena iš jos grožybių“, – patikino A.Meschino.
Gvatemaloje šalia metisų gyvena dar 23 etninės grupės, daugiausia majai. Ir nors sostinė Gvatemala alsuoja su senove susipynusiu modernumu, visi Meschino aplankyti mažesni miesteliai labiausiai žavėjo senovinės kultūros puoselėjimu.
„Visos Antigva Gvatemalos ir aplinkinių miestelių moterys pasipuošusios savo regionui būdingais apdarais. Iš rankomis siuvinėtos palaidinės raštų gali atpažinti, kuriai majų bendruomenei moteris priklauso.
Tai unikalus reginys akims, ties kiekviena moterimi sustoja žvilgsnis“, – žavėjosi Asta, į Lietuvą parsivežusi ir vietinę palaidinę, ir rankinę.
