Gruodžio 1-ąją dvynukai atšventė pirmąjį gimtadienį, kurį Katažina su Deivydu organizavo tik šeimos narių ir artimų bičiulių rate. Šventė suplanuota ramiai, be didelio jaudulio, tačiau, kaip juokaudama sako Katažina, – su lengvo šoko prieskoniu, kad taip greitai pralėkė pirmieji metai!
Energijos užtaisu vadinama atlikėja pripažįsta, kad dvynukams išvydus pasaulį gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. O tiems, kurie sakys, kad ji – dar viena išprotėjusi supermamytė, Katažina turi išties paprastą atsakymą: „Kol nesusilaukiau savo vaikų, taip pat maniau, ko čia skubėti namo, kokios tos mamos nuobodžios, niekur nenori ištrūkti? O dabar pati tokia! Esu mama ir laikas su vaikais man pats maloniausias“, – šypteli atlikėja.
Prisimindama gimdymo dieną Katažina nesuvaldė užplūdusių emocijų. Ašaros akyse pasakė kur kas daugiau nei žodžiai.
– Katažina, pirmieji metai būnant mama praėjo išties greitai. Kuo šis gimtadienis ypatingas?
– Kiekviena mama ar tėtis pasakys, jog vaikai auga taip greitai, kad nepastebėsi, kai jau teks leisti į pirmą klasę. Laikas bėga išties greitai, todėl dabar bijau ir nenoriu praleisti nė vienos svarbios akimirkos. Kai tenka kur nors išeiti ar išvažiuoti į koncertą, mano širdis visada lieka su jais namuose. Kiek paaugus vaikams dabar jau pastebiu, kad išvažiavusi pagalvoju, gal praleidžiu kokį pirmą kartą, kurių mūsų kasdienybėje ypač padaugėjo.
Atsiprašau už tokį atvirumą, bet prieš pat gimtadienį mes jau išmokome atsisėsti ant puodo. Bet tokios smulkmenos tėvų kasdienybėje – maža šventė. Dabar tie pirmieji kartai – patys svarbiausi.
– Kaip turbūt ir pirmieji mažųjų žingsniai?
– Kol kas dar nelabai pavyksta, bet jau bando. Donatukas jau visai neblogai prisilaikydamas eina, patys vieni – dar ne. Bet, kaip mes juokiamės, čia jau ne savaičių, o dienų klausimas. Namuose turime ir naujų pramogų, nes abu mažieji pamėgo rungtyniauti. Grįžti namo, ir jie abu rungtyniauja, kuris pirmas atropos. Jau prasidėjo šiek tiek pavydo scenų, nes vieną pasiimi, kitas ne taip greitai spėja priropoti, žiūrėk, jau ašaros. Na, tokių emocijų nenupasakosi. (Juokiasi.)
Pastebėjau, kad dabar ir pati jau visiems sakau: pagimdysit – suprasit. Žodžiai neperduos nei nėštumo džiaugsmo, nei bendravimo su vaikais emocijų. Banaliai, kaip kokia močiutė galiu pasakyti, kad patyrus visas šias emocijas negaila būtų ir numirti. (Juokiasi.)
– Kalbate su tokiu užsidegimu, kad, rodos, emocijos tiesiog kunkuliuoja. Tačiau tikiu, kad per tuos metus pasikeitė ne tik gyvenimo režimas, bet ir jūs. Ką šie metai suteikė jums pačiai?
– Nedaugžodžiausiu, bet vaikai automatiškai išugdo didesnę kantrybę. Dažnai pasitaiko, kad ir tuose pačiuose namuose skubiai ką nors darai, ieškai, o jau turi lėkti į koncertą, nerandi bato, atsisuki, o jis – Kornelytės burnoje. (Kvatojasi.)
Tokiais atvejais reikia mokėti susilaikyti. Deivydas yra ramesnio būdo, jam lengviau. O aš esu šiek tiek cholerikė, man dažnai tenka save raminti, stabdyti.
Be abejo, jau gyvename visiškai kitokiu ritmu. Dabar visas taisykles diktuoja vaikai. Grįžusi po koncerto šeštą ryto nebegaliu miegoti iki pietų, nes septintą bunda vaikai.
Žinoma, šalia yra močiutė, rodos, galėtum šiek tiek pamiegoti, bet nepaleidžia atsakomybės jausmas. Mums nereikėjo laiko prisiruošti, priprasti, svarstyti, kaip čia viskas dabar bus. Viskas susiklostė savaime.
