Kaip pasakojo Erika, iki šiol šios šventės ji nesureikšmindavo ir reaguodavo labai ramiai. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau ėmė galvoti, kad gimtadienis – tik kartą per metus, o visas svarbias šventes juk reikia švęsti.
„Gimtadienis skirtas svarbiems gyvenimo taškams susidėlioti ir, kaip aš sakau, tikrumą atsijoti nuo melo. Kiekvienas gimtadienis sudėlioja tam tikrus taškus“, – dėstė E.Vitulskienė.
Erika šyptelėjo, kad nebūtinos didelės šventės, užtenka susėsti pievoje ir išgerti puodelį kavos, kuris bus gerokai tikresnis už puotų dirbtinumą.
29-asis gimtadienis – paskutinis žingsnis iki ketvirtosios dešimties. Apie tai svarsto ir E.Vitulskienė, sakydama, kad pastaruosius metus praleido giliuose apmąstymuose.
„Atvirai sakant, man jau depresija. (Juokiasi.) Labai bijau trisdešimtmečio, daug apie jį galvoju. Supratau, kad trisdešimtmetis yra tas atsvaros taškas, kurį dedi ant svarstyklių ir žiūri: ką padarei, ko nepadarei, ką dar reikia nuveikti. Imi suvokti save labiau kaip asmenybę, turi daug įvairios patirties. O jei dar jos nėra, jau reikėtų pradėti semtis, nes 30 – jau ketvirtoji dešimtis. (Juokiasi.) Man šie metai buvo gana sunkūs, nes daug apie tai galvojau, dėjausi atskaitos taškus“, – atviravo ji.
Apžvelgdama praėjusius metus Erika sako, kad pasidžiaugti išties turi kuo. Šalia – mylimas ir mylintis vyras ir du padaužos berniukai, gyvenimą nuspalvinantys visa spalvų palete. Apsvarstymų etape E.Vitulskienė mažai galvojo tik apie viena – dovanas. Jų, kaip ir pačios sukakties, moteris nėra linkusi sureikšminti.
„Svarbiausia man žmonių tikrumas, ryšys su jais. Kai atsiranda šeima, vaikai, kartu ir kiti prioritetai, ir kiti siekiai, tada pamatai, kad su tam tiktais žmonėmis tau ne pakeliui. Ypač stengiuosi vengti neigiamų emocijų, neigiamos žmonių reakcijos. Jeigu ne vyras, tikrai išmesčiau televizorių. (Juokiasi.) Jame – daug negatyvo“, – prisipažino Erika.
Sau moteris kol kas linki tik vieno – kad dar bent kelias dešimtis metų neišblėstų meilė sportui. Veikli mama sako, kad ją visą gyvenimą lydi daugiau ar mažiau aktyvi sportinė veikla. Jos stengiasi neapleisti ir dabar, nors tai ganėtinai sunku, kai augini du mažamečius vaikus.
„Viską suderinti be galo sunku. Kai nenueinu sportuoti, kartais graužiu save. Stengiuosi ištaikyti laiką, kol vaikai dar miega. Dažniausiai tai būna labai anksti ryte. Tiesiog manau, kad kai žmogus nori, gali ir didžiausius tunelius iškasti, ir kalnus nuversti. Gyvenime juk matome daugybę tokių pavyzdžių. Tereikia mokėti pasisemti iš jų pozityvumo“, – pasakojo E.Vitulskienė.
Vos prieš savaitę visa Vitulskių šeima viešėjo Turkijoje, čia mėgavosi tiesiog buvimu kartu, jaukiu poilsiu ir vidine ramybe.
„Buvome girdėję, kad su vaikais Turkijoje – rojus, tačiau viešėjome ten pirmą kartą. Ir nelikome nusivylę. Atostogaudama supratau viena – kad kiekvienam naudinga pabėgti nuo rutinos ir tiesiog leisti sau pailsėti. Anksčiau per atostgas vis tiek prisėsdavau prie nebaigtų darbų, skirdavau laiko sportui ir, kaip mėgdavau sakyti, reikėdavo papildomų atostogų, kad atsigaučiau nuo praėjusių atostogų. O per šią savaitę nieko nedariau: ilsėjausi, skaičiau, labai atsipalaidavau“, – atostogų įspūdžiais dalijosi Erika.
Erika prasitarė: kaip būtų buvę gerai, jei būdama 16-os būtų turėjusi dabartinį suvokimą apie gyvenimą.
„Deja, matyt, toks gyvenimas, kad reikia įgyti patirties, sutikti tam tikrų žmonių. Ačiū Dievui, kuris atsiuntė man daugybę gerų žmonių. O jei atsiuntė nekokius, jie mano gyvenime užsibuvo labai trumpai, ir tuo aš labai džiaugiuosi“, – prabėgusius metus apžvelgė Erika.
