Sopranas N.Kazlaus moka septynias užsienio kalbas: vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų, italų, lenkų, rusų. Prieš tris mėnesius Nomeda prakalbo ir čekiškai – garsų čekų kino režisierių, „Oskaro“ laureatą Jiri Menzelį savo autorinėje televizijos laidoje moteris kalbino čekiškai. Tačiau dėl šios kalbos žinių ji abejoja – dar reikėtų ilgai pasimokyti.
„Kalbos – mano aistra, hobis, kaip ir kelionės, – sakė N.Kazlaus. – Turint tokią profesiją mokėti užsienio kalbų privaloma. Visi geriausi operos dainininkai kalba mažiausiai trimis kalbomis. Tačiau reikia turėti polinkį į kalbas, talentą. Šiais laikais yra daug keliaujančių žmonių, kurie kalbų nemoka. Manau, kad kalbų mokėjimas – ir tam tikra žmogaus vidinė kultūra. Mokėti kalbų labai svarbu – tada gali bendrauti su įvairių tautų žmonėmis. Daug giliau, jautriau gali suprasti žmogų, su kuriuo bendrauji. Kalbos man padeda rasti kelią į pasaulį ir žmonių širdis.“
Kai Nomeda mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, privaloma užsienio kalba muzikantams buvo vokiečių. Šios kalbos mokytoja įdomiai įtraukdavo moksleivius į mokymosi procesą – per pamokas jie skaitydavo vokiečių noveles apie meilę, o tai paauglius intrigavo.
„Ta kalba man davė labai daug – tai labai sudėtinga kalba. Kadangi jau nuo 15 metų pradėjau važinėti koncertuoti į užsienį, kalbėdavau ten vokiškai, ir laisvai. Pirmoji mano meilė buvo nelietuvis, kuris tuo metu puikiai kalbėjo vokiškai, angliškai ir graikiškai. Mudu visiškai laisvai bendraudavome angliškai. Tada man buvo 16 metų“, – prisiminė Nomeda. Ji neslepia, kad trimis kalbomis laisvai kalbantis draugas jai padarė įtaką.
Kai iš Dvarčionių, kur gyveno jos šeima, Nomeda važiuodavo į M.K.Čiurlionio menų mokyklą – pirma autobusu, paskui persėdavo į troleibusą, ir ta kelionė trukdavo gerą pusvalandį, ji niekada nesižvalgydavo pro langą – mokydavosi vokiškus žodžius. Jos tikslas buvo per dieną išmokti tris–penkis naujus vokiškus žodžius.
„Vokiečių kalbos žinios, sakinio struktūra ir buvo pagrindas, formulė, pagal kurią buvo lengva išmokti bet kurią kitą kalbą. Negaliu pasakyti, kad kitas kalbas labai stipriai mokiausi. Mokiausi vokiečių kalbą, dar – prancūzų, o kitos kalbos lipdėsi viena po kitos kaip sniego gniūžtė“, – palygino Nomeda.
Kai jai paskambina draugai iš Vokietijos, sako, kad vokiškai ji kalba geriau nei kai kurios Vokietijos televizijos laidų vedėjos. Ir dar pridūrė: „Ir apskritai – kaip nevokietei galima taip gerai kalbėti vokiškai? Tau – tik į televiziją su tokia sklandžia kalba.“
Kai solistei atsirado galimybė „LRT kultūros“ kanale vesti laidą „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“, kurioje ji kalbino kelis pašnekovus ir vokiškai, jos bičiuliai iš Vokietijos džiūgavo: „Na, matai, mes tau išpranašavome ateitį.“
„Pernai man šovė į galvą, kad reikia turėti vokiečių kalbos sertifikatą. Nuėjau į Goethe institutą ir be jokio pasiruošimo išlaikiau testą ir gavau sertifikatą“, – sakė Nomeda.
Kiekviena kalba į primadonos gyvenimą atėjo su tam tikra būtinybe. Muzikos ir teatro akademijoje, kur mokėsi operinio dainavimo, operos solistams yra privaloma italų kalba. Ir čia ji labai greitai išmoko itališkai.