Neslėpsiu, labai nemėgstu gaminti. Labai. (Juokiasi.) Tačiau mintis, kad namuose yra vaikai ir jie turi valgyti sveiką maistą, mane labai pakeitė. Nepatikėsite, bet dabar nors ir iki dviejų nakties pjaustau morkas, troškinu mėsą, ir viskas – dėl vaikų. Anksčiau man tai buvo labai svetima, o dabar – kasdienis natūralus ritualas.
Anksčiau su Deivydu išeidavome pavakarieniauti ar taurės vyno išgerti, nes ką tuose namuose veikti? Dabar jau to nebenoriu, nes namuose man taip gera!
Pamažu atsiranda vienintelis sunkumas: vienai su vaikais sudėtingiau išvažiuoti į miestą ar bažnyčią, nes ją lankome dažnai. Mažieji jau nori stotis, ropoti, viską imti. O jei vežime pabunda vienas, būtinai netrukus pabus ir kitas. Bet rankos tik dvi, o mama – viena, todėl jau kiek sunkiau. Bet aš esu labai laimingas žmogus, kad turiu šeimą, vaikus, kurie auga sveiki.
– Kokie prisiminimai liko iš praėjusių metų gruodžio 1-osios?
– Galėčiau viską nupasakoti valandų ir minučių tikslumu. Gimdymas buvo numatytas gruodžio 8-ąją. Tai buvo planinė cezario operacija, nes likus dviem savaitėms iki gimdymo mažyliai pilve apsivertė. Gydytoja pranešė, kad pačiai gimdyti nėra jokių šansų. Taip rinkdamiesi gimdymo dieną išsirinkome gruodžio 8-ąją, ketvirtadienį, ir ramiai jo laukėme.
Tą naktį jaučiausi keistai, tačiau maniau, kad kalti mandarinai. (Juokiasi.) O, pasirodo, mūsų Donatas ir Kornelija į pasaulį norėjo pasibelsti būtent pirmąją žiemos dieną. Deivydas namo grįžo naktį, o aš jį pasitikusi su šypsena pasakiau: „Tėti, man atrodo, mes šiandien gimdysime.“ Deivydas – sutrikęs, nežino, ką daryti, kur eiti. (Juokiasi.) Nusiunčiau jį pasnausti, pati – ramiai į dušą, tuomet susikroviau daiktus, o kai užeidavo sąrėmiai, dainuodavau.
Kai paryčiais, apie pusę aštuonių, išvažiavome iš namų, aušo, iškrito pirmas sniegas. Man tai buvo gražiausia diena gyvenime. Viskas buvo kaip vestuvių dieną – svarbi buvo kiekviena sekundė. Nuostabus jausmas užplūdo išgirdus pirmą verksmą, tai buvo 9.40 val. ir 9.42 val. To dar nebuvau patyrusi.
– Gimtadienio dieną tiek mažiesiems, tiek jums plūdo gausybė sveikinimų ir linkėjimų. O ko patys tėvai linki dvynukams?
– Mūsų su Deivydu norai ir linkėjimai – labai žemiški. Kol kas norime, kad vaikai nesirgtų. Dabar jų toks amžius, kai pradeda kibti įvairiausios ligos, bet, ačiū Dievui, dar rimtai nesirgome. Žinote, kai serga vaikas, kiekviena mama nori visą skausmą perimti sau, bet, deja, negali to padaryti. Aš labai stipriai tai išgyvenu.
Tačiau didžiausias mūsų noras, kad jie užaugtų dori ir laimingi žmonės. Daug kas mėgsta sakyti, kad, va, čia tie garsenybių vaikai, iš gerų šeimų, viską jie gauna, viskas jiems paduota. Labai norėčiau, kad mūsų vaikai būtų atkaklūs ir užsispyrę visko siekti patys. Mudu su Deivydu tai, ką turime, pasiekėme sunkiu darbu ir užsispyrimu. O juk dažnai pasitaiko, kad būtent tie, kurie viską turi, nueina neaiškiais keliais...
Savo vaikus bandysime nuo to apsaugoti. Jokiu būdu nieko nedrausime – negalima varžyti žmogaus laisvės ir pasirinkimo, bet galima jam nurodyti teisingą kelią.