Vienintelė kalba, dėl kurios solistei teko paprakaituoti, – prancūzų. O būtinybė mokėti prancūziškai iškilo 1999 metais, kai ji laimėjo vieną tarptautinių konkursų. Šio konkurso prizas buvo debiutas operoje pagrindiniu Karmen vaidmeniu prancūzų kalba, ir dar su kalbamaisiais intarpais, kaip parašė Georges’as Bizet.
Tada moteris susiėmė už galvos – kaip ji galės debiutuoti Karmen vaidmeniu nemokėdama prancūziškai?
„Ir ką aš padariau? Nuėjau į Prancūzų institutą Vilniuje ir pusę metų lankiau paskaitas, dar mokiausi privačiai. Mokant italų kalbą, mokytis prancūzų buvo daug lengviau. 2000-ųjų vasarį nuvažiavusi debiutuoti Karmen vaidmeniu į nuostabų itališko tipo teatrą Košicės mieste Slovakijoje iš visų spektaklio solistų prancūziškai mokėjau geriausiai. Mano debiutas operoje įvyko ne Lietuvoje“, – patikslino Nomeda.
Ispaniškai ji išmoko dėl Ispanijos operos žvaigždės Montserrat Caballe. Kai 2000 metų birželį N.Kazlaus Andoroje susipažino su M.Caballe – tada Nomeda atvyko į Ispaniją dalyvauti jos vardu pavadintuose konkurse ir meistriškumo kursuose – su ja iš karto pradėjo kalbėtis itališkai. Ispanų primadona įvertino lietuvės žinias – puiku, jos gali susikalbėti. Tačiau lietuvė jautė – ne ispaniškai, nors tu ką.
M.Caballe labai patiko ne tik lietuvių solistės balsas – jos asmenyje ji įžvelgė save jaunystėje. Po šios pažinties Nomeda Barselonoje liko ilgesniam laikui, nes M.Caballe ją pakvietė dainuoti kartu.
Tačiau ispanų kalbos kursų N.Kazlaus – vienintelė lietuvė, dainuojanti su ispanų legenda, nelankė – kalbą išmoko kelis mėnesius gyvendama Barselonoje ir bendraudama su M.Caballe šeima. Be to, po repeticijų kiekvieną vakarą žiūrėdavo ispanų televiziją, klausydavosi žinių laidų, nes, kaip sakė, yra baisi žinomanė. „Filmą „Žmogus su geležine kauke“ tada žiūrėjau ispanų kalba ir supratau, kad labai daug suprantu“, – juokėsi Nomeda.
Barselona, jos nuomone, – vienas puikiausių pasaulio miestų. Čia lietuvių solistė puikiai žino geriausius restoranus, grožio salonus, muziejus.
Barselonos „Liceu“ operos teatre Camille’io Saint-Saënso operos „Henrikas VIII“ istoriniame pastatyme ispanė ir lietuvė dainavo visas penkias premjeras prancūziškai. Sausakimša 3000 melomanų iš viso pasaulio salė griaudėjo nuo aplodismentų.
„Montserrat – poliglotė, kalba ispaniškai, itališkai, prancūziškai, vokiškai, angliškai ir dar kataloniškai. Mudvi ir dabar kalbame itališkai, nors per tą laiką aš puikiai išmokau ispanų kalbą. Su M.Caballe dukros Montserrat Marti vyru, jų dukra Daniela, kuri yra beveik mano dukters bendraamžė, kalbu ispaniškai. Su M.Caballe vyru Bernabe pagal seną 2000-ųjų tradiciją kalbu itališkai. Kalba man persijungia kaip mygtuko klavišai“, – dėstė N.Kazlaus.
Ispanijoje ją visada laiko ispane. Aišku, tai dėl tiesiog žaibuojančio moters temperamento. „Ten net klausimo nekyla, kad aš nesu ispanė“, – juokėsi Nomeda.
N.Kazlaus priminė, kad operos pastatymas trunka apie du mėnesius, taigi svečioje šalyje, tarkime, Ispanijoje, ir gyveni tuos du mėnesius, bendrauji su žmonėmis ir mokaisi kalbos. Tada išvažiuoji, pavyzdžiui, į Vokietiją dėl kito projekto, po jo vėl grįžti į Ispaniją – taip ir mokaisi kalbas gyvai bendraudamas su žmonėmis. N.Kazlaus tada labai daug koncertavo užsienyje. Sėsliau gyventi Lietuvoje pradėjo tiktai nuo 2010 metų, gimus dukteriai Odabellai.
Rusų kalbą N.Kazlaus mokėjo nuo mokyklos laikų ir džiaugėsi, kad didžiųjų klasikų kūrinius gali skaityti originalo kalba. Kalbos žinios labai pasiteisino, kai metus ji dainavo Marijos teatre Sankt Peterburge, paskui – Didžiajame teatre Maskvoje. Rusai ją tiesiog skatindavo kalbėti rusiškai – jiems labai patiko gražus baltiškas Nomedos akcentas.
Anglų kalbą N.Kazlaus išmoko savaime – keliaudama po pasaulį, koncertuodama Londone. Šios kalbos paskaitų ji niekada nelankė.
Lenkų kalba, kaip patyrė, – sunki: „Tai nėra ta kalba, kuria visiškai laisvai kalbu. Bet lenkiškai susikalbu.“
O išmokti čekiškai N.Kazlaus buvo tiesiog garbės reikalas, nes ji yra Antonino Dvorako konkurso laureatė. Čekiškai jai teko dainuoti arijas iš garsios jo operos „Rusalka“, taip pat čekų dainas, kurios yra labai populiarios. Be to, dėl rusų kalbos žinių čekų kalba buvo kažkiek suprantama – juk tai slavų kalbos.
„Kai derinome interviu su garsiu čekų kino režisieriumi, „Oskaro“ laureatu J.Menzeliu, man pasakė, kad jis, jau garbaus amžiaus, nekalba jokia kita kalba, tik čekiškai. „Jūs juokaujate?“ – paklausė Nomeda. „Ne, ne, mes nejuokaujame, tikrai taip yra, – atsakė režisieriaus vadybininkai. – Jei norite, galite su juo kalbėti per vertėją.“
Tačiau toks pasiūlymas – ne jai. Solistė nedelsdama sėdo prie čekų kalbos vadovėlių ir žodynų, tuo labiau kad jos komanda pasakė: „Taigi tu gali išmokti.“
„Labai džiaugiuosi, kad tas pokalbis pavyko puikiai. J.Menzelis man padėkojo ir pagyrė už čekų kalbos žinias, nors žinau, kad laisvai lietis čekiškai, kaip vokiškai ar itališkai, dar ilgai negalėsiu“, – kiek apgailestavo Nomeda.
Pašnekovės nuomone, pati sunkiausia iš jos mokamų kalbų yra vokiečių, todėl pradėti mokytis užsienio kalbų ji rekomenduoja būtent nuo jos. Jos dukra Odabella taip ir padarė – mokytis vokiečių pradėjo nuo ketverių metų.
Kalbų mokėjimas solistei padėjo susirasti puikių draugų, kolegų ir mokytojų užsienyje. Ji patyrė, kad kalbų mokėjimas dar geriau atlapoja kelią į gerbėjų širdis.
Daugelis solistę vadina poliglote, tačiau dukra ją pastato į vietą: „Ne, mamyte, tu dar ne poliglotė, nes nemoki kiniškai ir japoniškai.“ Ar ji mokysis tų „kirvukų“? „Būtinai, – skardžiai nusikvatojo Nomeda. – Japonų kalbos gramatiką jau seniai pradėjau vartyti, bet įnikti į studijas vis trūksta laiko. Ši kalba mane domina dar ir dėl to, kad labai mėgstu japonų virtuvę, tiesiog turiu aistrą japoniškam sušiui.“
